Daugiasluoksnė pasaulio pabaiga pagal Larsą von Trierą

Daugiasluoksnė pasaulio pabaiga pagal Larsą von Trierą

Skandalingojo kino provokatoriaus, danų režisieriaus Larso von Triero juosta „Melancholija“ jau tapo vienu reikšmingiausių kino įvykių šiemet. Aštrius pasisakymus mėgstantis danas buvo išvarytas iš Kanų kino festivalio, o filmo žvaigždė Kirsten Dunst iškovojo geriausios aktorės titulą.

Aivaras Dočkus

„Melancholija“ yra pagrindinis pretendentas į Europos kino apdovanojimus – nominuota net devyniose kategorijose. Ši fantastinė drama lapkričio 10-ąją Vilniuje atidarė „Scanoramos“ kino forumą, o lapkričio 27-ąją jį uždarys Klaipėdoje.

Iliuzionistinis triukas

L. von Trierui pavyko neįtikėtinas, bet akivaizdus iliuzionistinis triukas. Jis grįžo į optimalią formą, kurią paskutinį sykį demonstravo prieš aštuonerius metus. O jau atrodė, kad „Antikristas“ taps susinaikinimo tašku. Beliks tik puikavimasis gebėjimu provokuoti ir šokiruoti. Anaiptol.

„Melancholija“ – vizualiai turtingiausias režisieriaus darbas. Tačiau gražūs vaizdai yra akį traukiantis paveikslas, uždengiantis slaptą įėjimą į daugybės įdomių apmąstymų sodą.

„Melancholija“ – apokaliptinė drama. Katastrofų filmas. Vidinių ir globalinių katastrofų. Jis ir dalijamas į dvi lygias dalis. Įdomiausia, jog peržiūrėjęs pirmąją jau lyg užbaigi sau atskirą filmą. Tačiau tik pasibaigus antrajai perpranti visumą. Ir visai kitaip vertini herojus bei įvykius. Juoda beveik tampa balta ir atvirkščiai. Prieš tuos du skyrius dar yra įžanga. Sulėtintų paveikslų paroda, kurioje užkoduojama būsimos tragedijos nuojauta. Ši baiminga atmosfera kaip giltinė su dalgiu pamėkliškai šalia tavęs stovės per visą filmą. Neatsitraukdama.

„Melancholija“ – ir siaubo filmas. Tikrojo siaubo. Nes tikrasis siaubas – ne įvykis, o jo laukimas. Ne veiksmas, o kankinanti nežinia.

I dalis. Vidinė katastrofa

Nuo pirmųjų kadrų patenki į nerimastingą blogos nuojautos žaidimą.

Spąstai užsidaro – esi viduje ir nuo tavęs dabar niekas nebepriklauso. Belieka naiviai tikėtis, jog tragedija aplenks. Netgi, jog tai bus kažkas panašaus į šeimos rietenas „Oskaru“ apdovanotoje juostoje „Šventė“. Sutapimų daug. Susirinkusi giminė, veidmainiški tostai, nepatogi tiesa, kuri netrukus susprogdins ploną vestuvių idilės šydą. Bet čia – tik vienas Triero sumanymo elementų. Kitas – daug svaresnis. K.Dunst vaidinama Džiastina yra sulėtinto veikimo bomba. Ir ji tiksi vis smarkiau. Aukščiausias aktorės ir režisieriaus susiklausymo bei meistriškumo lygis.

K.Dunst savo herojės portretą tapo pustoniais. Iš pirmo žvilgsnio Džiastina alpsta laimės svaigulyje. Toje laimėje nėra nieko apsimestinio, bet kaskart prabėga vos matomas abejonės šešėlis. Šypsena nėra dirbtinė, ji nuoširdi, bet išduodanti vidinį nerimą. O jis vis didėja. Milimetrais. K.Dunst tą kiekvieną kryžiaus kelio milimetrą nueina. Milimetrai virsta centimetrais, ir kai atsiveria apčiuopiama properša, Džiastina transformuojasi ir išorėje. Stulbinamas aktorinis Kirsten darbas – personažo sielos architektūra. Iš simpatiškos nuotakos į depresyvią savęs bei kitų naikintoją.

Vestuvių vakarėlyje blaškosi ne vien ji. Blaškosi visi. Kaip gyvuliai, nevalingai pajutę artėjančią katastrofą. Jausmai ir nervai pakrinka. Nusiplėšiamos kaukės. Idilė sugriūva. Bomba susprogsta. Bet tai tik nedidelis virptelėjimas Visatoje palyginti su tuo, kas atidėta vėlesniam laikui.

II dalis. Globalinė katastrofa

Antroji dalis – trijų aktorių ir personažų (neskaitant vaiko) reakcija į tai, kas įvyko, vyksta ir įvyks. K.Dunst, Kieferis Sutherlandas ir Charlotte Gainsbourg – ašis, aplink kurią sukasi siužeto ratas.

„Žemė – tai blogis“, – sako Džiastina seseriai Kler. Beveik užtikrinta, jog mokslininkų prognozės nepasitvirtins, ir Melancholijos planeta susidurs su Žeme. Kler puola į paniką, o Džiastina atsipalaiduoja ir nusiramina. Štai čia L. von Trieras jau gali manipuliuoti žiūrovo pasąmone. Ir jam tai neprilygstamai sekasi. Išgąsčio ir tikroviškumo „Melancholijoje“ šviesmečiais daugiau negu vizualiųjų efektų prigrūstame apokaliptiniame filme „2012“. Nežinios atmosfera surakina ledinėmis grandinėmis. Siaubo trileris, nuo kurio ima tirpti galūnės. Smalsumas susijungia su baime, ir gimsta grynų gryniausias „saspensas“. Bus katastrofa, ar ne? Psichologinis sadistas von Trieras žongliruos nervų ląstelėmis. Jis leis patikėti ir vienu, ir kitu variantu. Perjunginės įtampos pavaras. Nuo atbulinės iki aukščiausios. O atsakymu taps savadarbis įrankis. Medinis strypas su viela.

Ir štai tada smegenys apvers aukštyn kojomis pirmos filmo dalies fotografiją. Šizofrenikė virs kone teisuole. Pamatysite vestuvių puotos dalyvius visai kitokioje šviesoje. Tėvus, kuriems rūpi ne duktė, o asmeninės praeities žaizdos. Vyrą, kuris tik nori patenkinti aistrą. Bosą ir jo patikėtinį, trokštančius reklaminio šūkio. Ir visus kitus – pilką masę, susirinkusią švęsti savo tuštybės.

Bet tai dar toli gražu ne viskas, ką surezgė manipuliatorius Larsas. Po medinio strypo su viela epizodo atsidursime vėl kitame „Melancholijos“ lygmenyje. Trumpas jo anonsas: moterys stipresnės už vyrus; motiniški instinktai prieš racionalų suvokimą; seserų vienybė; magiškas ritualas.

Ir tai tik tiek, kiek gali pamatyti vienas žiūrovas. Kiti galbūt ras daugiau. Galbūt iš viso nieko. O galbūt visiškai kitką.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Melancholija“.

Šalis: Danija, Švedija, Vokietija, Italija, Prancūzija.

Premjera: 2011 m. lapkričio 10 d. „Forum Cinemas Vingis“ Vilniuje, Europos šalių kino forume „Scanorama“. Premjera Klaipėdoje – lapkričio 27 d. „Forum Cinemas Klaipėda“.

Žanras: fantastinė drama.

Trukmė: 136 min.

Režisierius: Larsas von Trieras.

Prodiuseriai: Meta Louise Foldager, Peteris Garde.

Aktoriai: Kirsten Dunst, Charlotte Gainsbourg, Alexanderis Skarsgardas, Kieferis Sutherlandas, Johnas Hurtas.

Scenaristas: Larsas von Trieras.

Operatorius: Manuelis Alberto Claro.

Kompanija: „Zentropa Entertainments“.

Siužetas: Vestuvės. Prašmatni puota, svečiai linksminasi. Tačiau ar ji laiminga? Tai tik tuščias ritualas? Žemės link skrieja Melancholijos planeta. Neišvengiamai artėja pasaulio pabaiga.

by admin