Daugiaveidė A.Boso kūryba ir skulptūros – iš vieno delno
Jubiliejinės kūrybos parodos, kuri kovą veikė Ievos Simonaitytės bibliotekoje, atidarymo metu klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas ištarė lakią frazę: „Pasaulis, telpantis delne“. Jis kalbėjo apie savo kūrinius, medalius, medalionus ir progines monetas, kuriuos pristatė 70-mečio proga.
Kristina Jokubavičienė
Ir buvo labai tikslus – kuo ilgiau žvelgi į jo mažąją plastiką, tuo labiau įsitikini, kad visi skulptoriaus darbai iš to mažo formato, iš „delno“ ir yra kilę. Lyg kokiu magišku gestu, lengvai ir be vargo. Nors jau solidaus amžiaus, tačiau tikrai ne patriarchas – ir žvilgsnis gyvas, ir ant laurų ilsėtis dar neturi kada ir nenori, nes nuolat dirba ir dirba, kuria ir kuria, pasiekęs harmoningą darbo ir kūrybos pusiausvyrą.
Geografija – svarbi
Sausos, asketiškos povyzos, įsimenančios veido struktūros, lėtos kalbos ir savito kalbėjimo būdo A.Bosas išsiskiria iš minios. Nereikia net žinoti, kad tai menininkas. Išorinių bruožų visuma primena praėjusio laiko – gal renesanso, gal kurio kito – universalaus žmogaus tipažą, o ypatinga kūrėjo asmenybės šviesa paveikia pašnekovą. Kai viename interviu perskaičiau, kad A.Bosas eskizuoja ir raižo atsiklaupęs, atrodo, kad būtent tokios detalės, paskutinio štricho šiam paveikslui tik ir trūko. Viskas logiškai susidėsto į išbaigtą vaizdą, kaip ir bet kurio skulptoriaus kūrinio atveju.
Kaip įprasta, reikėtų pradėti nuo: gimė, mokėsi, studijavo, dalyvavo parodose, statė didelius paminklus ir liejo mažus medalius, dalyvavo konkursuose, rinko apdovanojimus… ir taip vis aukščiau, kylančia linija ir gaida. Bet pabandykime pažvelgti į skulptoriaus kūrybą horizontaliu skerspjūviu, nesilaikydami chronologijos. Tik pradžioje pakalbėkime apie geografiją. Geo-grafija čia svarbi.
Jei įsivaizduosime interaktyvų žemėlapį, tokį, koks iššoka guglinant, raudonų strėliukių – vietų, rodančių A.Boso kūrinius viešose erdvėse, bus ne viena. Žinoma, daugiausia jų pamatysime prismaigstyta ties Klaipėda, čia dailininko skulptūrų gausiausia; bus ir ties Kretinga, Kėdainiais, Bitėnais, Panevėžiu, Vilniumi, persikelsime į Latviją, Liepoją. Apšerkšnijusios strėlytės žymės Jelgavą, tarptautinių ledo festivalių miestą, kur buvo sukurta ir ištirpo tikrai ne viena A.Boso ledo skulptūra. Beje, Lofoteno salyne Norvegijoje ledo skulptūra gal tik aptirpo, bet nendrinės skulptūros Juodkrantėje tikrai sudegė… Europoje viena žyma atsiras ties Debrecenu Vengrijoje, kita – ties Bazeliu Šveicarijoje, o Azijoje bent kelios strėliukės apsups Pietų Korėjos Busano miestą. Jei skulptorius panorėtų savo kūrinius aplankyti, ilgoka būtų kelionė.
Dekoratyvinės ir paminklinės
Formų srityje A.Boso kūryboje randame nuoseklų vieningumą ir kartu begalinę įvairovę.
Originaliu skulptoriaus „firminiu“ ženklu galima įvardyti artimus suplokštintos pusfigūrės ir torso motyvus, kurių interpretacijos tapo ne vieno kūrinio išeities tašku. Ryškiausiai prisimename 1980-ųjų skulptūrą, skirtą pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui. Klaipėdos skulptūrų parko prieigose pastatyta kompozicija sovietiniais metais galėjo vadintis tik interpretacija Mažvydo kūrybos tema, vėliau buvo nurodymas perkelti ją toliau „nuo akių“. Galima manyti, kad Mažvydo kompoziciją idėjiškai „parengė“ ir 1979 m. „Prabudimas“, ir 1980 m. „Torsas“. Visi jie sukurti Smiltynės simpoziumų metu, iki šiol stovi Skulptūrų parke. Į šią formų grupę patenka ir „Šeima“ (1979) Klaipėdos santuokų rūmuose ar „Rytas“ (1985) prieš Smiltynės kurhauzą. Įdomu pasekti, kaip kelerių metų laikotarpiu kompozicija varijuojama, papildoma prasminiais akcentais, supaprastinama atmetant detales, kaip įvedamos faktūros ar paviršius šlifuojamas iki blizgumo, panaudojamos skirtingų medžiagų plastinės ir spalvinės, tekstūrinės savybės.
Jei minėtas kompozicijas galime laikyti dekoratyvine skulptūra, tai kitos dvi yra jau aiškios paminklinės paskirties ir semantikos. 1992–1993 m. Kretingoje pastatytas paminklas kunigui ir gamtininkui Jurgiui Pabrėžai, o Klaipėdos universiteto kiemelyje iškilo „Ilgesio paukštė“, įamžinusi JAV išeivijos verslininko, universitetinio jaunimo mecenato Kazimiero Gudelio atminimą.
Jau su pirmaisiais šios grupės kūriniais ryškėjo A.Boso dėmesys Lietuvos istorijai. Istorinė tematika originaliai atsiskleidė M.Mažvydo skulptūroje per laisvą figūros analogą su atversta knyga, o poetiškas ir metaforiškas istorijos perskaitymas žymi visus skulptoriaus kūrinius.
Dėmesingas Lietuvos istorijai
„Bokštas“ (1982–1990) vienas iš ryškiausių menininko kūrinių, kiekvieną dešimtmetį, keičiantis kontekstui, atsiskleidžiantis vis naujais atspalviais. Monumentali kompozicija, kurią galima traktuoti ir kaip paminklą nugriautam, išnykusiam nuo žemės paviršiaus namui, jo simboliniams gyventojams, o platesne prasme – ardomai, niveliuojamai istorijos, atminties, kultūros, tradicijų struktūrai. Nė vienas skulptūrinis akcentas neįsiliejo į miesto erdves taip gerai, kaip reljefų pasakojimais pasipuošęs namas bokštas.
Paminklas J.Pabrėžai Kretingoje – keliasluoksnis ir plastine, ir minties prasme. Išraiškingas ir paprastas vartų, varpo, figūros junginys, fasadinės dalies lygesnio paviršiaus kontrastas su nugarinės turtingu reljefu. Jau minėta „Ilgesio paukštė“ Klaipėdos universiteto kiemelyje kuria stabilaus statinio fundamento, iš kurio lyg varpo tęsinys išauga figūra su ertme centre. Už šį paminklą, išskirtinį metų kūrybinį pasiekimą, skulptorius buvo apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos nario auksiniu ženkleliu (2001).
Masyvaus stabilumo turi ir paminklas Radviloms Kėdainiuose, kurį galime laikyti visos ligtolinės skulptoriaus kūrybos apvainikavimu. 2011 m. A.Bosui už šį ir kitus kūrybinius darbus skulptūros srityje buvo paskirta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. Liejykloje netoli Vilniaus išlietas kūrinys buvo atgabentas į Kėdainius tuo pačiu keliu, kuriuo 1655-aisiais kunigaikštis Jonušas Radvila traukėsi iš Vilniaus į savo giminės valdomą miestą. Tarp pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje iškilusių paminklų iškilioms istorinėms asmenybėms A.Boso kūrinys yra vienas iš geriausių. Jame dera istorinis tikslumas, meniškas apibendrinimas, subtiliai išlaikytas naratyvo ir metaforos santykis. Paminklas daro įspūdį kompaktišku siluetu, smulkiomis juvelyriškomis detalėmis ir apibendrintomis masėmis bei plokštumomis, jame atsiskleidžia skulptoriaus gebėjimas į vieningą visumą jungti daugiaprasmį vaizdą ir pasiekti gilios emocinės įtaigos. Kunigaikščio pusfigūrė iškyla iš skrynios, kuri kartu primena sarkofagą. Sukurta antkapinio paminklo parafrazė (taip didikai paprastai vaizduojami vėlyvojo renesanso antkapiniuose paminkluose). Radvila vienu metu ilsisi ir saugo, susimąstęs žvelgia į ryškaus įstrižainių ritmo, dekoratyvią dviejų karių grupę. Greta Radvilos, karių telpa herbai, Kėdainių panoramos, istoriniai simboliai, užrašai. Paminklas harmoningai įsijungė į senamiesčio aikštę, greta istorinių pastatų, renesansinės evangelikų reformatų bažnyčios ir tapo visos aikštės energiją kaupiančiu objektu.
Kitokios plastikos bandymai
Greta A.Boso – istorinės atminties, modernizuotos tradicijos gaivintojo, yra ir visiškai kitoks – labai šiuolaikiškas kūrėjas eksperimentatorius, kurio modernių formų kompozicijos remiasi didžiule akademinės dailės patirtimi ir precizišku amato įvaldymu bei tiesiog neribota sumanymų skale.
Paminėsime didelių mastelių darbus: dažyto metalo „Avilį“ Kaune, šešiametrį „Raktą į dangų“ (2002), penkių su puse metro aukščio „Vėjo šnabždesį“ (2004) ir trijų metrų aukščio „Atspindį“ (2010) Busane (Pietų Korėja). Jei į šią grupę įjungsime ir trumpaamžes ledo skulptūras, taip pat įspūdingų mastelių ir modernių formų, kurias A.Bosas sukūrė nuolat dalyvaudamas Jelgavos ledo festivaliuose, atsidursime neįtikėtinoje skulptūrų galerijoje.
Skulptorius net du kartus (2002, 2004) dalyvavo prestižinėje Busano meno bienalėje, į kurią atranka itin griežta, o kandidatų ieškoma visame pasaulyje.
Kitokios plastikos bandymai akivaizdūs ir mažosiose skulptūrose, kuriose vyksta dinamiškas medžiagos masių judėjimas, augimas viena iš kitos. Tai moterų torsai, muzikos instrumentų apybraižos, abstrahuotos formos, kuriančios augalo ar antropomorfinio silueto iliuziją iš žvilgančios bronzos, šlifuoto akmens, jaukaus medžio. Dalyvavimas bienalėse, ledo skulptūrų festivaliuose suteikė retą galimybę drąsiai išbandyti neįprastą stilistiką, medžiagas ir jų dermes dideliais masteliais, nes eksperimentai skulptūroje su tikra medžiaga – brangus malonumas. Bet viskas sukasi vienu ratu, kyla iš to paties ir grįžta į tą patį – mažą formą, precizišką reljefą, telpantį delne. Tai patvirtina ir klasikinė frazė ant A.Boso medalio: „Ars longa, vita brevis“.
