„Dedikacijos“ – ne tik reveransas

„Dedikacijos“ – ne tik reveransas

 

Nuo 2005-ųjų vasaros VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ (VAT) steigėjo aktoriaus Sigučio Jačėno iniciatyva, pritariant saujelei kolegų bendraminčių, vykdomas nematerialaus paveldo išsaugojimo projektas. Sudarinėjama, rengiama leidybai, pristatoma visuomenei unikali kompaktinių plokštelių kolekcija „Lietuvių aktorių balsai“. Pernai kolekciją papildė trys plokštelės iš naujos serijos „Dedikacijos“.

Gitana Gugevičiūtė

Neįtariu, kiek žmonių mėgsta radijo teatrą, bet spėju, kad per tą laiką, kol klausančiųjų ausys buvo įsirėmusios į radijo imtuvą, susidarė kilometrinės stirtos išplautų lėkščių, buvo nuravėti hektarai rūtų darželių ir užpildytos ištisos valandos vienatvės (taigi – nebe vienatvės). Tikriausiai mažai kam svarbu, ar šių eilučių autorė radijo teatrą mėgsta, bet primygtinai bruku atsivėrimą: ne-la-bai. Kaip ir poezijos vakarus, kuriuose reiškiasi ne patys rašytojai, o skaitovai, arba rašytojai + skaitovai + pseudodvasingi gitaristai (kanklininkai, būgnininkai, vargonininkai).

Nemadinga, bet reikalinga

Bet mano optiniame taikiklyje – trys VAT kompaktinės plokštelės, kuriose telpa ir poezijos vakaras, ir radijo teatras, ir kai kas daugiau – kultūrinis paveldas, istorinė medžiaga, reveransas asmenybėms, praeities dovana dabarčiai ir ateičiai etc (todėl ir noriu įrodyti savo nešališkumą).

Apie šias plokšteles verta kalbėti jau vien todėl, kad veikla, kurią plėtoja S.Jačėnas, nemadinga, nepopuliari, bet – akivaizdu – reikalinga: aplink pernelyg daug rėksmingo popso, teatras su žiūrovu žaidžia domino, patriotizmas patyrė plika akimi matomą infliaciją, tautiškumas dekonstruojamas kaip XIX a. reliktas, tautos istorinėje atmintyje veriasi Bermudų trikampiai ir juodosios skylės. Jas ir bando lopyti VAT, aktoriaus S.Jačėno iniciatyva nuo 2005-ųjų vasaros vykdantis nematerialaus paveldo išsaugojimo projektą: 2005–2010 m. išleista 21 albumo kolekcija „Lietuvių aktorių balsai“, 2011-aisiais šį sumanymą pratęsė nauja kolekcijos albumų serija „Dedikacijos“, skirta žymių Lietuvos kultūros ir meno asmenybių – Sofijos ir Konstantino Čiurlionių, Juditos Vaičiūnaitės, Kęstučio Genio – atminimui.

Asmenybės, be abejo, neeilinės (koks nors piktdžiuga net galėtų įtarti spekuliaciją jomis siekiant pasipelnyti), bet mums svarbu akcentuoti, kad poetei J.Vaičiūnaitei (1937–2001) šiemet būtų sukakę 75-eri; kad „Šventmarė“, kaip ir aktoriaus, poeto K.Genio balsas bei jo eilėraščiai, pirmą kartą rado prieglobstį CD blyne – tai dar viena priežastis bent užsiminti apie šias plokšteles, su kuriomis į mano namus atkeliavo ir malonus džiaugsmas, ir seniai pamiršti klausimai: kaip skaityti tekstus, kad šie paliestų klausą ir širdį, koks turi būti skaitovas ir kaip skaityti tam, kuris tavęs nemato?..

Kam įdomu – trys „blokeliai“ neangažuotų įspūdžių.

Vienas kito verti

„Šventmarė“ – plokštelė, skirta S.Čiurlionienės-Kymantaitės gimimo 125-mečiui ir M.K.Čiurlionio mirties 100-mečiui, kurią pirmą kartą vos išgirdusi pirmuosius akordus ir žodžius nedvejodama išplėšiau iš grotuvo gerklės, džiugina. „Na, – tąsyk maniau, – ir reikėjo šitaip sugadinti Čiurlionio muziką!“ Nepatiko, kad balsas „lipa“ ant muzikos, tekstą iš anksto nurašiau kaip neįdomų… Bet nuomonę teko pakeisti jau netrukus – kai įdėmiai perskaičiusi kompaktinę plokštelę lydintį leidinėlį nusprendžiau CD išklausyti iki galo. Net jei ir nepatiks. Bet patiko!

„Šventmarė“ – viena meistriškiausių kritinio realizmo apysakų ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūroje – autentiškas vaikystės atsiminimų pasakojimas, kuriame vaizduojamas XIX a. pabaigos Žemaitijos bažnytkaimis. Jo centre – klebonija, čia figūruojanti „kaip tamsos ir šviesos kryžiavimosi citadelė, kurioje atsispindi XIX a. antros pusės istoriškai sąlygoti krašto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo poslinkiai“ (Ramutis Karmalavičius). To bažnytkaimio gyventojai – charakteringi tipažai (jaunas vikaras, senas išmintingas kunigas, valdinga klebonijos šeimininkė, davatka, girdinti Dievo motinos balsą, mažoji Barbutė) – byloja gyvais, išraiškingais, ekspresyviais dialogais, apkaišytais praėjusio amžiaus leksikos, tarmybių plunksnomis. Veriasi margaspalvė panorama, kurią savaip verbalizuoja aktorės Lucijos Zorūbaitės subtili apysakos interpretacija, smagūs kuriamų personažų charakteriai, ramiai mezgama intriga, paskui save traukianti klausytoją. Puiki skaitomo teksto ir muzikos (kūrinius fortepijonui atlieka pianistas Rokas Zubovas) simbiozė ir dermė, atsiradusi, matyt, neatsitiktinai (S.Čiurlionienė-Kymantaitė prisimena: „Nežinau, kaip būtų vysčiusis mano kūryba, jei Konstantinas būtų gyvenęs. Jis mane ragino bandyti muzikalinę architektoniką taikinti poezijai. Aiškino muzikalinių kūrinių struktūrą – jaučiau, kad man reikės daug mokytis, mokytis muzikos <…>“).

Prozininkė, dramaturgė, poetė, publicistė, literatūros istorikė, kritikė, dailės ir teatro vertintoja, pedagogikos ir kalbos kultūros specialistė, vertėja, visuomenės veikėja, pedagogė, skaučių vadė – daugialypis talentas, tilpęs Sofijos asmenyje, dažniausiai siejamas su M.K.Čiurlionio pavarde – jos pačios įtaka lietuvių kultūrai vis dar nėra tinkamai įvertinta. Taigi šioje plokštelėje Sofija ir Mikalojus Konstantinas – „gražiausia Lietuvos kultūros panteono pora“ – stoja kaip vienas kito verti partneriai ir bendražygiai – tokie jie ir buvo savo neilgame bendro gyvenimo kelyje.

Nuėjo kiekviena sau

„Bijau praradimo, išnykimo, užmaršties. Trokštu išsaugoti, ištausoti. Prikelti iš amžių glūdumos realybėje ar tik mite gyvenusius žmones, sustabdyti akimirkas, kada kentėta ar džiaugtasi. Eilėraščiai yra lyg ir maža būties pergalė prieš buitį, jie išsaugo laiką, išplėšia jį iš kasdienybės. O ir tos kasdienės valandos vienintelės, nepakartojamos. Kaip pats gyvenimas, už kurį didesnio stebuklo nėra“, – cituoju J.Vaičiūnaitę, pacituotą albume „…gal dar plauksi laike – juk lyg Mėnuo keities“.

Jį (bendradarbiaudama su VAT) įrašė aktorė Gražina Maira Urbonaitė (beje, šiame albume skamba ir pačios poetės balsas). Šioji aktorė praėjusiais metais apdovanota Seimo lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos Kalbos premija už įtaigų kalbos puoselėjimą skleidžiant nacionalinės klasikos kūrinius ir stiprinant jos grožį.

Su tokiomis ikonomis galynėtis – ne tas „atskyris“ ir vis dėlto dingojasi, kad šiuokart poetė ir aktorė – tik mano subjektyvia nuomone – nuėjo kiekviena sau: G.Urbonaitė – raiškaus balso aktorė, artikuliuotos, įtaigios kalbos kūrėja – kuria „trafaretišką“, kone majestotišką poezijos pasaulį. Betgi J.Vaičiūnaitė (lietuviškoji Ana Achmatova), daugybės literatūros kritikų ir literatūrologų nuomone, išsižadėjo tiesioginio emocijų išsakymo, „logizuoto formulavimo“, statikos, lozungų, deklaracijų. Ši poetė – dvasios aristokratė, santūri estetė, intelektuali lyrikė, kurios kūryboje gyvena išdidus, nepriklausomas, laisvas, santūrus lyrinis subjektas, o poetinis pasaulis maitinasi menu, istorine ir kultūrine atmintimi, prisiminimais, šventu vaikystės laiku, paslaptingu buities detalių švytėjimu, miesto kultūra, meilės patirtimis, menu, grožiu, esančiu ir vienatvėje, ir netektyje… Tai gaivališkos, dinamiškos, virpančios, juslingos poezijos kūrėja, kurią literatūrologas Vytautas Kubilius yra pavadinęs „mylinčio moteriškumo poete“, atgaivinusia „romantinį meilės – aukščiausios vertybės ir gyvenimo prasmės – išgyvenimą“. Atleiskite, nejaučiu to…

Aktoriaus poeto balsu

Aktoriaus ir poeto K.Genio (1928–1996) atminimui dedikuotas albumas „Dialogai“ – tai rinkinys archyvinių įrašų, įamžinusių poeto balsą, gražiai papildantis „laisvės šaukliu“ vadinamo aktoriaus atminimo iniciatyvų sąrašą: 1998 m. Lietuvos nacionalinės televizijos filmų studijoje buvo sukurtas dokumentinis filmas „Kęstutis Genys“ (rež. Tomas Ribaitis), L.Genienė jų namuose įkūrė muziejų, ir štai – menininko atmintį saugojanti kompaktinė plokštelė.

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje „XXI amžius“ Kazimieras Dobkevičius pristatė menininką: „K.Genys yra išskirtinis mūsų kultūros reiškinys. Tai didelio, neeilinio talento asmenybė, nesutikusi savo įsitikinimų aukoti dėl garbės, patogumų, karjeros. Daugelį metų jo poezija gulėjo stalčiuje. K.Genio eilėraščių mintis – atvira, laisva, be įmantrybių, išvedžiojimų. Jo posmai – tarsi žaizdre išlydyti žodžiai“.

Nepolemizuosiu su autoriumi, kurio eilėraštis „Pabudome ir kelkimės“ daugeliui tapo Lietuvos atgimimo himnu, ir nors pati devintoje klasėje konstravau patriotines eiles, šiandien man patriotinė eilėdara neįdomi. Taigi tegu kalba pats autorius:

Poezija – ne žodžiuose,

Ne ritmuose, ne rimuose.

Poezija – ne muzikoje,

Ir ne dainoje.

Poezija – kai keliamės

Pažadinti iš mirusių,

Kai siela išsilaisvina

Ir baigias vergija.

Poezija – ne sielvartas.

Poezija – ne ašaros.

Poezija – ne kibirkštys,

Ne laužo pelenai.

Poezija – kai meldžiamės,

Kai atleidimo prašome,

Kada iš naujo gimstame

Gyventi amžinai.

Gaila, kad tai skaitydami negirdite K.Genio balso – skambaus, tvirto, išraiškingo. Niekas geriau eilių nepaskaitys nei aktorius poetas…

by admin