Deimantė Bandzevičiūtė (g. 1989): Esu Vilniaus pedagoginio universiteto lietuvių filologijos studentė (kas žino, gal net tapsiu mokytoja vienos iš mažiausiai visuomenėje vertinamų specialybių). Esu kilusi iš Kaišiadorių rajono, Žaslių. Domiuosi vaizduojamaisiais menais, animacija, lėlių teatru, jaunimo teatro studijomis, alternatyvia muzika, o labiausiai literatūra (klasika ir populiariąja). Nuo mažens rašau poeziją. Kūrybos pradžia – pirmoje klasėje sukurtas eilėraštis apie išdidų ąžuoliuką, stovintį prie kelio. Kūrybos akstinu vėliau tapo grupės „Nirvana“ muzika, lietuviškas kinas ir rožės. Taip pat rašau straipsnius, interviu, trumpus esė. 2005–2008 m.buvau prisidėjusi prie literatų klubo „Gija“ veiklos. Esu dukart epistolinio rašinio konkurso bei respublikinio vertimų iš anglų bei rusų kalbų bei iliustracijų konkurso „Tavo žvilgsnis“ prizininkė, respublikinio moksleivių darbų konkurso „Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ bei respublikinio moksleivių rašinių „Skaitau – žinau – galiu“ konkurso dalyvė. 2008 m. Lietuvos gamtininkų centre baigiau jaunųjų gamtos žurnalistų mokyklą. Mano kūriniai įtraukti į moksleivių kūrybos almanachą „Mes iš Kaišiadorių krašto“. Daugiausia straipsnių publikuota rajoninėje spaudoje, t.y „Kaišiadorių aiduose“, „Atspindžiuose“. Taip pat nemažai publikacijų būta respublikinėje spaudoje – leidiniuose „Žaliasis pasaulis“, „Studentų era“ ir „Šiaurės Atėnai“. Rašau, ką matau, ką jaučiu, kas mane supa, kuo gyvenu aš ir kiti žmonės. Menas man yra laisvė. Manau, jog kiekvienas žmogus gali kurti. Kūryba žmogų augina. Rašymas – tai Laisvė.
Deimantė Bandzevičiūt
7 pragaro ratas
Besotė praeitis
ryja savo vaikus
su baltomis
Komunijos žvakėmis
eina kaliniai
į didįjį altorių
purvinais delnais
liečia avinėlį
žuvims tereikia pelekų
ir jos išskris
Nojaus laive
tyla
išeinant iš septintojo rato
rožančius rankose
pamojuoki Sizifui
ir akmuo
jo gerklėje
Humanity
Suvarykite žmones į plastiko butelius –
jie džiaugsis troškulio nepažinę
tavo altorėlį papuoš disko burbulais,
pins vainiką iš liaupsių.
Padovanoki žmonėms po voodoo lėlę,
kad tūrėtų kuo rūpintis savaitgaliais
Bet
Patiekite žmones ant tarantulų stalo –
jie melsis prisukamam Jėzui
tavo vardą adatėle badydami.
Mūsų žmonės neišmoko šypsotis
Šiandien vakaro rytojus
Vaikystėje,
turėjau anekdotų kasetę
klausiaus jos
tėvai sakė –
ištrink.
Vėliau
ploviau kavos puodelius
supratau –
tai mano šiandien vakaro rytojus.
Per Valentino dieną
prekybos centrai rėkė –
kiaulienos nugarinė
tik 19, 99.
Nusipirkau pelėsinio sūrio
irgi su akcija
aš intelektuali.
Ant tilto sakė užkabins
numerį,
jis prasidės 8 800
Alio…
Mama?
Gražuole
Gražuole,
tu tobulai nusipieši veidą
vakare švariai jį nusiprausi
ūkinis muilas tam pats tinkamiausias.
vaikštai pas kirpėją Jeleną,
kuri kerpa visus vienodai.
Gražuole,
tavo diena įpusėjus,
geri pigiausią arbatą
prabangiausioje kavinėje
ir keiki mintyse
arbatą šnypščiančią.
Gražuole,
tu leidi knygas
apie grožį, meilę, religiją,
o Budos skulptūrą
laikai tualete,
visgi tavo gyvenimas ypatingas.
Auklėjimas
Jai niekad neskiepijo
krikščioniškųjų vertybių,
neparodė folkloro lobynų,
neįdavė į rankas lotynų
sentencijų
ir nepasakė: „Kalk!“
Bet ji puikiai atsimena,
jog nevalia nusispjauti,
kai kelią perbėgs
juoda katė,
galbūt tai bus geriausia,
ką pamatysi per dieną.
Jai sakė: „turėk daugiau
pinigų nei draugų,
nes už pinigus jų prisipirksi.
Pirk drąsiai ir daug,
kol tavęs nepardavė ar nenupirko“.
Jai patarė:
„Tik daug šypsokis“,
todėl net girta
ji užmiega su šypsena.
Toks tas auklėjimas.
