Dėl ko verkia KK iš CAC?

Dėl ko verkia KK iš CAC?

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos dailės parodų rūmuose visą balandį veikia šiuolaikinio menininko Jono Zagorsko paroda intriguojančiu pavadinimu – „CAC direktoriaus ašara”.

Kai klasikinėje ar modernistinėje tradicijoje besikapstantys menininkai savą kūrybą miksuoja su cirko žanru, taip bandydami pritraukti vartotoją, ar tik žodžiais eskaluoja susvetimėjimo, dehumanizavimo problematiką, jaunas autorius, praktikuojantis šiuolaikinio meno kalbą, pateikia ir aktualią, ir jausmingą, ir be galo nuoširdžią ekspoziciją.

Bet apie viską iš pradžių. Būdamas baltaodis, augęs ant krikščioniško backgroundo, ekspoziciją „skaičiau” „per daug” iš kairės į dešinę. Būtent tokia logika išskleisiu ir savo samprotavimus, nusėdusius besisukančių vaizdinių karuselėje.

Pagal poreikius

Jau pirmuosiuose trijuose monitoriuose demonstruojami J.Zagorsko videodarbai atskleidžia pagrindinę kryptį, kuri domina autorių.

Pirmiausia išbandoma suvokėjo moralė ir ištvermė, bet ar vertėtų piktintis pateikiamų vaizdinių aštrumu? Galbūt pranešimas slypi vaizdo dvinarėje konstrukcijoje. Tiek vieną, tiek kitą sceną nulemia žmogus, o tai reiškia, kad įvykio eigos pasirinkimas priklauso tai pačiai galios pozicijai. Agonijoje gęstanti gyvybė ir apsvaigusio vaikino nelogiški judesiai paprastai priskiriami neviešintinai ar net smerktinai patirčiai, bet principai netrukus pamirštami patogiai įsitaisius prabangaus restorano užstalėje. Juolab viską galima sunorminti, kai iš gretimo monitoriaus aplinką akylai stebi vis persikūnijantis angelo sargo personažas. Galiausiai net Jėzus Kristus pasidabina žaliąja berete. Čia nebesvarbu, ar simbolis tampa ikona, ar ikona tampa simboliu, virtualėjančiame pasaulyje vertybes mes sugebame adaptuoti pagal poreikius. Dar kitame monitoriuje autorius ir draugai fiksuoja save svarbiose ir ne itin Vilniaus vietose, bet tai ne turistinių fotografijų kolekcija, o laike ištęsta dar vieno beprasmiško įpročio parodija.

Perkuria simbolius

Esmines kūrybines intencijas galime išskirti peržvelgę pirmuosius ekspozicijos taškus. Be abejonės, ryškiausiai brėžiama linija tarp asmeninės patirties ir socialinių normų. Jonui rūpi mechaniškai gyvenančios visuomenės inercija, kurią jis priešpastato ikisocialumo ilgesiui. Autorius, save įkalindamas tam tikruose vaidmenyse, dar kartą kvestionuoja dogmatiškas tiek kasdienio gyvenimo, tiek meno scenos normas. O kūriniai tampa ne tik meniniais archetipais, jie „neša” ir socialinės provokacijos implantą.

Judėdami pasirinkta trajektorija, aptinkame aiškiai vartotojišką visuomenę kritikuojančius darbus. Vaizdiniai ir personažai, įsitvirtinę kaip gerovės atributai, autoriaus valia paverčiami absurdiško spektaklio elementais. Menininkas, užuot pateikęs dar vieną puošybai ar pramogai pritaikytą produktą, perkuria iki skausmo pažįstamus simbolius, priversdamas juos kritiškai veikti pačios sistemos, kuri juos sukūrė, atžvilgiu. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad J.Zagorskas koketuoja su vis naujų atrakcijų trokštančia visuomene ar pateikia pigų karnavalinį gestą, bet labai nuoseklus temų ir objektų pasirinkimas byloja ką kita.

Nieko nedailina

Dar pasislinkdami dešinėn prie kitų monitorių aptinkame bene akivaizdžiausiai asmeninių patirčių prisodrintą triptiką. Autorius beveik farmacininko tikslumu fiksuoja savo artimiausią aplinką, nieko nedailindamas: išmėtyti daiktai, kelios knygos ir natūraliai virpanti kamera. Kyla klausimas, ar šiuolaikinis menininkas gali ir ar turėtų save demonstruoti tokiose neherojiškose situacijose. Bet šiuo atveju natūralumas ir Kūrėjo demistifikacija tarnauja meninės hierarchijos pamatų judinimui. Dar daugiau. J.Zagorskas sukuria specialias situacijas ir atlieka tam tikrus eksperimentus. Deja, ekrane pasirodantys didaktiniai užrašai nesuveikia kaip papildomas pranešimas. Ir ar laisvę įmanoma pasiekti, kai ji pritvirtinta tau ant nugaros?

Šiuo retoriniu klausimu galima būtų ir užbaigti šią neilgą interpretaciją. Bet paliekančiuosius šiaurinę Dailės parodų rūmų salę palydi nuožmus sargybinis KK veidu. O priėjęs arčiau pastebiu – jis ašaroja. Įdomu dėl ko? Dėl meno situacijos? Ne, greičiau dėl savo tapimo kultu, dėl savo galios įtvirtinimo. Kitaip jis nebūtų atsiradęs šioje salėje.

Dar kol kas neaišku, ar pats J.Zagorskas po 15 metų netaps ikona ir nereikės lieti ašarų. Šiuo metu jo kūriniai įvairialypiai ir aktualūs, paliečiantys beveik publicistines temas. Bet čia mažiau betikslės užuojautos ir temos sudėtingesnės.

by admin