Dešimtąkart ruduo sveikino akvarelininkus
Jovita Skolevičienė
Penktoji tarptautinė (arba reguliari dešimtoji) akvarelės paroda Klaipėdoje – įvykis ne tik šiam miestui. Sekcijos nariai, vadovaujami Renatės Lūšis, bei didelis būrys prijaučiančių šiai kūrybos sričiai dailininkų aktyviai atsiliepia į kvietimą dalyvauti parodose. Be to, pakviečiami ir bičiuliai iš kitų šalių. Šio rudens parodoje dalyvavo 51 autorius, pristatyti beveik 200 darbų. Iš jų trečdalis netilpo į ekspoziciją.
 |
| Dailininkė R.Lūšis (kairėje) subūrė kolegas ir surengė jau dešimtąją akvarelių parodą. Nerijaus Jankausko nuotrauka R.Lūšis „Dainininkės Rūtos portretas“. S.Semerikovo „Natiurmortas su orchidėja“. |
Parodoje svečiavosi dailininkai iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos ir mūsų krašto – Druskininkų, Kretingos, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių bei Vilniaus. Šiuo metu, kai remontuojami Dailės parodų rūmai, ekspoziciją teko ruošti dviem adresais: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Koncertų salėje.
Atidarymo akordas
Muzika, gėlės, gausus būrys svečių, saulė pro langus, pagiriamieji žodžiai – lyg gaivus tostas rengėjams. Tuo metu nuslūgsta jaudulys, tolsta nuovargis ir vėl grįžta sprendimas, jog bus rengiama dar ir kita paroda. Tačiau tenka atsakyti ir į klausimus: kodėl nespėta darbus įvardinti etiketėmis, paruošti katalogą, nepadaryta vizuali reklama (matyt, trūko rankų). Žodis po žodžio svečiai pasidalina įspūdžiais, kaip teko ieškoti ekspozicijų adresų (dauguma gatvės praeivių negalėjo jų nurodyti, apie rengiamą parodos atidarymą nieko nežinojo…).
Svečiai, sveikindami šeimininkus, džiaugėsi galį susirinkti draugėn. Su šiauliečių grupe atvykęs menotyros daktaras Vytenis Rimkus sveikino rengėjus ir ne juokais pareiškė “užuojautą” už tą vargą, pabrėždamas, kad būtent Klaipėdai labiausiai tinka akvarelė, ir galima atleisti vernisažo nesklandumus. Vis dėlto vienos parodos du atidarymai, nors ir su disonansais, bet suskambėjo.
Rakursas į istoriją
Parodos ruošimo šurmulys ir atidarymo šventinės nuotaikos kontrastai paskatino žvilgtelėti į parodų istoriją. Lietuvos meniniame gyvenime, kurio pagrindai buvo padėti per pirmus praėjusio šimtmečio keturis dešimtmečius, išskiriame vieną asmenybę. Ji raiškiai liudija apie dailės kelią į pripažinimą ir parodų istoriją. Tai dailininkas, meno propaguotojas, analitikas, švietėjas Justinas Vienožinskis (1886-1960).
Visi gerai žinome, kad tautos kultūros atgimimo šimtmetis yra ir dailės visuomeniškos raiškos pradžios ženklas. Meno vyksmas gyvavo tik didžiuosiuose miestuose. Reali padėtis provincijoje iliustruojama paties dailininko patirtu išgyvenimu. Būtent tremtyje Zarasų krašte prieš 90 metų valstiečiai įtariai stebėjo laukuose tapantį dailininką, įtardami esant jį valdininką. Jie liepė menininkui nešdintis sakydami, kad “…dirbi plenus, kad žemę atimtų”.
O po dešimties metų Kaune jau buvo eksponuojama paroda, kurioje pasirodė trys aliejaus tapytojai ir du akvarelininkai – Adomas Galdikas (1893-1969) ir Kajetonas Sklėrius (1876-1932).
Po aštuoniasdešimties metų žvalgantis po šiandieninę pa-rodą nevalingai teko susimąstyti apie tai, kad dabar atėjo pirmųjų mokytojų mokinių mokiniai. Pati akvarelė išaugo iš studijinių marškinėlių ir tapo tvirta kūrybine šaka.
Ar atpažįstame nacionalines mokyklas?
Ne. Vėl grįžtame aštuoniasdešimt metų atgal ir skaitome: “Šiandien sunku surasti tautų, kurios tapyboje būtų griežtai individualinės, – visam pasauliui bendri kultūros tikslai suartino tautas”. Taip. Sutinkame. Stebėdami parodą įsitikinome, kad svarbiausia yra kūrybinis bendrumas meniniuose ieškojimuose. Autoriai gerai moka akvarelės meninę kalbą. Todėl paroda turėjo ryškų konceptualumo bruožą. Gausioje bendrijoje buvo ką lyginti, gretinti, grupuoti ar išskirti.
Neskaidykime ekspozicijų, nes jose kartojosi dailininkų vardai. Kadangi vaizduojamosios kūrybos chrestomatijoje priimta skirstyti į žanrus, tad šį principą ir bandykime išlaikyti.
Apžavėti gamtos
Šiandien žanrai praranda tiesmukišką charakteristiką. Jie tik duoda užuominą meninei autoriaus interpretacijai. Jau praėjo laikai, kada žiūrovas ieškojo gamtos reginio atitikmens natūrai. Žiūrovo saviugda davė rezultatų. Jis sustoja prie kūrinio, kuris pripildytas emocijų.
Akvarelėje dominuojanti spalva, linija, kompozicinė struktūra atspindi autoriaus siekį prakalbanti stebėtoją. Jurgos Sidabrienės, Zenono Rutkausko, Paulos Holopainen kolorito įtaiga dvelkia lyrine nuotaika. Rūstaus romantiškumo ir nerimastingos nuojautos turi Česlovo Banio jūros triptikas. Jo virpantys potėpiai meistriškai naudoja pilkšvą lakšto foną ir veda žiūrovą čiurlioniškos jūros charakterio link.
Nuo gamtos nepabėga niekas. Todėl daugumos darbuose ji eina kaip leitmotyvas (Andriejis Germanis, Linda Plump, Algis Mikėnas, Rita Kišonienė, Emilija Jaudegytė, Liuda Liaudanskaitė, Maija Elizabetė Mengelė, Monika Osė, Helga Joreut, Rein Magar). Tik Antano Visockio puantilistiniai tikroviški vaizdai dvelkia nostalgija.
Žmogus – tik žiūrovas
Šį kartą autoriai, susižavėję gamtos nuotaikomis, žmogų „pakvietė“ ne į kompoziciją, bet tik prie jos.
Nuosekli portretinio žanro autorė Renatė Lūšis kaupia menininkų (daugiausia muzikos ir teatro žmonių) portretų galeriją.
Pirmą kartą parodoje dalyvavo Michas Levkovičius su portretu “Anapus dienos. Teodoras Klaštornas”. Klasikiniu principu modeliuodamas veidą ir rankas, autorius figūrą gramzdina į gilią mėlyną tamsą. Siekia įtaigios psichologinės charakteristikos.
Greta portretų verta pastebėti ir kompozicijas, artimas figūriniam paveikslui. Vladimiras Sušilovas, palikęs mėgiamą pamario peizažą, apsilanko pas telšietį “japoną” – egzotikos mėgėją. Savo įprastu taikliu bėgančiu štrichu sukuria triptiką, įtaigiai pateikdamas būdingą objekto charakteristiką.
Valerija Medelinskienė, jungdama tapybą su grafika, pasirinkusi gilų ramų rusvą toną, su gilia psichologine įtaiga pretenduoja į tematinę kompoziciją. Jos prisiminimų aidas kartojasi blėstančiuose figūrų siluetuose ir praeities skiautėse. Giliu minties apibendrinimu pasižymintys beveik monochromiški Voldemaro Barakausko tapyti ir piešti vaizdai reikalauja ne tik pirmo įspūdžio, bet ir įžvalgumo.
Spalvų šokiai ir subtili kalba
Ar įmanoma lyginti Laimos Drazdauskaitės grynų gryniausią giedrą nuotaiką dienoraštyje, Milvi Torim viziją, Vytauto Lagunavičiaus kopas, Mal Paris judančius rutulius su šėlstančiais spalvų srautais?.. Emocijomis trykšta Ramūnės Lebedytės, Irenos Paulavičienės kūriniai, grafiški Eugenijaus Nalevaikos besisukantys raibuliai, Sofijos Rickevičiūtės šokantys povai ir Tarjos Palvinainen spalvų mozaika. Galiausiai dinamiką sustabdo Ema Šturmaitė.
Dingo natiurmortas
Natiurmorto žanras buvo neatskiriamas parodų bruožas. Šįkart apie jį – tik užuomina (Eugenija Pilypaitienė, Irina Novokreščionova ir Ritva Lindberg). Edita Zarėkienė, paimdama tik maksimaliai apibendrintą tulpės įvaizdį, kuria beveik monochromišką dekoratyvų kontrastingų dėmių ir siluetų vaizdą. Voldemaras Zarėka, aplenkdamas natiurmorto sampratą, komponuoja paminklą sudygusioms bulvėms. Tai tik tiesmukiškas pasakymas. Jis suranda taiklią daiktiško piešinio ir kompozicinio sprendimo darną. Jis to pasiekia ir atminimo ženkluose.
Šiuos darbus sugretinkime (ne lyginkime) su Slavos Semerikovo natiurmortais. Pastaruosiuose dėmesys sukauptas ties medžiagiškumu (ciklamenai, pretenduojantys į peizažą, ir klasikinis natiurmortas). Analogiška tapybos technika įvardijama kaip hiperrealizmas ar fotografiškas daiktiškumas. Meistriškumo reikia visuose atlikimo būduose, bet šis labiausiai patraukia egzotika ir akistata su tiesiogine realybe, turinčia ne mažesnę estetinę vertę.
Abstrakcija – individualybės veidrodis
“Kiek abstrakcija yra tolima realybės formoms, tiek ji pareina nuo menininko dvasios kultūrinio laipsnio”, – rašė kritikas. Įsižiūrime į Mal Paris rutulius, Angelinos Banytės, Virginijos Urbonavičienės, Justino Prakapo geltoną erdvę, Kazio Abramavičiaus žiedus ir suprantame, jog menininkų kalba štrichu, linija, spalva yra neišsenkanti kūrybinė versmė. Greta „gyvos“ akvarelės teisėtai įsikūrė ir šiuolaikiška technika. Tomas Karkalas kompiuteriu lieja mintis spalvų sūkuriais bematėje erdvėje.
Abi parodos ekspozicijos buvo lygiavertės ir neturėjo pamatuotų skirtumų. Tik išlepintas Klaipėdos žiūrovas galėjo papriekaištauti, kad mažoka saviškių. Išeidama iš parodos prisiminiau, ką J.Vienožinskis pasakė prieš septyniasdešimt metų: “Šių dienų Lietuva dideliais šuoliais žengia į priekį stengdamasi pavyti… Europą, tad nebėr vietos diletantizmui”.
Nieko naujesnio nesugalvosime. Menas – ne lenktynių trasa.
