„Dezintegracijos 2046“ atgarsių žymės

„Dezintegracijos 2046“ atgarsių žymės

Paprastai kino festivaliai į uostamiestį yra atvažiuojantys: „Tinklai“, „Scanorama“, „Nepatogus kinas“, įvairių šalių kino vakarai… Jų programas sudaro mums tolimos ir nepažįstamos komisijos, kurios gyvena kitų miestų ritmais ir aktualijomis. Bet turime ir savą kūrinį, kuris, tiesa, dvelkia alternatyva ir pasižymi kontrakultūriniais polinkiais.

Kristina Kučinskaitė

Meno kūrėjų sąjungos (MeKuSos) organizuojama „Dezintegracija“ – videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis šį rudenį vyko jau ketvirtąsyk.

„Lietuviški“ štampai

Festivalio programą galima skaidyti į tris struktūrinius blokus – trumpos videofilmų programos, ilgesni filmai (Beno Šarkos „Kar Kar M M“, MeKuSos „Žmogus su videokamera“) bei juos papildantys audiovizualiniai projektai.

Trumpų videofilmų gretose pynėsi lietuvių ir užsienio autorių kūryba, svečių teisėmis prisišliejo vilniečio Romo Zabarausko sudaryta „Ore kino įvykio 3“ programa.

Žiūrint lietuviškus filmukus buvo nesunku išgryninti pagrindinius akcentus. Pirmiausia pastebima, kad trumpi videofilmai šiame festivalyje dažniausiai vystosi pagal savotišką siužetą, kuriame veikėjų ir paties veiksmo krypties konkretumas nėra būtinas. Dažnai jais tesiekiama vizualiai perteikti emocijos etiudą, reakciją į situaciją, kamuojančius egzistencinius klausimus. Tam nebūtinas dialogas, veikėjo charakterio gilumas – kartais pakanka vien plastinio lygmens formuluočių – spalvos, gesto.

„Dezintegracijos“ autoriai taip pat linkę į koliažiškumą – jų kūriniuose pertransliuojami kiti kūriniai, garso ar vaizdo įrašai, iškarpos, fotografijos. Tai kultūrinis sluoksniuotis, kuriame redukciniu metodu galima atkloti vieną po kito turtingus simbolinius klodus, dažnai nurodančius knistis dar giliau. Grynai teoriškai tai labai įdomi strategija, įtraukiantis intelektualinis žaidimas. Tačiau kartais kūrėjai nesuvaldo užsigrobtų įrankių gausos, ir sugrūsta simbolių gausybė uždūsta pati nuo savęs. Juk logiška, kad simbolio kalba turi būti taupi.

Kita pastaba – dėl garso takelio vientisumo. Bet turbūt šiuo atveju nereikia žiūrėti itin griežtai. Juk didelė dalis lietuvių kūrybos (nesvarbu kurio žanro rūbu) pasižymi melancholija ir grauduliu. Įsivaizduojate rytmečius, apsisupusius nepermatomu rūku, graudžias sutartines… Matyt, tai tiesiog yra mūsų genuose.

O štai nedrąsias pastangas savo videoeksperimentuose siekti raiškos naujovių kritikuoti galima. Peržvelgiant programą buvo sunku nepastebėti įvairių pasikartojimų, pavyzdžiui, viename filmuke beveik identiškai atkartoti pernykščio Beno Šarkos filmo epizodai. Atrodo, kad autoriai, atradę įdomesnį raiškos būdą, įsitveria į jį ir nebesivargina ieškoti naujovių – vieni užstringa prie „žmogaus be galvos“ idėjos (subjekto galva keičiama įvairiais objektais), kiti prie koliažo ir pan. Suprantama, kad dviratį šiais laikais išrasti sunku, bet kūrėjui turėtų būti pavojinga manyti, kad sėkmingo kūrinio formulė jau atrasta.

Šiemetė „Dezintegracija“ kiek praplėtė kūrėjų arealą – programoje buvo prancūzų, vokiečių, ispanų, rusų filmų. Jie pasižymėjo laisvesnėmis ir lengvesnėmis formuluotėmis, netrūko ironijos. O kartais gebėjimas į gyvenimą žiūrėti su šypsena yra kur kas sveikesnis, nei pernelyg didelis pasidavimas egzistenciniams svarstymams. Tai ypač gerai išmano šiandieninė rusų kūrėjų karta, kuri ironiją yra pavertusi ginklu (o gal gelbėjimosi kapsule) kovojant su realybės absurdu. Su tuo sutiks kiekvienas, kas pažįstamas, pavyzdžiui, su Viktoro Pelevino tekstais.

Nespalvoti pasakojimai

Vienas svarbiausių festivalio momentų buvo unikalaus uostamiesčio menininko B.Šarkos filmo „Kar Kar M M“ premjera. „Dezintegracijos“ festivalyje jis pamečiui pristatė jau trečiąjį filmą.

Monochrominis „Kar Kar M M“, kaip ir kiti B.Šarkos kūriniai, įtraukė į kiek meditatyvią kelionę. Šįkart jos topografiją žymėjo tipiški lietuviški kraštovaizdžiai – rūkais apsigobusios pievos, jūra, erozijos paveikti kopų šlaitai. Ir nors patys vaizdiniai artimi bei pažįstami kiekvienam lietuviui, piršosi mintis, kad jie yra labiau vidinių būsenų vizualizacija, o ne realaus pasaulio atspindžiai. Tokią nuojautą stiprino ir vienintelis toje gamtinėje erdvėje judantis veikėjas, kuris kartais buvo panašus į šiek tiek atrofuotą rūpintojėlį (rūko pievose), kartais – į besistengiantį iš vieno taško pajudėti vabalą (erozijos apimti šlaitai), kartais – į vandens ir oro sutvėrimą. Organiškai kylantis iš gamtos pradmenų šis savo transformacijų grandinėje sunkiai įvardijamas veikėjas atrodė esąs daugiau kalbantis apie susietumą nei atsiejimą. Nors svarstant apie kūrinį patariama atsiriboti nuo jo autorių ir laikytis imanentiškumo principo, šiuo atveju tai padaryti yra gana sunku. B.Šarkos kūryba, nesvarbu, kuria forma būtų perteikiama, visada susijusi subtiliais saitais, kurie liečia tiek turinio, tiek raiškos plotmę. Ir kuo toliau sekama menininko kūrybos taku, tuo giliau įsitraukiama į jo kuriamą pasaulį.

Kitas didesnio formato kūrinys „Dezintegracijoje“ – pačios MeKuSos narių jungtinis projektas, skirtas Klaipėdai – miestui, kuriame gyvenama. Nespalvotas dokumentinis filmas „Žmogus su videokamera“ buvo siekis šiuolaikiškai interpretuoti klasikinį Dzigos Vertovo filmą „Žmogus su kino kamera“. Septyni autoriai, pasidaliję filmo fragmentus, juos atkūrė šiandienos Klaipėdos kontekste.

Filmo peržiūrą įgarsino jauni eksperimentinės muzikos kūrėjai iš Kauno Armantas Gečiauskas (Arma) ir Žydrūnas Mačiulis. Pats filmas nenuvylė – jo autoriams pavyko pagauti tam tikrą miesto ritmiką, kurią sudaro tiek eismo judesys, tiek pramoninės veiklos, tiek pastatų geometrija ar žmonių judėjimas savo kasdieniais maršrutais. Mikropasakojimas, kuriame žvilgterima į vieną asmenišką rytą, laipsniškai susiliejo su miesto makropasakojimu, kuriame asmuo ištirpęs masėje, mieste.

Tiesa, garso takelis pasirodė netobulas, nors ir žybtelėjo keli įdomūs akcentai, nebuvo pabrėžta filmo ritmika, pagrindiniai įtampos taškai. Bet šis vertinimas yra tiesiog subjektyvus pastebėjimas, kurį galbūt lėmė pernelyg didelis žavėjimasis tikrai puikiu „The Cinematic Orchestra“ kurtu garso takeliu „Žmogui su kino kamera“.

Mes žiūrime, kaip jūs žiūrite

Baigiant rikiuoti įspūdžius dar norisi stabtelėti ties MeKuSos nario Liudo Andrikio performansu „Pasiklydę interaktyvūs gaigalai“.

Jo metu kūrėjas inicijavo virtualų susitikimą su stebinčiu pasauliu. Naudojantis virtualių pažinčių „rulete“ (atsitiktinai suvedami programoje prisiregistravę vartotojai), visa auditorija dalyvavo pažinčių žaidime. Tik atsitiktinumui pavaldus atrankos procesas „Dezintegracijos“ auditoriją suvedė tiek su vienišais seksualinių malonumų ieškotojais, tiek su smalsaujančiais paaugliais ar nuobodžiaujančiais individais bei jų grupėmis.

Stebint veidų kaitą liko dvejopas įspūdis. Nors tokią absoliučiai neriboto bendravimo galimybę galima laikyti įtinklintos visuomenės triumfu, kita vertus, liko didžiulis atskirties ir vienišumo įspūdis. Toks pastebėjimas, kad kuo intensyviau bendraujama virtualiose bendrijose, tuo vienišiau jaučiamasi, vienaip ar kitaip diskutuojamas jau ne pirmą kartą. Kaip ir kaip būtų buvę, L.Andrikiui pavyko šmaikščiai pavedėti susirinkusiuosius šios problemos kraštinėmis.

by admin