Didžioji meno Britanija – daug gero ir nemažai prasto

Didžioji meno Britanija – daug gero ir nemažai prasto

Ignas Kazakevičius

Neseniai ŠMC veikė naujausias dizaino tendencijas pristatanti britų menininkų paroda „Mano pasaulis: naujasis subjektyvumas dizaine“. Na, o kaip britai pristato meną savo šalyje?

Prisistato mugėje

Radau sau žaisliuką. Esu pavargęs nuo vaikščiojimo, nuo temperatūros svyravimo… Lietuvoje – 20 laipsnių šalčio, Londono gatvėse – 12 laipsnių šilumos, su žieminiu paltu – nepakeliama, o galerijose išvis karšta… Sakralumas ir vėlgi ta pati niveliacija, dar šiek tiek – arabiško pojūčio, kurio Londono meno mugėje irgi buvo.

Susigundžiau patyrinėti mūsų įstaigos, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro, tinklalapį ir pasižiūrėti platesnio diapazono, pristatančius šalį ar regioną, ar skirtus tam tikrai temai renginius, pavyzdžiui, muges.

Pasaulyje vykstančios meno mugės turi savo kaleidoskopą, kuris žada stilių, žanrų, kultūrinio gyvenimo įvairovę, turi ir savo kalendorių. Pirmoji rimta mugė vyksta Londone sausio mėnesį. Peržvelgęs žadamą meniu, ilgai nesvarsčiau ir trims dienoms palikau speiguotą tėvynę.

Londone pasitiko ne tik žaliuojančios pievos, bet ir sveikas požiūris į meną, gyvas vartotojiškas jo pulsas. Speciali šiuolaikinio meno mugė vyksta spalį (teks vėl apsilankyti). Verslo dizaino centre (Business design centre) sausio 18-22 dienomis vykusi mugė pristatė per 100 Didžiosios Britanijos galerijų (dauguma jų – Londono), 1570 menininkų (ne vienoje galerijoje galima sutikti tas pačias pavardes), taip pat atskiroje salėje buvo eksponuojami meno projektai. Gal 15 galerijų prisistatė kaip dirbančios tam tikrose meno sferose ir posluoksniuose. Tai – iliuminacijos, piešiniai, fotografija, etninis egzotiškas krašto menas ir kita.

Pietums – parodos

Londono meno mugėje buvo galima pamatyti ir štai tokią galvą iš degtukų arba tokį šiuolaikinės tapybos darbą.

Bilietas į mugę – 12,5 svaro. Tradiciniai angliški pusryčiai tradicinėje jaukioje kavinėje – 6 svarai. Kokteilis stilingame bare, garsių pasaulio dizainerių parduotuvių rajone Mayfair – 10 svarų.

Palyginimui – Turnerio premijos (įteikiama kasmet nedidelei grupei autorių – perspektyviems jauniesiems britų menininkams) laureatų paroda – 5 svarai, visuose vadovėliuose išlinksniuoto vieno iš minimalizmo pradininkų, deja, jau a.a. Dano Flavino pirmoji retrospektyva privačioje galerijoje – 7,5 svaro. Tačiau čia gali susimokėti metinį nario mokestį (dabar nebepamenu tiksliai kiek) ir ne tik būsi informuotas apie renginius, bet ir vaikščiosi nemokamai. „Teito“ galerija visus įsileidžia už dyką.

Turneris vertas dėmesio, na, tikrai gera tapyba. D.Flavino neoninės instaliacijos užbūrė. O jaunųjų paroda, išskyrus vieną autorių, nuvylė.

Pirk čia ir dabar

Šioje meno mugėje buvo galima pamatyti britų klasikų – nuo L.S. Lowry, Ben Nicholson ir William Scott iki Terry Frost ir Henry Motore kūrinius.

Šiuolaikinio meno apžvalga aprėpė taip pat pakankamai platų spektrą – nuo Peter Blake, Bridget Riley, Anish Kapoor, Damien Hirst, Rachel Whiteread, iki Gavin Turk. (Beje, džiaugiuosi, kad vėl pavyko susitikti ir pabendrauti su pastaruoju autoriumi. Džiaugiuosi ir tuo, jog mūsų nuomonės apie šią mugę sutapo). Iš esmės ji skirta išsilavinusioms masėms, perkančioms čia ir dabar.

Nusipirkti galėjai beveik viską. Antai klasikai abstrakcionistai: Patrick Heron, Peter Lanyon, Barbara Hepwort, ekspresionizmo žvaigždė Franc Auerbach, popmeno tūzas Andy Worholas… Čia ir Picaso paveikslas – 14 000 svarų sterlingų (1 svaras – maždaug 5 litai), M.Šagalo litografijos – 360 svarų, 232-oji A.Matiso kopija – 490 svarų. Taigi 2450 litų, ir turite maždaug 15×15 cm dydžio, keliomis meistro linijomis pieštą moters veidelį.

Tačiau tikrąjį Londono meno pulsą, be abejo, parodo ne ikonomis tapę autoriai ir jų kūriniai. Nepavadinčiau antruoju ešelonu mažiau arba visai nežinomų (man ar mums) kūrinių. Mugėje daug gero meno ir nemažai prasto, saloninio (jei Lietuvoje vyktų respublikinė galerijų mugė, sulauktume panašaus rezultato). Didžiąją dalį joje pateiktų kūrinių galima pavadinti „padarytais“.

Padarytas menas

Štai kas mūsų laukia… Gerai tai ar blogai? Įdomus, bet nesudėtingas a la klasikinės, realistinės tapybos darbas. Ir siužetas – amūras, – taip pat klasikinis santykis su burbuliniu pakavimo celofanu. Tai kūrinį paverčia, na, tokia masine produkcija!.. Tiesiog procesas. Bet aš už tai, kad forma būtų labiau išieškota, kaip ir idėja, ne  vien paviršiaus efektas. Arba jei remiamasi efektu, tai kad driokstelėtų kaip reikiant.

Tapyba, grafika, objektai, skulptūros – tai gal pagrindinės rūšys ir gana daug tarpinių variantų, sintetinių rūšių, kuriose betgi aišku, nuo ko prasidėjo idėjos vystymasis. Galima teigti, kad nė viena sritis nėra suprantama taip, kaip Lietuvoje (kur sintezės procesas vyksta nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio).

Mūsų šalyje tapyba yra tapybiška, grafika – grafiška. Tapybą lietuviai vis dar supranta kaip dažų arba ištapytų daiktų, arba objektų „pokalbį“, kur emociškai ištapomas pasakojimas.

Ne Lietuvoje ištapomas objektų sąryšis, t.y. mintis. Antai D.Hirstas elementarų ofortą naudoja tik kaip išraiškos būdą idėjai. Jo grafika nėra stereotipiškai apibrėžta.

Pas mus menas vis dar yra labai sureikšminamas, garbinamas kaip svarbus pats savaime. Kaip mitologizuotas visuomenės šauklys. Tačiau kad galėtų išreikšti jos balsą, menas turi tapti laisvas nuo pačios visuomenės. Kad galėtų išreikšti savo balsą, menas privalo normaliai vystytis. Nuosekliai. Privalo turėti normalias sąsajas su kitų šalių menu.

Prisiminkime, jog Lietuvos menas vystėsi su pertrūkiais. Paradoksalu ar nelabai, tačiau tada, kai pasaulis mene šokteldavo priekin, čia vis vykdavo politiniai perversmai ar rietenos. Gal todėl mes taip labai prisirišę prie savo atrastų meno lopinėlių ir kitų mažmožių…

Mados jaukas

Žaisminga skulptūra su švirkštų skiautere. Anaiptol nekelia kokių nors socialiai užaštrintų asociacijų. Vėlgi techniškas daiktas, atsiprašau, menas. Kita vertus, ar menas būtinai turi provokuoti, veikti? Taip. Tačiau provokuoti bet kokia kaina nebūtinai. Galerijose Londono meno mugės metu vyravo aktyvaus susidomėjimo dvasia ir siekis bendrauti.

Dauguma Londono mugėje eksponuojamų autorių turi ne tik savo stilių, bet ir savo techniką. Ją tobulina ir būtent jos dėka stengiasi išsiskirti iš kitų. Tad ne meno rūšis, bet technika, mokėjimas padaryti yra svarbu. Todėl kūriniai, palyginti su lietuvių, atrodo labiau apgalvoti, surežisuoti, aktyvesni.

Trumpai tariant, britų meną galima pavadinti vizualiai pranašesniu nei mūsų. Emocija čia – prabanga. O tobulai išreikštos, natūralios emocijos reikia labai paieškoti. Dominuoja jausminė ir ekspresijos fikcija. T.y. menas gana šaltas, logiškas, efektas apskaičiuojamas, sklidinas, jei taip galima išsireikšti, vidinės refleksijos.

Įdomus faktas, kad nesibodima plagijuoti ar bent jau taip priartėti prie klasikos ar madingo kanono, jog kartais net nepatogu matyti, pavyzdžiui, mažne identišką faktūrinę monochrominę tapybą. Jei mes kopijuojame juos, tai sekame klasika, o jei jie kopijuoja savus… Štai jums ir kultūrinių slenksčių potyris.

Meno mugė – jaukas saviems, užsieniečiams ir kuratoriams. Bet kokiu atveju verta pamatyti. Verta bendrauti, megzti ryšius ir dalyvauti.

Tuo metu, kai ten buvau, Londono parlamentas buvo restauruojamas, o Temzėje malėsi banginis.

Speciali šiuolaikinio meno mugė Didžiosios Britanijos sostinėje vyksta spalį. Teks sugrįžti rudenį.

Igno Kazakevičiaus nuotraukos ir komentarai

by admin