Dienos pokeris
Dainius Vanagas
Virtuvėje buvo neramu: airių seteris traukėsi atatupstas, jo išsigandusios akys desperatiškai smigo į kažin ką nematomą ore. Ši neregimybė šliaužė parketo lentelėmis, lipo sienomis, sklendė oru ir nepaliaujamai vijosi šunį, kuris galėjo perkąsti gerklę katei, tačiau nemokėjo gintis pats nuo savęs. Gyvūnas inkštė, didžiuliai deguonies kamuoliai plūdo į jo plaučius; visa aplink virto skausminga baime, niekais verčiančia net stipriausius instinktus. Šuo nepajėgė suprasti, jog baimė tupi ne kambaryje, o jo akyse, ir kad kuo toliau jis bėga, tuo arčiau savęs ją traukia.
Joks veterinaras negalėjo to paaiškinti: seteris buvo sveikas, stiprus, guvus gyvūnas, tačiau retkarčiais į jo mintis lyg kas įpūsdavo žmogišką bejėgiškumo dulkę, tokią sunkią ir nejudrią, nepastumiamą ir neapimamą. Traukdamasis keturkojis nugara stumdė taburetes, jų nelygus drebėjimas čiuožiant parketu maišėsi su šuns kiaukčiojimu ir inkštimu.
– – – Diena jau buvo įsismaginusi, saulė tvarkingai riedėjo į zenitą. Mindaugas, pažadintas triukšmo virtuvėje, ropštėsi iš lovos trečią ir, rodos, paskutinį kartą šiandien. Neapsirengęs, vienais apatiniais, jis nudūlino triukšmo link. Susmukęs, pakraupęs šuo vaikino nenustebino, veikiau nuvylė: tai nebuvo pirmas kartas, ir jis žinojo, ką reikia daryti. Pačiupęs rankšluostį Karolis, kurio seteris, regis, nė nepastebėjo, prisėlino prie augintinio ir staigiu mostu uždengė ir užspaudė jam akis. Šuo virpėjo, tačiau pernelyg nesipriešino, todėl vaikinas viena ranka laikė rankšluostį, o kita ėmė glostyti gyvūno papilvę, ramiai, tarsi nelaimingam draugui, kartodamas raminančius žodžius. Pamažėle seteris rimo, jo kūnas glebo, minkštėjo, išgąstis traukėsi, nors ir palikdamas stiprų nuovargį. Vaikinas atsargiai paėmė gyvūną ir nunešė jį į tualetą, paguldė ant kilimėlio ir uždarė duris; ten — tamsu, lyg nematomos rankos visą laiką laikytų užspaudusios akis.
Rytinis įvykis vaikino neišbudino: atrodė, jog jis it konvejeris gelbėja šunis, kurių kiekvieną dieną tūkstančiai patenka į geležines, mechanines jo rankas. Lėtai apsirengęs, Aurimas nutipeno į vonią; šlapiais delnais suvilgęs veidą, netrukus jau dairėsi po šaldytuvo lentynas. Pusryčiai jam teikė malonumą: vaikinui atrodė labai gražu ir teisinga, kone herojiška, jog pavalgius įgauni jėgų, gali atsistoti, eiti, ieškoti, kol išsisemi ir vėl turi pasistiprinti. Maistas — sąlyga laisvei; jis mėgo taip kelti sau ūpą.
Nors jau dabar buvo praleidęs dvi pamokas bei vėlavo į trečią, Žilvinas intensyviai svarstė, ar nereikėtų vėl grįžti į lovą: jam taip norėjosi susisupti į antklodę — lyg į šarvus įlįsti. Jau dukart jis taip pasielgė, tačiau dabar, nors ir nenoriai, bet vis dar likusio pareigos jausmo spaudžiamas, nutarė apsilankyti mokykloje. Staigus sprendimas privertė jį skubiai sudoroti pusryčius, ir jaunuolis tučtuojau nuskubėjo rinktis vadovėlių. Rinkosi juos kruopščiai, netgi tų disciplinų, kurių pamokas jau buvo praleidęs. Tai buvo atsargumo priemonė — pakliuvęs į mokytojo, kurio pamokoje nepasirodė, rankas, jis galėtų parodyti atliktus namų darbus, taip išvengdamas papildomų rūpesčių. Rakinant buto duris, jam rodėsi, kad girdi, kaip tualete tyliai, vangiai krebžda šuo.
Po akimirkos jau buvo kelyje į mokyklą. Vėsus rudens vėjas drabstėsi lapais, nors debesys danguje vaikščiojo lėčiau nei žmonės gatvėse. Eidamas mėgo klausytis muzikos, ji mokėjo užmerkti jam akis, todėl vaikinas nė nepajusdavo, kaip atsidurdavo mokykloje: paklaustas nei ką matė, nei ką girdėjo, turbūt nepasakytų, tik pečiais gūžteltų: nesuprasi — nežino, ar žinoti nenori. Tačiau tai nebuvo blankus, savyje skęstantis ar nuskendęs jaunuolis. Kartais jis mokėjo būti netgi labai guvus tiek protu, tiek veiklumu, tačiau ir tomis akimirkomis jausdavosi lyg netikras, paties savęs pagamintas, išsireikalautas produktas. Kita vertus, fasadui nerūpi ,,kaip” — jam tiesiog reikia spalvų, ir Paulius tą aiškiai supranta — mokykloje šito puikiai išmokoma.
– – – Betgi neišvengdavo ir išties džiaugsmingų, šiltų, linksmų akimirkų, tačiau nebuvo žmogus, mėgstantis prie jų prisirišti.
Įžengęs į matematikos kabinetą ir atsiprašęs mokytojos už pavėlavimą, ramiai atsisėda į savo vietą; trigonometrija. Akimirka blaivaus nusivylimo, menamas mygtuko spragtelėjimas, ir mokinys ima mechaniškai darbuotis; uždavinys po uždavinio: it kvailas vabalas jis kapstosi į priekį vien tam, kad judintų šakalines kojeles, kol galų gale išgirsta skambutį, leidžiantį ištrūkti iš sistemos, nusimesti vabalo šarvus, tačiau Saulius neskuba — nėra kur; jis baigia braižyti lygiašonę trapeciją, pasiteirauja mokytojos, kurią dieną bus kontrolinis darbas, ir tik tada ramiai išsliūkina iš klasės.
Po minutėlės jis jau sėdi ant palangės priešais lietuvių kabinetą, maži žemių grūdeliai krenta ant grindų, kai jis, švytuodamas kojomis sudaužia batus; nejudančiame laike laukia skambučio, šįkart jau — gido į sistemą. Norėtų galvoti apie ekonomiką, politiką, kultūrą — rimtus ir svarbius dalykus, suteikiančius svorio individui visuomenės kontekste, — taip pateisintų šį laiką, papirktų sąžinę, tačiau galvoje pūna ir švinksta neprižiūrimi dirvonai, paskiri, lengvut lengvutėliai žemės trupinėliai, tokie, kaip byrantieji nuo padų. Martynas prisimena, kaip mėgdavo žaisti Lego: konstruktoriuje niekas nesusiję jokiais ryšiais. Jei nori, nutrauki žmogaus galvą ir uždedi kitą. Keiti rankas, kojas, dangų — į žemę, viduramžių pilį — į modernų automobilį, o jei įsigeidi — paprasčiausiai viską sutrupini. Tai šaltas pasaulis, laisvas, nes neturi jokių sienų, tačiau beprasmis, kadangi daiktai neturi vienintelės bei nepakeičiamos savo vietos ir paskirties. Vaikinui pačiam keista, kad seniau jis mėgo šį pasaulį.
Netrukus tarp Lego detalių įsimaišo kaštonai, vis krintantys kieme, chemijos mokslo įžūlumas, bendraklasių merginų kūno netobulumas. Artūras blaškosi po mintis, jo kvailas beformis ištįsęs veidas tirpsta ore, kol jį vėl iš naujo nutapo tik ką ,,iš parūkymo” grįžę bendraklasiai: linksmas, ironiškas, jaunatviškai užgaulus pokalbis apie Lietuvos futbolininkus trunka iki pamokos pradžios. Tuo metu vaikinas persimaino, jo veidas žydi juoku ir sąmoju — jis liaujasi galvojęs, nes puikiai moka būti kompanijos žiedeliu.
Per literatūros pamoką sukniubęs tyso suole; literatūra neteikia džiaugsmo, jam atrodo, kad ji, net ir būdama labai reali ir detali, vis tiek yra per toli nuo žmogaus. Tarp bet kurių dviejų užrašytų sakinių trūksta galybės kitų, kad ten būtų žmogus, kad stovėtų ten, šviestų ar temdytų, žavėtų ar pykdytų. Nagrinėti sukurtus, netikrus personažus jam atrodo dar beprasmiškiau. Tebūnie tai gyvų žmonių prototipai, gyvenimiško elgesio šablonai, pati tikriausia patirtis, tačiau nėra tokios abėcėlės, į kurią tilptų žmogus — taip Ričardas, nusivylimui ir menkumo jausmui atėjus, drąsindavosi įrodinėdamas savo išskirtinumą.
– – – Mokytoja netikėtai užduoda klausimą. Jis neatsako, nes jo negirdi.
Per istoriją mokosi apie Frankų imperiją. Šitai Lukui patinka; tai — tikra, nesvarbu, jei tik iš dalies.
Eidamas namo mechaniškai kartojo tik ką išmoktas viduramžių datas, tačiau netrukus susikaupimas ėmė dilti, žingeidi nuotaika nyko. Tilto apsauginės grotelės blizgėjo saulėje, pro jų plyšius matėsi tekantis vanduo. Lyg mažytis vaikas įsižiūrėjo jis į vandenį, juostelėmis supjaustytą, ir kuo ilgiau žiūrėjo, tuo geriau jį girdėjo, crescendo besijuokiantį. Upė žino, kur eina — vienas jos galas aukščiau už kitą, todėl ji teka lengvai ir užtikrintai. O Ignas lyg pelkė — klimpsta ir nejuda; stipriausiomis liūno akimirkomis jis nebemoka guostis. Juk romėnų nukariautojai frankai, net jei ir buvo tikresni už literatūrą, vis vien jau seniai mirę. Ir ką gi daryti su maistu tuomet, kai net turimos energijos neturi kur išleisti.
Ir tada jis byra Lego detalėmis, pats sau svetimas, nes nuo įsivaizduojamo liūdno pasaulio jis ginasi įsivaizduojamu gražiu, nors galbūt ir nujaučia, kad kova vaizduotės soduose naudos neneša.
Sigis suėmė rankomis savo galvą ir, nugara atsirėmęs į turėklus, stipriai ją suspaudė; jam atrodė, jog turi liautis mąstęs. Juk tai, ką jis regėjo akyse, buvo literatūra, buvo menamos kančios ir sudėtingi sprendimai, savireikšmingumo iliuzijos, kurios neturėjo nieko bendra su sakiniais, esančiais tarp jų. Atrodė, kad galva mažėjo, nyko įtemptose plaštakose; tolygiai stiprėjantis skausmas išgąsdino, jis instinktyviai atitraukė rankas, baimindamasis, kad savęs nesužalotų; delnai buvo drėgni ir blizgėjo saulėje lyg upė. Pilkšvas palengvėjimas, lyg įveikus ilgą distanciją, užliejo jo kūną. Vaikinas nevalingai prisiminė Karolį Didįjį ir vaizduotėje titulavosi imperatoriumi, tik ką įveikusiu savo galvą bei tapusiu vienvaldžiu savo kūno imperijos valdovu.
Grįžęs namo, iškart patikrino tualetą: šuo vėl buvo guvus ir, vos pravėrus duris, šmurkštelėjo Jonui tarp kojų.
– Dabar ir Tu imperatorius, ar ne? — glostydamas šunį tarstelėjo.
Persirengęs kruopščiai pasigamino pietus, vėliau dėmesingai sutvarkė virtuvę, išnešė šiukšles. Lauke lijo ir byrantis vanduo tapo azartiško žaidimo dalimi: Kęstutis kiek įkabindamas skuodė konteinerių link ir atgal, stengdamasis, kad drabužiai kuo mažiau sušlaptų. Pasiektą rezultatą įvertino teigiamai ir jam toptelėjo, kad visai smagu kelti sau mažus tikslus: iki jų įgyvendinimo nereikia ilgai laiką barstyti, nes rezultatą gali matyti kone tuoj pat. Tačiau didelių polėkių maži tikslai neguodžia.
Vakarą paskyrė namų darbams — visą aplinkinį pasaulį juose nuskandino. Gerokai sutemus grįžo tėvai. Visi kartu pavakarieniavo, neatidžiai pasidalijo dienos įspūdžiais ir išsiskirstė kas sau. Tirpo valandos, rodėsi vidurnaktis, tačiau jokie stebuklai nevyko: paprasčiausiai naktis klojo patalą rytdienai.
Jis išjungė šviesą ir tamsoje akimirkai sustingo; mėgo pojūtį, kai ir užsimerkęs, ir atsimerkęs mato tiek pat. Tamsoje nereikalingas fasadas. Vaikinas pagalvojo, kad taip jaučiasi ir šizofreniškas šuo: abu saugūs tamsoje, abu tualete, už durų, kurios kartais praveriamos lyg priminimas, kad du kvadratiniai metrai nėra visas pasaulis. O svarbiausia — abu tiki tuo, ko bijo.
Rūpestingai apsiklojęs antklode, jis lyg tarp kitko pagalvojo, kad nenori, jog litą pakeistų euras. Įsivaizdavo, kaip patriotiškai nieko nepirks, jei mūsiškę valiutą pakeis europietiška. Po to spėliojo, ar ir jis senatvėje knarks, kaip kaimynas už sienos. Ir ar rytoj prisivers atsikelti laiku ir pasiimti dar vieną dieną.
Taip ir užmigo nesupratęs, kodėl rytą atsikėlė.
