„Docu In Motion“ sujungė žmogų ir pasaulį

„Docu In Motion“ sujungė žmogų ir pasaulį

Kadrai iš S.Loznicos „Peizažo“ ir D.Rangos „Istorijos“.

Jūratė Usanova

Lapkričio 4-11 dienomis vyko pirmasis Nacionalinės kino klubų asociacijos pristatomas renginys – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis “Docu In Motion”, kurio du filmai lapkričio 10-ąją buvo parodyti ir Klaipėdoje. Prano Domšaičio galerijoje „Kinopolio“ žiūrovai galėjo pamatyti Sergejaus Loznicos „Peizažą“ ir Danos Rangos „Istoriją“ („Story“). Šiųmetinė festivalio tendencija – noras priartėti kuo arčiau žmogaus, jo kasdienybės, atradimų, dvejonių. Festivalis kreipė žiūrovų dėmesį į vidinį žmogaus pasaulį.

Ir atkreipė. Netgi įtraukė. Filmai „Peizažas“ ir „Istorija“ susiejo ir persipynė. Atrodo, ir sukeisti pavadinimai jų esmės nepakeistų. Netikėtai susiliejo tiesioginės gamtovaizdžio, socialinės paralelės bei atvirkštinės kameros judėjimo ir vaizdo pateikimo principai. Nors eksperimentinę – poetinę dokumentiką labiau atitinka S.Loznicos „Peizažas“, kuriame iš pradžių nebylūs, vėliau rusų kalba prabilę kadrai sukami aplink stebėtoją 360 laipsnių kampu. Tačiau visai ne eksperimentinis „Istorija“ mūsų žiūrėjimo poziciją pakeičia – čia jau žiūrovas yra tas palydovas, plastiškai skriejantis virš upių žiočių, miškų, salynų ar tiesiog kosminio laivo ūžesiu monotoniškai plaukiantis žemės rutulio apskritimu aplink.

Peizažo dalis

Apskritimu be pradžios ir pabaigos. Taip mes įsukami į Rusijos miestelio Okulovkos peizažą ir kasdienybę („Peizažas“) iki pagrindinės vyksmo vietos – autobuso stotelės. Kraštovaizdis yra tiek gera aplinka savo sudėtinėms dalims, kiek pats atitinka jų požymius. Miestelio kraštovaizdį dėlioja tokie objektai kaip plytiniai griuvėsiai, sniegu padengto purvo kūgiai, žiemiško atodrėkio asfaltas, pliki medžiai, apleistos istorinės architektūros fragmentai – atitinka jame „tarpstančius“ vietinius gyventojus: pavargę, pasidavę kasdienybei, komiškai pikti jei ne ant kitų, tai patys ant savęs, vieni vulgarūs, kiti praradę viltį, patiriantys smurtą, dar kiti girtuokliaujantys, kažko netekę…

Vientiso kameros judesio sujungtos žmonių kalbos, socialiniai ženklai – keiksmažodžiai, pyktis, rutininis erzulys kuria ne itin aukštos kultūros socialinį vietovaizdį. Pašnekesių srautai susipina į raizginį, mazgą, savotišką socialinę entropiją, šurmuliuojančią netvarką, kuri turi inspiruoti tylios tvarkos atsiradimą, šiuo atveju – autobuso atvykimo tylą stotelėje. „Paskutinis pasispardymas“ – kadrai pro važiuojančio autobuso langus sukelia atsukamos atgal kino juostos įspūdį. Ir palieka spengiančiai tylu. Galbūt gamta be žmonių visada bus tiesiog idealus peizažas?

Išnyksta riba

Moksliškai nėra aišku, kiek kraštovaizdis veikia žmogų. Patys žmonės, kultūra, kalba yra jų gyvenamųjų vietovių dalis. Kodėl prisirišame prie vienų ar kitų gamtovaizdžių? Kodėl žavi būtent tokios peizažo kompozicijos ir ne kitokios? Kodėl „Istorijos“ herojų taip keri Ouvea sala? „Aš jų turiu šimtus, bet Ouvea – meno kūrinys“. (Ouvea – sala Naujoje Kaledonijoje, ištikimybės salų grupėje, angl. Loyalty Islands).

Savotiško psichologinio esė – filmo „Istorija“ karkasas kuriamas iš šių dviejų laikančiųjų konstrukcijų: vienintelio herojaus Story Musgrave veido (vaizdo pagrindas) ir jo balso – monologo (garso pagrindas). Vaizdo konstrukcija pildoma kerinčiais vaizdais iš kosmoso, žemės reljefo formomis, poetinėmis miškų fotokompozicijomis. Filosofinį monologą papildo kosminio laivo ūžesys, nevalingai vaizduotėje susitapatinantis su „žemės balsu“ ar „žemės garsu“. Plastiškai vienas kitą keičiantys astronauto veido ir žemės kraštovaizdžių kadrai tarytum ekranizuoja hipnotizuojantį monologą apie evoliuciją, kaitą, žemės ir žmogiškąjį kodus, dvasingumą ir pojūčius. Riba tarp žmogaus ir pasaulio išnyksta: „Mes esame žemė. Svarbus vientisumo jausmas“, – dalinasi potyriais Story. Neslėpdamas asmeninio gyvenimo tragizmo faktų, lyg aidu atliepiančių S.Loznicos „Peizažo“ žmonių kalbas. Estetinio pasakojimo nesutrikdo ir nesumenkina Story išgyventi socialiniai kraštutinumai – šeimos narių degradacijos, išsiskyrimai, netektys. Problemos neatsietos nuo patirto grožio jausmo. Čia viskas kartu ir apie to paties žmogaus kasdienybę bei įkvėpimus. Pats Story tai patvirtina: „Nėra nieko įspūdingiau, nei matyti gyvenimą ir mirtį čia. Gyventi žemėje yra daug įspūdingiau, nei būti kosminėje erdvėje.“

by admin