Drugelio bliuzas
Dainius Vanagas
„Kada ir kur susitinkame?“ „Siųsti“. Patrikas šyptelėjo ir įsidėjo telefoną į džinsų kišenę. Karštis slūgo, apelsinų žievelėmis nuklotas dangus tolygiai driekėsi į vakarus — į jūrą. Padangėje išsibarsčiusi saulė savo firmine akvarele pertapė dienomis žalią ir balzganą Danės vandenį, ištirpdė nešvarumų drumzles, bangelių paviršiuje besisupančias. Alkūnėmis pasirėmęs į apsauginę upės tvorelę, Patrikas stebėjo, kaip neritmingi irkluotojai plaikstosi irklais ir lėtai kasasi pirmyn. Abiejuose krantuose, dar lėčiau už nevykusį valties ekipažą, plaukė žmonės, niekaip negalėdami vienas kito aplenkti, apeiti, nugalėti — Jūros šventė energingai pulsavo, ir kiekviena banga blokšdavo minią vis nauja kryptimi. Pro begalinį miesto ūžesį kartkartėmis pasigirsdavo muzikos virptelėjimai, išblaškytos, sutrupintos, sutaršytos muzikos, kurios kompoziciją atsitiktinai pildė šauksmai, ovacijos, stabdžių cypimas, akceleratoriaus gausmas, monotoniškai langoljerinis šnaresys.
Vaikinas nekantriai išsitraukė telefoną ir patikrino, ar atsakymas dar neatkeliavo. Po to grąžino įtaisą į kišenę; dar minutė kita, pagalvojo. Jis jautė, kaip lėtai, kartu su dienos tvankumu nyksta ir maži prakaito lašeliai ant kaktos, nugaros, kaklo; liežuviu suvilgęs lūpas, juto sūrumą: jau ankstėliau buvo nusprendęs, kad prieš susitikimą dar nueis prie fontano susidrėkinti veido.
Gabrielė. Jis jau buvo primiršęs jos bruožus, kaip kad žmonės iš pradžių primiršta konkrečias, giliai juos sujaudinusias detales; tebuvo likęs stiprus malonaus, jaukaus pojūčio įspūdis ir telefono numeris, kuriuo lyg tiltu jie vaikščiojo vienas pas kitą visą naktį.
Šventinė eisena artėjo, būgnų tratėjimas vis garsiau ir garsiau atšokdavo nuo aplinkinių pastatų. Vis dar lūkuriavę bei neapsisprendę žmonės pasuko centrinių gatvių link. Patrikui šis chaosas buvo įdomus tik tiek, kiek kontrastingo džiaugsmo tai teikė, kadangi jo laukė gerokai malonesnė atrakcija. Būtent dėl to vaikinas pro šalį einančius lydėjo šypsena ir žvilgsniu, tartum sakančius: „Žinau tai, ko nežinote jūs.“ Už keleto metrų sprogo balionas, kybojęs virš jo kolegas, kitus balionus, pardavinėjančio vyriškio mobilaus namuko. Buvusi baliono grandinė, į dangų nebetraukiama melsva virvelė, nukrito žemyn ir lyg pakaruoklis, ištremtas iš padangės, siūbavosi palei palapinės brezentą.
Patrikui pasirodė, kad telefonas kišenėje virptelėjo. Nedelsdamas patikrino, bet tai buvo tik Marčius, puikus draugas, tačiau ne šiandien; godžiomis akimis surijo žinutės tekstą, tačiau užvertęs ekraną turinio nebeprisiminė, kadangi vis dar jautėsi alkanas. Buvo praėjusi tik minutė nuo ankstesnio tikrinimo: Patrikas nesinervino, tik nekantravo, todėl telefoną, užuot įbrukęs į kišenę, paliko rankose. Danguje skraidė parasparnis, jo burzgimo nebuvo girdėti, todėl jis atrodė lyg didelis, nerangus, nepaslankus paukštis, kuris netrukus mirs iš bado; tokie paukščiai pernelyg lėti medžioti, į žemę sminga pirmą ir paskutinį kartą; Patriko nugara šiurptelėjo — jis dar nebuvo įveikęs aukščio baimės.
Tebesižvalgydamas aukštyn, Patrikas nejučia keletą kartų žengtelėjo į kairę, nes viršum jo pakibusi klevo šaka įžūliai dengė tolesnį parasparnio kelią. Kulnu kliudęs juodą metalinį kamštį, kyšantį tarp plytelių bei skirtą laivams švartuotis, vaikinas prarado pusiausvyrą. Į dangų užversta galva neleido sparčiai susivokti erdvėje ir žemė ėmė sparčiai artėti; jis pajuto, kaip įsitempė rankų raumenys, kairysis delnas sugniaužė telefoną. Patrikas instinktyviai pabandė užsikabinti už apsauginės tvorelės, tačiau ištiesta kairioji ranka į metalinę briauną atsimušė tiesiai per riešą; iš pasalų užklupęs skausmas užliejo sąmonę ir pirštai nesąmoningai išsitiesė: telefonas, pakilęs lengvai it vyšnios kauliukas, apsisuko ore, sublizgėjo saulėje ir ėmė leistis kitapus tvorelės. Patrikas pašoko nuo žemės, rodos, anksčiau nei spėjo ant jos nukristi; jis persisvėrė per tvorelę — vanduo, banguodamas virš naujojo kapo, patyliukais džiaugėsi grobiu. Šis vaizdinys lyg prie kojos pririštas akmuo suvaržė vaikino kūną, kojos įaugo į žemę, akys išsiplėtė ir atbuko lyg atėmus tai, kas neatimama, tai, kas esi pats; tilto konstrukcijos suvirpėjo, tolimoje kertelėje, kur tūno pats tilto šešėlis, kažin kas pokštelėjo: tvirtos kolonos suglebo, geležinės virvės atsipalaidavo ir lyg sueižėjusi virvė tiltas ėmė dulkėmis byrėti, kol po jų saujomis teliko
juodas šešėlis.
Gabrielė. Jos nebebuvo; Patriko akys atgavo žvitrumą, mintys — spalvas: atsakymas nespėjo jo pasiekti, visos kortos buvo išplėštos iš ranką dar nė nepradėjus partijos. Galbūt reikėjo nedelsiant šokti į upę, tačiau vanduo buvo šaltas. Ir purvinas. O šventinis viešumas būtų padaręs purviną ir Patriką. Jaunuolis galų gale atplėšė akis nuo vandens ir nugara atsirėmė į tvorelę. Ūmus pyktis plūstelėjo kartu su krauju, lyg į didžiausią priešą žybtelėjo vaikino akys metalinio, juodo kalnelio link, bet tuoj pat minčių horizonte lyg liaunas medelis išaugo Gabrielės siluetas, gerokai ryškesnis, nei kad jis prisiminė dar šį rytą. Reikėjo ją žūtbūt rasti, reikėjo apieškoti visą miestą, o vietas, kuriose neras, — nugriauti. Tam, kad neklaidintų bei nesipainiotų po kojomis. Lyg alkanas šakalas, o ne sotus liūtas kaip prieš keletą minučių, Patrikas apžvelgė praeinančius žmones — kiekvienas jų, neišskiriant vyrų, galėjo būti ji. Vaikinas su didžiuliu užsidegimu skanavo erdvę; grynas juokas atrodė tos didžiulės žmonių masės, jei tik atidžiai ieškai.
Patrikas ėmė brautis tarp žmonių, jis jautė, kur ras Gabrielę, ir vėl, nors jau su tam tikra rimtimi, šypsojosi; tai puikiausia vienadienių žmonių, o taip pat ir drugelių, savybė — džiaugtis tuo, kas dar neatlikta, šildytis pievoje, jos dar nepriskridus, įkvėpti gėlę, jos dar nė neradus.
Ant tilto žmonės judėjo keliais aukštais. Kiek tolėliau keliu slystanti šventinė procesija Patrikui atrodė lyg išsigimėlių paradas. Jis negirdėjo muzikos — galvoje tarpusavyje susidurdamos pokšėjo tik jo paties mintys, todėl eisenos vaizdiniai, spalvotų dūmų garbanos, besišypsą žmonės, tylos apnuoginti, atrodė lyg ironiškos, dirbtinės, apatiškos pamėklės, bepročiai, kurie per tušti ir per balti, kad būtų liūdni ar laimingi. Patrikas jautėsi aukštesnis už juos, kaip kad aukščiausiais save laiko tie, kurių vargai patys didžiausi, o pastangos juos įveikti, jų manymu, — pačios rimčiausios.
Lygiuose Bohemos laukuose, netoli Teatro aikštės, rateliais susisukęs sėdėjo jaunimas. Po to, kai vakar šios erdvės atrodė lyg turtingi, kvapnūs sodai, pasakų ir svajonių kertelės, kuriose lyg deimanto kristalėlį Patrikas rado Gabrielę, šiandien visa tai atrodė lyg skylėti, išsprogdinti Marso laukai. Gitaros paauglių rankose — priešingai nei vakar — skambėjo primityviai, temos, kuriomis jie kalbėjo, buvo beprasmės, ir pats faktas, kad jie leidžia laiką šioje šventovėje, buvo mažų mažiausiai nuodėmingas.
Patrikas atsisėdo ant pievelės nuošaliau; auskarotas, susivėlęs berniukas šūksniu bandė jį pasikviesti į savo būrį, tačiau Patrikas kvietimą ignoravo ir lyg sieną įsimūrijo sau į ausis grotuvo ausines. Jis tikėjosi, jog Gabrielė, ilgėliau negavusi atsakymo, ateis būtent čia; juk tai buvo pats natūraliausias problemos sprendimas. Lyg paukštelis staigiai kraipydamas galvą jis budėjo — kiekviena akimirka buvo sklidina vilties. Glaustydamasis vėjas it smėlį nuo antkapių valė drumzles nuo prisiminimų; ji kaipmat sutrikdavo, jei imdavo jausti, kad yra stebima, todėl pamačiusi į ją įsistebeilijusį Patriką buvo itin nepatenkinta. Tuo tarpu vaikinas, net ir tai pastebėjęs, nenusuko akių, nenorėjo atrodyti bailus; drąsiai žiūrintieji visada mažiau paslaptingi, bet ten, kur mažiau paslapčių, ryšys susipina greičiau. Ji juokėsi jaukiai, tačiau kvatojant jai imdavo stigti oro. Paklusnūs plaukai lyg tarnai gulėjo taip, kaip buvo įsakyta.
Tačiau nei plaukai, nei juokas nesirodė. Tvirtai suspaustos Patriko lūpos išdžiūvo. Jam buvo sunku suprasti, kodėl Gabrielė dar nepasirodė — juk neįmanoma išklysti iš kelio, jei jis tik vienas tėra. Fatališka dilema šūkavo ant pjedestalo: likti čia ir toliau laukti ar įsisukti į šventės viesulus ir dairytis juose. Pačiais mažiausiais atspalviais dangus tamsėjo, vis ryškiau ir ryškiau tolumoje švysčiojo maži vaikai, geltonai mėlynai mirksinčiais ragais bei apyrankėmis apibarstyti. Laukti buvo beprasmiška: net Odisėjas greičiau grįžo į Itakę. Gabrielė galėjo būti bet kur, bet kurioje vandenyno saloje, ir dabar buvo pats laikas skleisti bures.
Teatro aikštėje, lyg uždarame Amfiteatre, jis ėjo ratu sumanaus gladiatoriaus žingsniu — ėjo į savo šiandieninę svajonę. Kruizinių laivų terminale pastabaus kapitono akimis dairėsi išsiilgto kranto. Prie Meridiano jis taip pat jos nerado — ten savo inkarą įleidęs tik laivas. Pagrindinės gatvės, žmonių ištęstos, atrodė kaip nesibaigiantys keliai, kuriais negalėjai eiti dukart.
– – –Žibintų saulės ryškino naktį. Ramiomis, tolygiomis, nepastabiomis, tačiau reikšmingomis bangelėmis sumažėjęs entuziazmas sėdėjo šalia Patriko ant suolelio. Abu jie buvo pavargę ir baikštūs ir nesiskyrė tik principingo solidarumo dėka. Patriko moralinės pagirios didėjo, jam atrodė, jog stovi aikštės vidury, tvirtas, nenukankintas, niekur neprirakintas ir neprikaltas, o visi miestelėnai eina jo link, krausto kišenes, vagia brangenybes, malonius niekučius, o jis niekaip negali apsiginti: ranka kyla smogti, tačiau vagys išsisuka nepaliesti, jis bando bėgti, bet aikštė su savo rakandais bėga kartu… Turėjęs būti puikus, vakaras virto aklu lakstymu bekraščiuose tyruose. Patrikas nebesuprato, kodėl taip nutiko, kokių paskatų vedinas elgėsi taip kvailai ir vaikiškai; jis juk suvokė, kad ieškojo ne žmogaus, o malonumo, artumo, kuris laikinai paperka abejingumą, ir trumpą akimirką netgi gali pasirodyti, kad galbūt išties myli žmones.
Gabrielė. Jos jau seniai nebuvo, tačiau dabar Patrikas suprato, kad upės vandenys nusinešė ne tik ją; dingo ir Aistė, o juk taip smagu būdavo su ja kalbėtis naktų naktis. Ir Beata, nuostabiausia šokėja, kokią jis tik žinojo. Vitalija. Erika. Visos ambicijos dabar atrodė ne stipresnės kaip nusikaltėlio argumentai prieš įniršusią minią; Patrikas liko nuogas, kaip kad lieka nuogi tie, iš kurių atimami malonumų drabužiai, ir net jo Entuziazmui pagailo vaikino, todėl šis pavirto liūdnu susitaikymu, padrąsinimu, kad net mažus perliukus narai geldelėse atranda.
Danguje dūko blizgus sniegas; fejerverkų salvės skelbė šventės pabaigą, ir tūkstančiai akių spietėsi skliaute. Šiame spiečiuje dabar buvo jau keletas, galbūt keliolika žmonių, šį vakarą Danėje nuskendusių — fejerverkai spragsėjo odę išėjusiems. Tylios, gailios Patriko akys stebėjo spalvotus kamuolius, niekaip nesuprasdamos, ką gražaus žmonės tame mato: jo sutrupintas ego paslikas gulėjo po kojomis.
Su paskutiniu švystelėjimu dangus užsimerkė, žmonės, susigrąžinę akis, sukruto. Mirksintis geltono šviesoforo signalas reiškė laisvą eismą: technika nesikišo į chaotišką minios judėjimą. Žmonių upeliai sruvo nepaisydami reljefinės logikos — net iš apačios į viršų, ir jokia sausra dar negrasino. Nesigirdėjo žingsnių, tik žeme stumdomų, lamdomų skardinių cypimas skardžiai įsirėždavo į ausį. Balsai arba jų variacijos girdėjosi tik tų, kurie šūkavo arba dainavo; arba tiesiog niekas nesikalbėjo, nes šventė, deja, baigėsi. Arba kalbėjosi tyliai, nes šventė, laimei, pagaliau baigėsi. Arba kalbėjosi namie, nes jos nė nebuvo.
Patrikas tebesėdėjo ant suolelio, smakrą delnais parėmęs. Akimirksnį jam net pasirodė komiška, kad viskas taip greitai, taip keistai baigėsi. Galybė žmonių lyg iš teatro slinko namų link, o jis, Patrikas, čia tik ką baigė savo monospektaklį. Spektaklį, kuriuo tik pats ir tetikėjo. Jis juto, kaip pro jį sklendžia tūkstančiai žmonių, o tarp jų — šimtai deivių, kojomis žemės neliesdamos. Šie vaizdiniai, lipnūs bei platūs, lyg srauni, neįveikiama kalnų upė, plovė nuoskaudų, netekties ir liūdesio trupinius sau iš kelio, o svarbiausia, kad ši upė buvo atvira, neapstatyta sienomis bei barjerais, joje neįmanoma nuskęsti ar nuskandinti ir į ją įšokti gali kiekvienas panorėjęs — be bilieto, be atsakomybės, tą pat akimirką, kada nesinori stovėti vietoje, kada nebepavyksta susitikti, o kuo toliau nukeliauji, tuo saugesnis jautiesi. Nors tuštuma dar nebuvo nutolusi, Patrikas jau dabar tvirtai suprato: nors kartoteka sudegė, yra dar galybė laiko ją vėl užpildyti.
Jis atsistojo, ranka perbraukė sėdmenis ir palengva, „zuikiu“ įtekėjo į upę. Brangiausia valiuta — savimi — jis nemokėjo nei už ilgesį, nei už liūdesį, nei už paieškas ar laiką. Jam tik vis labiau ir labiau darėsi gaila, kad pametė telefoną: juk naujas, dievaži, kainuoja didelius pinigus.
