Druskos žvėrys

Iš šiemet leidykloje „Tyto alba“ pasirodysiančios debiutinės Aušros Matulevičiūtės novelių knygos „Ilgesio kojos“.

Druskos žvėrys

Jie medvilnės lauke – senos gelstelėjusios vatos, kuria paprastai prieš žiemos šalčius užkamšomi langai, plote. Vata rangosi standžiom, bet švelniom bangom, ir gundo Inesą bristi gilyn – bent iki pakinklių. Ji lėtai braukia dešiniu delnu, gurgžda it putplastis. Inesa žino – šitoje platybėje yra visko, ko jai reikia.

Šalimais įsitaisęs berniukas regi iš medvilnės lauko verčiantis liūtus, aštuonkojus, trolius. Jie pučiasi lyg nuo mielių ir klampiais judesiais liula tai pirmyn, tai atgal.

Viena pusė stalo nukrauta stiklinėmis, dažais, voleliais ir visokiais vaikiškais pjaustymo, gnybimo, slėgimo įrankiais, kita boluoja, storai apiberta miltais. Šiandien abu su Inesa bandys iš druskos tešlos sukurti jo viduje gyvenantį žvėrį, padarą, atspindintį vaiko asmenybę, – taip sakė mokytoja. Berniukui tuoj sueis aštuoneri, ir auklė šiek tiek abejoja, ar gerai elgiasi. Iki penkerių dar nepavojinga gąsdinti vaiką tuo, kas slypi jo dvasioje, paauglystėje iš to galima net pasijuokti, bet aštuoneri metai – kritinė riba.

Mažius drąsus – nebijo susidurti su tuo, kuris jame gyvena. Be to, tas kitas „jis“ dvi valandas degs orkaitėje… Kai padaras jau bus iškeptas ir nudažytas, reikės sugalvoti stebuklingą burtažodį – pavadinimą, prikelsiantį vaikišką alter ego.

Inesa suminko dvigubą porciją – jam ir sau. Tešla išeina per skysta: rupūs kristalai skendi vandens ir miltų tyrėje. Reikia kuo greičiau sutirštinti masę, nes druska tirpdama dar labiau viską paleis.

Mažius tiradom vardija jo esmę atspindinčius gyvūnus: tigras, liūtas, ne – ryklys! Iš tiesų niekada nebus į juos panašus, bet telieka siekiamybė… Ne pats blogiausias variantas jo amžiaus vaikui. O ji ir perkopusi per trisdešimt negali savyje įsivaizduoti jokio žvėries… Jei tik suprastų, kokia reta galimybė jai pasitaikė: įvardyti ir išsivaduoti nuo tos būtybės – pasidarytų laisviau. Juk tie visi jos viduje įkalinti žvėrys draskosi, kokia nauda laikyti juos uždarytus.

Nors užduotis, ko gero, ne visai ta. Reikia surasti savo atspindį, suprasti save. Inesai tos žvėries paieškos atrodo paikos, bet pabandyti galima.

– Labai ilgai galvoji, Inesa. O jei nulipdytum lamą? Ji gal ne visai panaši į tave, bet įsivaizduokim, kad kažkas ją pašėrė morkomis ir jos karčiai nusidažė jei ne raudona, tai bent ryškiai oranžine spalva.

Dievaži, Inesa norėtų, kad viskas būtų taip paprasta.

Jos amžiuje naivu ieškoti savyje ypatingų žvėrių. Po trisdešimties visi jie būna gerai išdresuoti, linkčioja dėl kiekvieno pakišto maitos kąsnio ar cukraus gabaliuko. Vaikas įtikėjęs, kad jame turi rastis tai, ko kiti prašo. Inesai jau kitaip: nebenori nieko duoti, dar mažiau – ką nors savo rodyti. Viską keičia laikas.

– Inesa, orkaitė jau seniai įjungta… Gal jau reikėtų pašauti mano žvėris? O sau dar nieko nenulipdei?

Ji nesiginčija. Automatiškai pakyla nuo kėdės, pasuka kriauklės link nusiplauti rankų ir aikteli.

– Kas tau? – vaikas atskrieja žaibu, tarsi per vandens šniokštimą būtų išgirdęs įsivaizduojamo tigro riaumojimą.

Inesa purto rankas. Gili skausmo raukšlė bėga nuo kaktos vidurio. Vaike, žiūrėk, kokie jos delnai – liepsnoja tai raudonomis, tai vos rausvomis dėmėmis! Druska išgraužė. Inesa beveik valandą minkė tešlą savo žvėriui, taip ir neįgavusiam jokio pavidalo. Tada užsimiršusi atsuko karštą vandenį ir nusiplikė žaizdotas rankas.

Bet ne mažiau Inesą graužia iš vidaus. Ji labai norėtų, kad vaikas nustotų klausinėjęs, o tas nesiliauja.

– Tebūnie strutis! – nuo burtažodžio pradeda Inesa.

Patyli susimąstęs ir klausiamai įsispitrija. Neatstos… Inesa imasi kitokios taktikos:

– Ar žinai, kad stručiai, ko nors išsigandę, kiša galvą į smėlį?

Vaikas tylomis linkteli.

– Tai va. Yra toks juokas… – sudvejoja, ar šioje situacijoje juokas tiks, bet… – Kabo užrašas: „Negąsdinti stručių! Grindys betoninės!“

Tikrai, net tokią akimirką Inesa elgiasi tarsi strutis – kiša galvą į smėlį, užuot suėmusi save į rankas ir vienąkart išsiaiškinusi, koks gi tas jos žvėris. Neskausmingai – vaikiškai žaisdama su idealiai esmę atspindinčiomis spalvomis ir formomis.

Berniukas vis dar tyli, lyg ne iki galo supratęs. Arba kaip tik supratęs, kad Inesa pažeidė mamos draudimą pasakoti baisias istorijas. Šiepiasi lyg besiskleidžiantis pumpuras, o akys žvilga iš nuostabos, susijaudinimo, džiaugsmo – juk pasakodama tokius apyjuodžius juokus Inesa jį laiko suaugusiu. Paskui neria prie darbo stalo, suminko į rutulį Inesos taip ir nepanaudotą tešlą – kruopščiai, lėtais judesiais, tarsi prispausdamas vis nelimpančias stručio plunksnas. Sulaksto iki stalčiaus, kuriame laikoma aliuminio folija, rūpestingai įvynioja tešlos gniutulą, paversdamas jį saule. Ją Inesai reikės neštis namo – kuo greičiau, kad tešla nesudžiūtų, – ir nulipdyti tą savo žvėrį.

Taigi vakare Inesa išeina su puse kilogramo medžiagos savo esmei išreikšti. Pirštinių nepasiėmė, teks šalti rankas. Kiemo konteinerin to daikto nudanginti negalima – saulė vis dėlto. Pamesti čia pat, ant šaligatvio, irgi nėra kaip – visai tikėtina, kad Enzo ją stebi išeinančią. Pražingsniuoja pro globojamos senutės palangę, beveik braukdama palto skvernais, kaip visi kiti. Pasiutusiai norėtų sviesti tą aliumininį rutulį į stiklą, į žmones, kurie prieš nebylią Inesos valią jaukinasi jos vidinius žvėris, moko juos triukų, pratina prie gyvenimo, nesuvokiamo atvykėliams. Bet ji nemes.

Praeina vieną gatvelę, antrą, trečią, tada paridena rutulį tuščiu ir tamsiu šaligatviu – keletą metrų, kiek pajėgia dešine ranka. Aliumininė saulė blykčioja, atspindėdama gatvės žibintą. Inesa neatsisuks – nei į ją, nei į pavymui staugiančius žvėris, net jei šie būtų gražiuoju iš jos vidaus išprašyti nuoširdaus vaiko.

Ankstų rytą šiukšlių rinkėjas rutulį stumtels šluotkočiu arba paspirs, nesupratęs, kas čia voliojasi po kojomis. Inesa dėl tokios nepagarbos neįsižeis, bus per toli – už dviejų kilometrų ir dvylikos valandų.

Beretta

Jau kuris laikas Eliotas jaučiasi tikru miesčionimi.

Rytais ar popiet, įsitvėręs puodelį kavos, per prievartą grožisi vaizdu už lango. Iš to jokio pakilaus malonumo – vien teorinis suvokimas, kad gamta taurina žmogų.

Pastato, kuriame įsikūrusi šimtinė darbuotojų, visi langai žvelgia į uždarą kiemą. Idealus milimetrinio tikslumo pavyzdys: prisodinta skirtingo aukščio medelių, krūmokšnių, kurie greičiausiai daugiau ir nebepaūgės. Kas pavasarį klombose pražysta vis kitokių rūšių gėlės. Kiemo centre – fontanėlis, beveik pačiame pasienyje – gipsinė statula, universaliam skoniui. Yra netgi staliukas rūkoriams su dviem sulankstomomis kėdėmis. Jokių abejonių – dekoratoriai stengėsi sukurti anglišką japoniškos dvasios sodą.

Nuostabiausia, kad iš bet kurio aukšto viskas puikiai matyti, niekas nieko negožia. Eliotas supranta, kad tas stilizuotas kiemelis turėtų, jei ne kažkaip juos visus vienyti, tai bent harmonizuoti kiekvieno būtį. „Šitaip turi atrodyti jūsų reklama, mielieji! – baksnoja direktorius. – Tenkinanti visų poreikius.“

Taigi viskas privalėjo būti tvarkoma dėl darbo našumo.

Ko gero, dėl to paties našumo pasikeitė ir Elioto kvėpavimo būdas: dabar deguonį jis traukia ne praverta burna, o polipų užkimšta nosimi. Stengdavosi nuolat būti užsičiaupęs, nes jei kartais užsnūstų biuro krėsle, aplinkiniai mirtų iš juoko, baksnodami į pravirą ryklę. O tai jau – tvarkos griovimas.

Vis dėlto, kad ir „biurgeris“, jis žavingas. Kai pasakodamas apie savo kilmę prasitarė mokąs melžti ožką, biuras ėmė spragsėti nelyg ta proga sekretorės atidarytas briuto butelis. „Tokius dalykus reikia atšvęsti!“ – reikalavo personalas. Visai kitaip buvo sutikta naujiena, kad Eliotas beveik apsisprendęs išmesti televizorių. Vartotojišką prigimtį nurungęs idealizmas sulaukė ne audringo susižavėjimo, o… štilio. Tie tikslūs judesiai ir reakcijos… Juokiasi tada, kada reikia, įsiterpia tada, kai pats tinkamiausias metas – tarsi koks greitojo reagavimo būrys ar tarptautinių krizių valdymo specialistai. Bet kai tik šneka pasisuka apie ką nors, jų akimis, siurrealaus, tobulasis mechanizmas sutrinka. Laikinai, žinoma. Nes yra atsarginių detalių – tokių kaip naujoji Elioto asistentė Berenikė, visada atsirandanti tiksliai ten ir tada ir nuotaikingai gelbstinti šefą iš komunikacinių nesklandumų.

Miniatiūrinė ir nepakaltinama…

Skyriaus vedėjui taip kalbėti būtų lyg ir neprofesionalu, net nemandagu. Bet Eliotas nebeturėjo kantrybės. Ir apskritai jis niekada neprašė vadovo pareigų – stumte įstūmė, neklausdami nuomonės. Asistentė iškart pasipiktintų: „Nekuklu, šefe, ir aplinkinių atžvilgiu neteisinga skųstis „primestom“ pareigom. Dėl tokių postų žmonės plaukus raunasi. Jums laaabai pasisekė. Džiaukitės to nusipelnęs!“

„Ne viskas gali būti uždirbama ir paaiškinama“, – atkerta jai Eliotas įsivaizduojamame ginče.

Berenikės buvo pilna visur – kaip musių ar nervinės įtampos. Ji viską išmanė apie skyrybas, genetinius apsigimimus ir jos vardu pavadintą žvaigždyną. O kovingumas rodėsi toks įkyrus – nors pasiusk. Kaip ir balsas.

Taip paprastai skamba ne patys naujausi mobilieji telefonai. „Pastatytas“, nenatūraliai aukštas, kartkartėmis net spigus, tas balsas turėjo galios įtikinti, įsakyti, užburti perdėto optimizmo gaida. Pašnekovas nedrįsdavo netikėti šviesia ateitimi ir pasijusdavo kvailas, mat iki susitikimo su Berenike nesuvokė, kad viskas tik į gera. Baisiausia, jog savo darbą Berenikė atlikdavo be emocijų, tačiau to–bu–lai. Be to, buvo be galo paranki. Ji iškart apsiimtų sutvarkyti Elioto gyvenimą iki menkiausių smulkmenų, jei tik šis paprašytų ar bent mestelėtų užuominą.

Kolegos vyrai naujokę vadina „Beretta*“ – visada pasiruošusia šūviui. Ko norėti iš reklamininkų: „be“ – kaip Berenikė, „be“ – kaip „Beretta“… Žaidžia iš profesinio įpročio, tuo pat metu žvilgčiodami į viršininką, tikrą ginklų specialistą, ir laukdami jo pritarimo. Tačiau Eliotas tyli. Širdyje, aišku, nebyliai prieštarauja: kas per mintis lyginti du savo prigimtimi skirtingus dalykus…

Inesa mokėsi valdyti teptuką, o jo pirma pažintis su menu įvyko palietus išdrožinėtą šautuvo buožę. Kadaise medžioklinis šautuvas jam buvo tarsi trečia ranka – būtinas aksesuaras tarpukariu. Ypač išlindus iš bunkerių. Elioto gimtinėje daug „Berettų“ ir tik viena kita Leila**. Ginklas ten – kaip dviratis, kaip tinklelis nuo uodų arba luošiui lazda.

„Šaudžiau į tarantulus, putpeles…“ – pasakoja savo moteriai Eliotas.

Ir nebūtina, kad šioje civilizuotoje šalyje jį suprastų kiti, gailėtųsi gimusio ten ir tuo netikusiu laiku, kad tartųsi suvokiantys ir pateisinantys jo įgimtą polinkį medžioti ir gintis. Karo nereikia. Tikrai. Ir jo krašto vyrai apie tai tuščiai nekalba.

Šiandien Elioto ginklas – Inesa. Ji apstulbo, pirmą kartą pamačiusi šautuvą jo spintoje. Ne, nepriekaištavo, nepuolė į isteriją, bet Eliotas jautė pareigą patikinti, kad jis neužtaisytas. Dėl viso pikto apmuturiavo jį audiniu – tegul nespokso po sukartais Inesos sijonais!

***

Gaila, bet čia „Berettos“ neišsitrauksi, net jei kiemas pilnas paukščių, panašių į žvirblius. Kas geriau – medžioklė iš azarto ar iš neapykantos? Ne per seniausiai pastogėje įsitaisius karvelių porai, apie tai svarstė visi trys pastato aukštai. Darbuotojai nebegalėjo tverti burkavimo, ypač jo aido, stelbiančio net kompiuterių burzgesį. Kaip tik tuomet Eliotas pirmą kartą pasijuto sumautu miesčionimi, nedrįstančiu bent iš principo paprieštarauti gelbėtojams, išnešantiems paukščių lizdą…

– Šefe! – staiga iš tarpdurio pokšteli asistentė, lyg būtų nusitaikiusi į karvelį virš Elioto galvos. – Svečiai jau čia. Galite pradėti derybas.

Taigi taigi… „Be“ – kaip „Beretta“, „be“ – kaip Berenikė…

by admin