Du teatrai, du spektakliai – sąsajos ir pokyčiai

Du teatrai, du spektakliai – sąsajos ir pokyčiai

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Sveikas, Čarli“ ir Anželikos Cholinos teatro iš Vilniaus „Moterų dainos“ – abu kovo pradžioje uostamiesčio publikai pristatyti atnaujinti choreografiniai kūriniai. Nors matyti prieš dešimtmetį, jie ir šįkart suteikė naujų emocijų, be to, netikėtai inspiravo neįprastų įžvalgų ir palyginimų.

Violeta Milvydienė

Sieja bendri bruožai

Nesunku atrasti skirtumų tarp senojo ir naujojo kiekvieno spektaklio varianto, kaip ir kažkokių tarpusavio sąsajų.

Nepaisant skirtingo miestų dydžio ar teatrų statuso, vien tai, kad šie pastatymai – šokio meno kūriniai, savaime nesuteikia jiems panašumų. Tik pažvelgus retrospektyviau ir giliau, išryškėja keli tapatūs dalykai.

Pirmiausia, abu minėti spektakliai – atnaujinti, o jų premjeras skiria vos keleri metai: „Čarlis“ pastatytas 2002 m., „Moterų dainos“ – 1998-aisiais, paskui dar 2005 m. Iš esmės jie išliko kardinaliai nepakitę, gal tik išskyrus solistų sudėtis.

Antra bendra ypatybė, jog šių šokio spektaklių pagrindą sudaro pasaulinio garso asmenybių, gyvenusių bei kūrusių praėjusiame amžiuje, įprasminimas. Pirmajame vaizduojami genialaus amerikiečių komiko Charlie’o Chaplino (1889–1977) istorijos momentai, antrajame iliustruojami garsiosios vokiečių kabareto atlikėjos ir (taip pat) kino aktorės Marlene’os Dietrich (1901–1992) dainų tekstai.

Spektakliai beveik identiški savo trukme ir struktūra: abu – vienaveiksmiai (šiek tiek daugiau nei valandos trukmės), abu teatrališki, nors juose nėra ypatingų dramaturgijos vingių – kažkokios intrigos, konflikto, vientisos siužetinės linijos. Abiejuose choreografiniai duetai, solo, trio, grupinės kompozicijos derinamos su vaidybinėmis scenelėmis, papildomos aktoriniais ir žaidybiniais elementais. Žinoma, visa tai būdinga daugeliui šokio spektaklių, kaip ir šalutinių išraiškos priemonių panaudojimas (tarkim, lig šiol neatsisakoma rūkymo scenoje – ir viename, ir kitame neapsieita be rūkstančio, ilgai vinguriuojančio salės link cigarečių dūmelio…).

Dar vienas abu kūrinius siejantis bruožas – paprastas, lengvai „skaitomas“ tekstas. Ar tai duoklė neišrankiai publikai? Kad ir kaip būtų, tenka pripažinti – jis pateikiamas žaismingai, skoningai, tačiau ne banaliai ar primityviai.

Įdomus ir faktas, jog buvusi mūsų teatro baleto trupės solistė – žavioji Beata Molytė, pastaruoju metu sukūrusi pagrindinius vaidmenis A/CH teatro spektakliuose („Ana Karenina“, „Barbora Radvilaitė“), ypatingą rolę gavo ir šįkart „Moterų dainose“.

Suprantama – skiriasi abiejų spektaklių atlikėjų kiekybė, moterų ir vyrų santykis. Natūralu – skirtinga leksikos ir stilistikos bei atlikimo kokybė. Akivaizdu – kiek-viename galima atrasti charakteringų ypatumų bei aiškių pokyčių tarp buvusio ir šio pastatymo…

Tas pats, bet kitoks

Beveik prieš 10 metų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre baletmeisterės Litos Beiris ir kitų dviejų menininkų iš Latvijos pastatytas šokio spektaklis pagal V.Mnacakanovo baletinę siuitą „Čapliniana“ (tuomet dviejų dalių kūrinys vadinosi „Baletinė Čaplino ir Dolskio korta“, antroje dalyje buvo šokama pagal Danieliaus Dolskio dainas) susilaukė gana teigiamų atsiliepimų. Premjera buvo išanalizuota šių eilučių autorės recenzijoje („Durys“, 2002 11 27).

Labiausiai į atmintį įstrigę keli epizodai: tuomet matyto Čarlio – Valdemaro Marcinkaus (beje, dabartinio pastatymo repetitoriaus) – solo, kuriame įtaigiai atskleistas retro karaliaus mikropaveikslas, nepamirštamas mimo susitikimas su Nerege – Tajana Zacharova. Pastaroji scenelė ir šįkart padvelkė ypatingu sentimentalumu – „senojo“-naujojo pagrindinio vaidmens atlikėjo Aurelijaus Liškausko ir Viktorijos Gulnickajos buvo perteikta subtiliai ir jautriai. Tenka tik apgailestauti, jog aklosios gėlininkės amplua neteko išvysti besigydančios po traumos jaunosios solistės Aušros Krasauskaitės.

Nors A.Liškauskas nepasižymi itin stipria (ypač baletine) atlikimo technika, jos čia lyg ir netrūksta. Iš demonstruojamo nebyliojo filmo kadro tarytum nulipusiam herojui visai pakanka iškalbingos kūno plastikos ir unikalios mimikos, kurią artistas gana gerai įvaldęs. Atrodo, kad šis vaidmuo jam tinka ir yra kaip niekad artimas – ne tik dėl amžiaus brandos, bet ir dėl atvirai perteikiamos sielos būsenos.

Originalesnė, sodresnė ir užbaigtesnė sinchrono atžvilgiu nei anksčiau atirodė masinių duetinių scenelių choreografija. Išskirtinio dėmesio vertos trupės artistės – lengvos, lieknos, gražios, išraiškingos – tiesiog žavingosios Kristina Gudelytė, Jolanta Milčienė, Giedrė Juškaitė ir kitos. Koketiška ir ne mažiau ryški Ingos Briazkalovaitės Koketė, nors trumpučiai jos pasimatymai su Čarliu išspręsti choreografiškai vienodokai neįmantriai, kaip, beje, ir draugių susitikimų fragmentai. Berods nepakitusios išliko grumtynės bokso ringe, milijonieriaus bei vagių pasirodymai.

Spektaklio epilogas, kai visi septyni Čarliai kaskart pasikeisdami vietomis tapo skirtingus autoportretus, šįkart neatrodė pernelyg ištęstas. Imponavo ir nuoširdus, nerūpestingas žaidimas su Vaiku – tarsi saulės „zuikučiu“, kurį išdykėliškai įkūnijo lanksčioji ir šoklioji Tėja Daujotaitė (tiesiog mažoji teatro „žvaigždutė“!).

Pasidžiaugti reikėtų ir gyvu teatro orkestro (dirigentas – Dmitrijus Zlotnikas) akompanimentu, jei kartais muzikos garsai ir ne visai suderėdavo tarpusavyje.

Reikšmingas ir faktas, jog kovo 16-osios vakarą sostinės publikai Rusų dramos teatre pristatytas spektaklis „Sveikas, Čarli“ susilaukė gausių pilnut pilnutėlės salės žiūrovų aplodismentų (kaip teko girdėti, ne vienas nubraukė ir pabirusią ašarą…).

Imponavo skirtingos charakteristikos

A/CH šokio teatro spektaklis „Moterų dainos”, kaip anksčiau minėta, pastatytos pagal įmantriu balsu bei savita dainavimo maniera išpopuliarėjusios M.Dietrich šlagerius. Tokia muzikinio fono choreografijai pasirinkimo forma šiek tiek primena varjetė ar kabareto programą, sudarytą iš keliolikos šokio numerių, skirtų besivaišinančios vynu ir užkandžiais publikos prablaškymui. Neatsitiktinai scenoje sukurta restorano, tiesa, skurdaus ir nejaukaus, atmosfera (scenografija – Marijaus Jacovskio).

Efektingas prologo epizodas, kai moterys viena paskui kitą išnyra iš „duobės“, kartu prisistatydamos žiūrovui (tiesa, kai kurioms šis veiksmas išėjo perdėtai pamaiviškas). Netrukus „išsinėrusios“ iš savo tamsių ilgų apsiaustų, jos „pasakoja“ mums savas istorijas, dalijasi prisiminimais ir svajonėmis. Kiekvienai iš moterų pritaikyta ne tik skirtingo fasono, medžiagos, spalvos suknelė ar kostiumas, šukuosena ir grimas (dizaineris – Juozas Statkevičius), bet suteikta ir savotiška vidinė-psichologinė charakteristika. Viena jų vaizduojama rafinuota dama, kita – fatališka moterimi, trečia – valiūkiška mergina etc.

Aktorių-šokėjų pasirodymuose vyrauja estradinio žanro judesiai, baleto artistų atliekamuose fragmentuose dažniausiai siekiama pramoginio šokio derinių, pozų, figūrų ir modernaus baleto stiliaus sintezės. Duetinės kompozicijos sukomponuotos estetiškai, gana rišliai, tačiau ilgainiui susiniveliuoja – panašiomis tampa judesių frazės, stinga naujoviškesnių idėjų pakėlimuose, retkarčiais juntamas bendravimo poroje disbalansas.

Gausiausias (ir tikrai pelnytai) publikos ovacijas sukėlė žaismingasis Dalios Michelevičiūtės ir Andriaus Žužžalkino, jausmingasis Živilės Baikštytės ir Eligijaus Butkaus, ekstravagantiškasis Sigitos Mikalauskaitės ir Donato Bakėjaus bei aistringasis Margaritos Verigaitės ir Martyno Rimeikio duetai.

Grupiniame, visų 18-os moterų atliekamame, iš elementarių judesių sudėliotame fragmente juntama sinchrono stoka. Bene ryškiausios žiūrovų reakcijos sulaukusių, humoru dvelkiančių epizodų pabaigoms pritrūko kiek išradingesnių momentų (apgirtusi svirduliuojanti mergina krenta ant patarnautojų, kita – ant partnerio rankų, trečia griūna ant stalo ar po juo…).

Galbūt daugiau tikėtasi ir iš ypatingu dramatizmu pasižyminčio solinio etiudo, Klaipėdoje įprasminto B.Molytės. Prisipažinsiu – šis nepersmelkė taip giliai, kaip pirmąkart regėtoje charakteringosios Aušros Gineitytės traktuotėje. Beje, pastaroji balerina kovo 13-ąją Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje minėtu šokiu „Moterų dainose“ atsisveikino su scena, „atidavusi“ jai net 32 metus.

O pats spektaklis vasarį „šventė“ 14-os metų gimtadienį ir, kaip teigiama teatro informacijoje, jau sušoktas 100 kartų. Štai tokie įspūdingi ir prasmingi skaičiai.

Trumpai konstatuojant – emocinis burbulas (gerąja prasme) nesubliūško net ir po 10 metų stebint abu spektaklius. Ir tai – nepaisant su amžiumi didėjančio reiklumo, išrankumo bei augančio kritiškumo.

by admin