Du vaidmenys – keturiems aktoriams

Du vaidmenys – keturiems aktoriams

Jūratė Grigaitienė

Nors lietuvių ir gruzinų tautų mentalitetas, kultūra, papročiai ir tradicijos labai skiriasi, o jas geografine prasme skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau galima atrasti ir nemažai panašumų: kažkoks sunkiai paaiškinamas graudumas, lyriškumas, geresnio ir gražesnio gyvenimo ilgesys, trapus žmogiškos egzistencijos laikinumo pojūtis… Tuo buvo galima įsitikinti lapkričio 13-ąją pažiūrėjus naujausią ir jau 60-ąją Pilies teatro premjerą – Tamaros Bartajos „Žaislinį pistoletą“, režisuotą Alvydo Vizgirdos.

Pasirinko kitą strategiją

T.Bartaja – šiuolaikinė gruzinų rašytoja, dramaturgė, scenarijų autorė. Jos pjesės sulaukė pripažinimo, pastatytos ne tik gimtojoje Gruzijoje, bet ir užsienio šalyse. Pati autorė neslepia, kad jos kūryboje galima rasti nemažai autobiografinių motyvų. Viena mėgstamiausių jos pjesių „Žaislinis pistoletas“ tapo nacionalinio konkurso „Naujoji Gruzijos drama“ nugalėtoja.

Į Lietuvą pjesių rinkinį iš Armėnijos sostinėje Jerevane 2010-aisiais vykusio pirmojo tarptautinio buvusių Sovietų Sąjungos respublikų šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Nūdienos reabilitacija“ parvežė tame projekte dalyvavęs klaipėdietis režisierius Virginijus Vyšniauskas. Taip beveik atsitiktinai pjesė „Žaislinis pistoletas“ atsidūrė režisieriaus A.Vizgirdos rankose, kuris ją pats išvertė iš rusų kalbos ir pastatė Pilies teatre.

Pjesėje tik du veikėjai – mergaitė Mėja (Medėja) ir garsus aktorius bei režisierius Ijo (Joramas). Dramaturgė remarkose pažymėjo, kad pjesę gali vaidinti šeši aktoriai. Kitaip tariant, trys Medėjos ir trys Joramai, kurie pasikeisdami spektaklyje sukurtų personažus skirtingais amžiaus tarpsniais – vaikystėje, jaunystėje ir senatvėje. Tačiau režisierius A.Vizgirda pasirinko kitą meninę strategiją.

Spektaklyje veikia ne du ir ne šeši, bet keturi personažai. Medėjos vaidmenį kuria Pilies teatro aktorės Vilija Gruodytė ir Vilma Ptašinskaitė, o Joramo – Ramūnas Šeputis ir Donatas Žilinskas. Dvi poros nesiekia atskleisti įvykusių personažo pokyčių skirtingais gyvenimo laikotarpiais, juolab kad ir vaidinančių aktorių amžiaus skirtumas nėra ypač didelis. Režisieriaus sumanymo esmė, kad aktoriai savo prigimtinėmis psichofizinėmis savybėmis, temperamentu, charakteriu, emocine raiška papildytų vienas kitą ir pasakojamą istoriją. Tokiu būdu scenoje atsiranda daugiau gyvumo, ryškesnių personažų charakterio spalvų, įvairesnių prisitaikymų ar išraiškingesnės kūno plastikos, išvengiama pasikartojimų ir monotonijos. Laikomasi epinio pasakojimo leksikos, kai istorija, greičiau, yra papasakojama nei suvaidinama. Aktoriai suvaidina tik ryškesnius, kulminacinius spektaklio epizodus: pvz., aktorių atranką, šokį, efektingą pistoleto panaudojimo sceną, Mėjos ir Ijo susitikimą po daugelio metų ir kt. Tokia scenine praktika, kai atsisakoma detalaus psichologinio vaidmens kūrimo modelio, siekiama suaktyvinti žiūrovų vaizduotę. Publika spektaklio metu priversta mąstyti, kelti sau klausimus ir analizuoti, nes siužetinė linija atskleidžiama ne tiesiogiai, bet per subtiliai scenoje pateikiamas užuominas. Aktoriai nesusitapatina su kuriamais personažais, žvelgia į juos tarsi iš šalies su švelnia ironija, šiek tiek atsiriboję. Todėl spektaklyje išlaikomas sąlygiškas, o ne buitinis lygmuo.

Išdaiga virsta drama

Siužetas nesudėtingas, bet nuoširdus ir jaudinantis. Žinomas aktorius ir režisierius, kurį beprotiškai įsimylėjusi 14-metė paauglė Mėja, rengia atranką pagrindiniam Džuljetos vaidmeniui jo statomoje Williamo Shakespeare’o dramoje „Romeo ir Džuljeta“. Mažo ūgio, ne itin išvaizdi mergaitė Mėja, negavusi trokštamo vaidmens ir, svarbiausia, galimybės būti arčiau savo dievinamo aktoriaus, sugalvoja neįtikėtinai naivų keršto planą, kuris kardinaliai pakeičia abiejų herojų likimus. Vaikiška išdaiga su žaisliniu pistoletu netikėtai virsta didžiule jaunų žmonių drama. Joramas visiems laikams išeina iš teatro ir pradeda rašyti pjeses, o Medėja, atvirkščiai, tampa tikra scenos žvaigžde, pasaulyje garsia dainininke. Personažai paradoksaliai apsikeičia vaidmenimis / socialiniais statusais, tačiau iki gyvenimo pabaigos išsaugo šiltus jausmus, prieraišumą ir meilę vienas kitam.

Dramatinę koliziją padeda kurti kompozitoriaus Gintaro Kizevičiaus muzika, aktoriaus D.Žilinsko grojimas akordeonu, gyvai skambančios dainos. Ypač daug emocijų sukelia ilgesinga gruzinų liaudies daina „Suliko“, atliekama Medėjos po daugelio nesimatymo metų itin tikroviškai scenoje atrodančių pietų kraštų vaisių – arbūzų – fone. Stilistiškai minimali ir švari scenografija atliepia pirmuosius ir paskutinius spektaklio fragmentus, kai brandaus amžiaus sulaukusi Mėja gauna keistą siuntinį iš jau, deja, mirusio mylimojo Ijo. Brangus siuntinys atgaivina vaikystės prisiminimus, kurie ir sudaro šios pjesės ir spektaklio struktūrinį pagrindą.

Paprastai ir nuoširdžiai

Iš šviesių, šiltų medaus spalvos medinių lentelių sukaltos dėžės su neryškiais užrašais ant šonų (scenografė Daina Ališauskaitė-Zinovičienė) funkcionaliai pasitarnauja aktoriams ir kaip kėdės / suoliukai, stalai ar kitos paskirties baldai. Jie akimirksniu virsta lagaminais, pakyla, skrynia, spinta, pašto siunta ir pan.

Aktoriai scenoje mažai tiesiogiai bendrauja vienas su kitu. Tačiau kiekvienas turi po keletą solinių numerių, kuriuose maksimaliai atsiskleidžia jų temperamentinga vaidyba, muzikiniai-vokaliniai ar choreografiniai gebėjimai. Aktorių sakomas tekstas neįkyriai paryškinamas vienu kitu spalvingu vaidybiniu epizodu. Žinoma, tobulėti tikrai dar yra kur, norint, kad spektaklis suskambėtų visu pajėgumu.

Šiandien žiūrovai teatre mato daug destrukcijos, todėl išsiilgę paprastos ir nuoširdžios gyvenimo istorijos. Turiu pagrindo ir vilties tikėti, kad jaudinančią meilės istoriją, kuri galėjo nutikti bet kam, jie premjeros vakarą išgirdo. Tik gaila, kad pjesės autorė gruzinė T.Bartaja dėl finansinių priežasčių, o gal ir dėl kai kurių tarnybų abejingumo taip ir neatvyko į savo kūrinio premjerą Lietuvoje, Klaipėdos Pilies teatre.

by admin