„Duburys“ – pagal likimo sroves

„Duburys“ – pagal likimo sroves

Aivaras Dočkus

Paskutinieji „Duburio“ kadrai kaip du vandens lašai panašūs į „Atsisveikinimo“ finalą. Pusiau ironiška pagrindinio veikėjo šypsena, baltas blyksnis į nežinomybę ir titrai. Tačiau abu filmus skiria neišmatuojamai gili režisūrinio meistriškumo praraja.

Laikas neprailgsta

Gytis Lukšas įrodo, kad yra lietuviško kino klasikas. Ir tai ne teorema, o aksioma. Nelengvai į galvas įkrentantį scenarijų pagal Romualdo Granausko romaną jis priverčia lengvai suktis pagal natūralius srovės principus. „Duburys“ nufilmuotas, sumontuotas ir sudėliotas taip, kaip tie išraiškingi epizodai, kuriuose vanduo įsuka į gelmes tiek fizinius herojų kūnus, tiek jų likimus. Įvykis po įvykio žiūrovas įtraukiamas į negailestingą gyvenimo ekrane gaivalą, todėl net sunkiai įsivaizduojamų tragedijų grandinė atrodo kaip tikroviškai tiesi likimo kreivė.

Be abejo, atsiras teigiančių, kad „Duburys“ yra tas tradicinis, lėtas lietuviškas kinas, kurio jau esame persivalgę. Taip, tradicijos išlaikytos. Tačiau ne tiek lietuviško, kiek nepriklausomo kino, kurio kelias prasideda festivaliuose, kurio seansuose nebūna tvanku nuo susigrūdusios publikos, kurio vaizdai nesušlamščiami kartu su kukurūzų spragėsiais.

Ir – „Duburys“ nėra lėtas. Niekas čia beprasmiškai nemedituoja, neskaičiuoja danguje debesų ir nesimėgauja monotoniškais peizažais. Yra keli kameros skrydžiai virš miškų, tačiau jie padeda sukurti visumos atmosferą. Ko gero, reikėtų išmesti iš žiūrovų žodyno teiginį „lėtas kinas“, jei filme nėra susišaudymų ir sprogimų. Gali būti ne ką mažiau efektingesni vidiniai susišaudymai ir sprogimai. „Duburyje“ tokių apstu, o tempas greitas, be jokių tuščių pasisėdėjimų. Filmo trukmė popieriuje atrodo nepakeliama kaip Sizifo akmuo, tačiau kino salėje laikas neprailgsta. Priešingai. Jis tarsi akmuo su vis didesne jėga rieda žemyn. O įtampa kopia į kalną.

Realistiškumas – neįtikėtinas

Prisipažinsiu – iš pradžių nespalvotas filmas truputėlį erzina. Galvoji, kokia čia naujovė ištrinti spalvas? Taip sukurta ne viena ir ne dvi juostos. O tas triukas prasmingas toli gražu ne visada. Bet po dešimties minučių G.Lukšui spaudi dešinę. Pavyko. „Duburio“ realistiškumas neįtikėtinas. Juk sovietmečiu gyvenome griežtai, be ryškių spalvų. Be to, juoda ir balta spalvos tarsi užrakina akis veiksmo bei laikotarpio rate ir neleidžia prarasti koncentracijos į ekraną.

Pirmasis „Duburio“ pusvalandis paprasčiausiai įspūdingas. Jausmas toks, lyg žiūrėtumei pirmąjį lietuvišką siaubo filmą. Moters vaitojimas, velionio batų istorija, košmariškai besisukantis vanduo – nėra jokio banalaus graudulio, tik nugara bėgantis šaltis ir kulnus surakinusi baimė. G.Lukšas meistriškai kuria mirties nuojautą. Kelis kartus leidžia herojui vaikščioti bedugnės kraštu. O po to be gailesčio susidoroja. Puiku, kad kraupi legenda apie Švažą ne šiaip papasakojama, o iliustruojama baimingai mistišku ir postmodernistišku trumpo metražo filmu filme.

Įdomūs ir ciniškieji epizodiniai personažai – kaimiečiai, kurie ramiu tonu konstatuoja jauno vaikino žūtį. Yra kaip yra. Gyvenimas žiaurus.

G.Lukšas ir operatorius Viktoras Radzevičius pasinaudoja kiek-viena proga įdomiau nufilmuoti herojų pokalbius ir įlieti gaivališkumo ten, kur gali atsiverti dėmesio stokos duobė.

Aktorių darbai – jėga

Tačiau stipriausia „Duburio“ jėga – galingi aktorių darbai. Visi be išimties. Nuo dominuojančių iki trečiaplanių. Todėl net pavojingiausi siužeto posūkiai įtikina ir neleidžia nuslysti nuo logikos skardžio.

Vladimiras Jefremovas įkūnija tipišką sovietmečio žmogelį, kuriam vienintelis pabėgimas nuo kasdienės pilkumos – pasisėdėjimas prie degtinės su bendradarbiais. Klava – Jevgenija Varenitsa iš karto užvaldo ekraną tai juokdamasi, tai verkdama. Femme fatale. Nuotaikos keičiasi kas sekundę. Anapus Atlanto tai būtų nominacija „Oskarui“. Tokios pat nominacijos nusipelnytų ir kita femme fatale – Oksanos Borbat suvaidinta Maška – tikra jausmų ir kančių raizgalynė. Ypač jaudinantis personažas – statistinė Lietuvos kaimo moteris – Gaučio motina. Aktorė Diana Valiušaitienė verta daugiau nei nominacijos ar prizai. Tai tiesiog etaloninis aktoriaus įtaigumo pavyzdys. Santūrus, apgalvotas ir subrandintas iki smulkmenų charakteris.

Giedriaus Kielos sukurtas Juozas Gaučys taip pat nenuskęsta išraiškingų charakterių fone. Matome iš paskutiniųjų su nepalankiai besiklostančiomis aplinkybėmis kovojantį žmogų, kuris kažkur giliausiame sielos užkaboryje suvokia, kad nieko negali pakeisti. Vienu metu jo akyse užkoduotas ir maištas, ir susitaikymas.

Nesuklupo po našta

R.Granauskas – „nelengvas“ rašytojas, o „Duburys“ – nesibaigiančių nelaimių, tragedijų ir mirčių maratonas. Bet G.Lukšas laviruoja beveik be nuslydimų. Nenusileisdamas tokių „filmų – tragedijų“ meistrui Larsui von Trierui. Dramatizmo krūviu ir kai kurių herojų pasiaukojimu „Duburys“ artimas kultinei L.Triero dramai „Prieš bangas“. Kuriant tokį ilgą ir dramatišką kino pasakojimą viena esminė klaida gali sugriauti visą sudėtingiausią struktūrą. Vėl – pagyrimas „Duburio“ aktoriams ir režisieriui, atlaikiusiems R.Granausko romano tragizmo naštą ir nesuklupusiems po naščiais kaip Gaučio motina.

Pastabos? Nepriklausomam kinui nebūtinas maksimalus vaizdų efektingumas ir pažodinis filmavimas. Tačiau vis dėlto būtų įdomu pamatyti Klavos žūtį. Jos fatališką žvilgsnį, į mirtį lekiantį sunkvežimį, į šonus skriejančias nuolaužas. Nebūtina tai nufilmuoti holivudiškai. Galima tai padaryti dramatiškai. Kad stiklo šukės pervertų žiūrovams širdis.

Galima būtų išvengti titrų – „taip galėjo pasibaigti Gaučio gyvenimas ir filmas“. Leisti herojui skęsti ekrane. Filmuoti po vandeniu. Taip, kad užgniaužtų kvapą. Ir užbaigti filmą natūraliai. Taip, kaip jis ir vystėsi.

Kad ir kaip būtų, „Duburys“ ir be šių korekcijų yra filmas, kurį rekomenduoju pamatyti ir įvertinti savo akimis. Pernai rugsėjį pasirodžiusi G.Lukšo juosta jau sulaukė didžiulio dėmesio ir palankių kino kritikų atsiliepimų bei prizų ne viename prestižiniame festivalyje. Taline „Duburys“ apdovanotas dviem pagrindiniais prizais – už geriausią Baltijos šalių vaidybinį filmą bei geriausią operatoriaus darbą. O ką tik, liepos pradžioje, šis filmas pelnė „Sidabro kekę“ Lenkijoje, Vidurio ir Rytų Europos šalių kino festivalyje.

by admin