Dvi tapytojos, dvi sesės

Dvi tapytojos, dvi sesės

 

Kristina Jokubavičienė

„Dvi tapytojos iš senosios Klaipėdos. Ana ir Margaretė Zinhuber“ – taip pavadinta paroda, kurią pristato Liuneburge (Vokietija) įsikūręs Rytprūsių krašto muziejus, iki gruodžio 4-osios eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Prikėlė iš užmaršties

Parodos kuratorius dr. Jornas Barfodas yra išleidęs keliolika knygų apie Rytprūsių dailę ir čia kūrusius dailininkus, taip pat yra žinomas kaip nuoseklus Nidos dailininkų kolonijos tyrinėtojas. Per atidarymą jis išsamiai pristatė mūsuose beveik nežinomų dailininkių kūrybą ir sulaukė daugybės klausimų – juk ne vienas šio krašto dailės istorijos puslapis dar yra tarsi tabula rasa.

Iš tikro žinios apie Klaipėdoje gimusių tapytojų Anos (1864–1947) ir Margaretės (1876–1953) Zinhuber kūrybą iki šiol buvo labai skurdžios. Ir ne tik pas mus. Pirmas reikšmingas žingsnis buvo žengtas 2007 m., kai Rytprūsių krašto muziejus Liuneburge surengė jų kūrybos parodą. Žinoma, prieš tai buvo atliktas didžiulis darbas – rinkta informacija iš kolekcininkų, senos spaudos, studijuoti šaltiniai, vestos derybos su seserų tapybos darbų turinčiais privačiais asmenimis dėl galimybės skolintis juos parodai. Tačiau rezultatas buvo vertas įdėto darbo – paroda sulaukė visuomenės ir specialistų dėmesio. Tapytojos ir jų kūryba buvo tikrąja to žodžio prasme prikeltos iš užmaršties. Būtent iš Liuneburgo muziejaus internetinės svetainės pirmą kartą ir sužinojome apie Klaipėdoje gimusias dailininkes. Tada ir kilo mintis parodą pristatyti mūsų mieste.

Jau ketvirtoji iš Liuneburgo

Rytprūsių krašto muziejus Liuneburge gerai žinomas Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojams. Muziejus kaupia ir populiarina regiono istorinės praeities atminimą. Šešios nuolat veikiančios ekspozicijos skirtos Rytprūsių gamtai, istorijai, žemės ūkio ir pramonės vystymuisi, dailiesiems amatams, kultūros ir mokslo istorijai, tapybos ir grafikos raidai.

Muziejaus dailės skyriuje saugoma vertinga XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės Rytprūsių dailės kolekcija. Ekspozicijoje išryškintos dvi temos: Karaliaučiaus meno akademija ir Nidos dailininkų kolonija; joje galima pamatyti ir vieną P.Domšaičio paveikslą.

P.Domšaičio galerijos ir Rytprūsių krašto muziejaus kontaktai užsimezgė dar 2004 m. Paroda „Dvi tapytojos iš senosios Klaipėdos. Ana ir Margaretė Zinhuber“ – jau ketvirtoji, surengta muziejaus iš Liuneburgo. P.Domšaičio galerijoje 2006 m. muziejus pristatė parodą „Tapytojai Nidoje“, skirtą Nidos dailininkų kolonijai, 2007 m. – Juknaičiuose gimusio tapytojo Horsto Skodlerrako tapybą, 2009 m. – P.Domšaičio amžininko ir bičiulio grafiko Aleksandro Kolde’s du litografijų ciklus.

Kasmet atvykdavo į Klaipėdą

Iš Klaipėdos ir Klaipėdos krašto iki Antrojo pasaulinio karo kilusių dailininkų nėra daug. Po dailės studijų Karaliaučiaus meno akademijoje, viliojami krašto gamtos, kūrėjai į gimtinę grįždavo dažniausiai vasaromis, lankydavosi plačiai išgarsėjusioje Nidos dailininkų kolonijoje. Tarp Kuršių nerijoje kūrusių menininkų buvo ir seserys tapytojos Zinhuber.

Parodoje P.Domšaičio galerijoje pristatomi 32 Anos ir Margaretės Zinhuber iki 1940-ųjų sukurti aliejiniai paveikslai, akvarelės, piešiniai, surinkti iš privačių rinkinių Vokietijoje. Nors nuo 1908 m. seserys gyveno Berlyne, iki pat 1943-iųjų jos kasmet atvykdavo į Klaipėdą, Kuršių neriją, Nidos dailininkų koloniją. Apie tai vaizdingai byloja A. ir M. Zinhuber peizažai, kuriuose užfiksuoti Tomo Mano namelis Nidoje, bažnyčia Juodkrantėje, kiti Kuršių nerijos kampeliai. Tapydama paveikslus, Ana dažnai pasinaudodavo Margaretės fotografuotais pamario vaizdais, o motyvų peizažams rasdavo ir Brandenburgo, Harco, Riugeno salos kraštovaizdžiuose.

Gimtinės motyvai išliko

Palyginti gausu parodoje senosios Klaipėdos ir jos apylinkių – Kopgalio, Melnragės ir kitų vaizdų. Gimtojo miesto motyvai seserų darbuose išliko nuo pirmųjų kūrinių iki prisiminimų paveikslų, sukurtų jau gyvenimo saulėlydyje.

Paveikslas „Molas prie Klaipėdos“, Anos nutapytas maždaug 1880-aisiais, kai jai buvo vos šešiolika, ekspozicijoje jis kabo greta kitos kompozicijos „Juodkrantės kaimo gatvė“. Nutapytas jau brandžios menininkės rankos paveikslas atskleidžia Aną buvus subtilia ir talentinga, puikaus kolorito jausmo ir poetiškos sielos kūrėja.

Abi seserys kūrė tradiciniu, realistiniu stiliumi, tačiau tikrovė, gamta jų paveiksluose vaizduojama lyg pridengta lengvu paslapties šydu, pakylėta nuo žemiškųjų rūpesčių, nušviesta nostalgiškų prisiminimų ir vizijų šviesos. Kūrinių lyrizmas, romantiška, kartais net ir sentimentalumo nestokojanti dvasia verčia ilgėliau sustoti prie šių nedidelio formato jaukių kūrinių, pasiduoti jų žavesiui ir tikrumui. Tai nuoširdi, gamtos grožį ir meilę jai deklaruojanti kūryba.

Sudėtinga krašto istorija nunešė užmarštin daugelio dailininkų, gimusių mūsų krašte, pavardes, didžioji dalis jų kūrinių negrįžtamai prarasta. Tuo labiau brangi kiekviena nauja pažintis su praeities vaizdais ir jų kūrėjais.

Biografijos faktai

Ana Natali Zinhuber (Anna Natalie Sinnhuber) gimė 1864 rugpjūčio 31 d. pasiturinčio Klaipėdos pirklio Vilhelmo Gustavo Zinhuberio (Wilhelm Gustav Sinnhuber) ir Natali Fainholc (Natalie Feinholtz) šeimoje, buvo šeštoji iš dešimties vaikų. Zinhuberių protėviai buvo atsikėlę į miestą iš Zalcburgo. 1872–1880 m. Ana lankė miesto aukštesniąją dukterų mokyklą (Städtische Höheren Töchterschule), veikusią Turgaus gatvėje. Dailės mokėsi privačiai: pas peizažistą Fricą Dėglingą (Fritz Dägling, 1844–1913) Karaliaučiuje, vėliau pas Vilhelmą Feldmaną (Wilhelm Feldmann) ir Paulių Flikelį (Paul Flickel) Berlyne bei Michaelį Ceno Dymerį (Michael Zeno Diemer) Miunchene. Kaip laisvai kurianti dailininkė gyveno Karaliaučiuje, o nuo 1908 m. – Berlyne. Ir Karaliaučiuje, ir Berlyne abi seserys gyveno kartu viename bute, kuriame užtekdavo vietos ir bendrai ateljė.

Margaretė Zinhuber (Elise Margarethe Sinnhuber) gimė 1876 gruodžio 14 d., buvo dešimtasis – jauniausias vaikas šeimoje. Deja, tikslesnių žinių apie jos mokslus nėra. Kaip ir Ana, Margeretė nuo mažų dienų pasižymėjo gabumais dailei, kuriuos vyresnioji sesuo padėjo lavinti, mokė piešimo pagrindų. Karaliaučiuje Ana paskatino Margaretę toliau mokytis tapybos. Margaretė tapė, gal kiek silpniau nei jos sesuo, tačiau visai neblogai fotografavo (parodoje galima pamatyti nuotraukų, kuriose užfiksuoti Nidos, Klaipėdos motyvai, reprodukcijų), vėliau pagal užsakymus kopijuodavo senųjų meistrų paveikslus Berlyno muziejuose. Pragyvenimui seserys užsidirbdavo ir gaudamos užsakymų iš meno leidinių leidyklų, privačiai mokydamos piešimo, tapybos. Dr. J.Barfodas, pristatydamas parodą, atkreipė dėmesį, kad XX a. pradžioje retas dailininkas, juolab dailininkės moterys galėjo pragyventi vien iš laisvos kūrybos. Seserims Zinhuber tuo metu sekėsi.

Impresionistinis Anos ir Margaretės peizažų stilius, subtilus motyvų pateikimas, smulkus, vibruojantis potėpis, jautrūs spalviniai deriniai turėjo didelį pasisekimą tarp meno gerbėjų. Tačiau ketvirtąjį XX a. dešimtmetį užsakymų pradėjo mažėti. Keitėsi publikos skonis, realistinė ir nuoširdi, nepretenzinga seserų tapyba tiesiog nebedomino amžininkų. Po 1945 m. abi seserys gyveno vienišos, visų užmirštos. Joms teko patirti skurdą ir nepriteklius. Ana mirė Berlyne 1947 m. sausio 24 d., jos sesuo Margeretė – po šešerių metų, 1953 m. sausio 24 d. Dalis tapytojų kūrybinio palikimo buvo prarasta, dalis išliko privačiuose rinkiniuose Vokietijoje.

by admin