Iš humanitarinio emigranto dienoraščio
Dviračiai, krepšinis ir kiti malonumai
Rimantas Kmita
Atsisveikinimas su puikiuoju DDR baraku prasidėjo liūdnai. Sentimentalusis vandens šildymo aparačiuks neįsijungė visai. Grūdinuosi šaltu vandeniu, nes kaip supratau, sveikatos draudimas čia ne pigiausias. O aš turiu tik pirmosios pagalbos draudimą. Tad šiaip sau sugalvojus sirgti nerekomenduotina.
Susirandu savo naująjį baraką, kur duris atidaro toks diedas su kombinezonu, Herr Lübeck, na, kur tokie ūkiški būna, ir kai šneka, tai net nebandyk suprasti, geriau iš karto pereiti į pirštų, mimikos ir supaprastintą esperanto kalbą. Bet šiaip taip viską užpildau, ir veda jis mane į butelį, kurį vakar nuomos sutartį sudariusi moteriškė apibūdino kaip didelį, šviesų, ramų, su balkonu ir internetu ir tik su dviem kaimynais, su kuriais dalinsiuosi dušu ir virtuve.
Ir iš tiesų – ramu kaip po gero baliaus, virtuvė apšnerkšta dar labiau, nei tai padaryti sugebėdavo visas aukštas Bachštrasėj. Nei radijo, nei televizoriaus. Jeigu norėtume pasirodyti bent ir šiek tiek paskaitantys, reikėtų cituoti poetą – internetas yra niekur. Taigi jis yra, bet kabelį reikia pačiam susišaudyt.
Kas čia dar, viena kėdė, lovytė, spinta ir lentyna. Apie patalynę, kokias nors pakabas toje spintoje nėra net kalbos.
Kolegė lenkė, kuri gyvena tame pačiame barake, sakė, kad įsikūrė „ne visai centre“, pagal mimiką suprask, kad tuoj už senamiesčio sienos. Tolimesnių taškų nuo centro reikėtų paieškoti.
Žadėtas bendras balkonas yra, bet įėjimas per mano kambarį. Jaučiu, bus linksma.
O kambarys iš tiesų šviesus. Langai į pietus. Be užuolaidų. Ir be jokios užuominos, ant ko jas reikėtų kabinti.
Prisiregistravau! Jokių nuotykių, ką dabar draugams rašyti? Nors ne visai. Jau viską sutvarkius, atsisveikinus ir jau neriant pro duris tarnautoja, kuriai prieš porą minučių prisipažinau esąs Romos katalikas, dar įbruko kažkokią sąskaitą. Nieko nesupratau. Maždaug, jei bus gera nuotaika, sumokėk. Nesvarbu (Es ist egal!) Einu su žemėlapiu toliau, kur man vakar merginos apibraukė objektą – naudoti dviračiai. Objektas yra, bet dviračių neparduoda, tik remontuoja. Einu, einu, einu toliau. Susitinku tokį tipą iš Baltistikos instituto. Purto galvą, nežino, kur čia nusipirkti pavažinėtą dviratį. Ko klausiau, niekas nežino. Viena kolegė iš mūsų chebrytės kaip didžiausią paslaptį pasako, kad jai neseniai kažkas siūlė, gali perklausti. Suprantu, kad turėčiau likti skolingas visą gyvenimą, todėl ant kelių nepuolu. Varge, kai apsidairai, tai pusė čia važinėja su senelių dviračiais, tai iš kur jie juos gauna? Kažkokia kafka, jei cituotume cituotą poetą.
Grįžtu į Bachštrasę susirinkti paskutinių reikalų. Kai gatvėje koks dvidešimt laipsnių ir kažkokiakafka, o čia šaldytuve du butelaičiai šalto alaus, tai jaučiu, kad tik vokiškas alus ir tegali mane suprasti.
A, va. Išvažiuodamas vis galvojau, kaip čia reikės įsitaisyti krepšinį žaisti. Pirmas susidūrimas su krepšiniu: kažkokios sanatorijos kieme į aptvertą ir naujai sutvarkytą krepšinio aikštelę suvaryti šeši kam virš penkiasdešimt. Žvalgosi į debesis, paridena vienas kitam kamuolį, arba paspiria… Ir turbūt galvoja, kodėl tokius sunkius ir kietus kamuolius davė, spiriant koją skauda, turi lenktis ir ridenti. Nors, jei žvalgosi į debesis, vilties yra, kad supras, jog tos skylės aištelės galuose yra ne gandralizdžiai.
Ir antras tos srities patyrimas: daugiabučių kieme krepšinio aikštelė pilna automobilių. Taip ir norisi pasakyt – futbolo aikštėse, žinokit, vietos dar daugiau.
Tuščia tų vokiečių, ant barako pašto dėžučių radau du lietuviškus vardus – Aušra ir Paulius. Jos pavardė lietuviška, jo – ne. Jam, regis, pasisekė labiau.
Einu pėsčias dar sykį iki centro pas tokią pažįstamą lietuvę, gal ką pasiskolinsiu. Savo kompą, aišku, tįsiuosi sykiu, negi jį paliksiu balkono prieangyje, čia tokią mano kambario funkciją sugalvojo DDR architektai. Jaučiu, jau pūslės, visas raudonas, bet ne vienas aš Viešpačiui nusidėjau, priešais vyrukas ateina nešinas dviračiu ant pečių be priekinio rato.
Beveik neįtikėtina, centre radau kompų parduotuvę ir gavau laidą internetui! Laidą gali gaut, bet ne dviratį.
Iš pažįstamos parsinešiau mažą pagalvytę. Pažįstama sakė, kad pernai iš šio bendrabučio penkto aukšto iššoko vienas toks norvegas. Pagalvytė man miegui. Gyvenu ketvirtame.
Turiu pasakyt, kad taip ir nesupratau, kada parėjo mano kaimynai, kažkokie neaiškūs krebždesiai, bet vis jų neužtinku virtuvėje, kuri, beje, jau kažkada ir kažkieno išblizginta.
Einu miegot, bet ką dabar daryt – nusirengt, apsirengt?..
* * *
Ką gi, neslėpsiu, kad ilgai lovoje nesilepinau, nors ir miegojau kietai. Be jokios kaldrytės daug saldumų neprikopsi. Bet skųstis nėra kuo. Gera naujiena besisukinėjant virtuvėj buvo tai, kad ant palangės aptikau batų žymes, vadinasi, vaikinai į balkoną lipa per virtuvės langą. Gerai, tvarka yra. Į mano kambarį nelandžiosit.
Palaukiau, kol atsibus pasaulis ir atidarys man visas krautuves, ir patraukiau ieškoti dviračio. Be dviračio negrįšiu, tvirtai buvau apsiprendęs. Pasisukinėjau po pirmą parduotuvę ir juntu, kad kažkas ne taip. Va, einu ir ne taip. Galėčiau ir nutylėt, bet kas tada įvertins mano pastangas nusipirkti dviratį!? O atsitiko labai paprastas dalykas – pirmomis dienomis taip nebūna, kad kas nors neatsitiktų – taigi nutrūko mano intymiųjų drabužėlių gumelė, o drabužėliai tai vadinamieji šeimyniniai. Smunka jie man iki pat kelių. Nu, galvoju, tuoj susipančiosiu ir stovėsiu, kol saulė nusileis, visi nueis miegot, tada pasitaisysiu. Tokias liūdnas mintis bekedendamas priėjau antrąją parduotuvę. Turi du pavažinėtus dviračius. Tikras lobis! Bet kas iš to aukso dykumoj, atsigerti vis tiek negausi. Nu, norėjau pasakyt, kad tų dviračių išbandyt susipančiojęs aš niekaip negaliu. Sakau, kad pagalvosiu ir grįšiu.
Bet jeigu jau daryt žygdarbius, tai daryt – nutursenau susipančiojęs ir iki trečios parduotuvės, ten pavažinėtų nėra. Ką gi, miestelyje parduodami du pavažinėti dviračiai. Gyvena čia 60.000, 10.000 iš jų studentai, o važinėja dviračiais turbūt koks trečdalis gyventojų. Aš antrą dieną beieškodamas randu parduodamus du pavažinėtus dviračius. Per didelis pasirinkimas vartotojiškoje visuomenėje žmogų išmuša iš vėžių. Ar ne? Aš dar neatėjęs į parduotuvę žinau, kurį pirksiu. Tą tamsiai raudoną, labiau moterišką. Nes antras baltas ir sportinis, toks, kur atsiguli ant štangos, įsikimbi į priekinio rato ašį ir mini, kol trūkį gauni. O aš juk neturiu sveikatos draudimo. Be to, kaip man maloniai paaiškino pagyvenusi moteriškė pirmojoje parduotuvėje, dabar niekas nežiūri, moteriškas ar vyriškas tavo dviratis. Nu jo, visai buvo pamiršęs, kaip ten jį, unisex, lygios teisės ir politinis, rasinis bei visoks kitoks korektiškumas, ar ne? Ir kaip gyvas argumentas į parduotuvę remontuoti vyrišką dviratį įstumia mergiotė. Toj vietoj tai nepasiginčysi, bet, galvoju, kaip reikės savo provincialumą nuslėpti batų parduotuvėje, kai pardavėja paklaus – jums su kulniukais ar be? O batų parduotuvė jau gresia, nes karštis vis kyla, o vasarinių kaliošų neturiu. Sakysiu gerai pagalvojęs, aaaa, gaaal, gal vis dėlto šįkart be kulniukų. Bet neužbėkime įvykiams už akių, kaip sakoma romanuose.
Pasukęs galvą einu į vieną iš universiteto fakultetų, maždaug 1,5 km. Nenuvirtęs, bet visas suplukęs sėkmingai pasiekiu gaivią tos įstaigos išvietę. Smunku į skirtą invalidams, kad vietos daugiau būtų, žinot juk, kad mažutės persirengimo kabinos sukelia tik susierzinimą.
Susitvarkau. Patikimai. Dzin, dzin, aš sustoju… Su savo raudonu moterišku dviračiu. Nieko, būna ir blogiau. Vienas iš danų, nu, kur sykiu „mokomės“, mačiau, yra nusipirkęs irgi moterišką, bet – dar geriau – salotinį.
Dviratis 60, spyna – 30 eurų. Kaip sakė mūsų vadovas, dviratį pavogti gali, bet spyna likti turi.
Pirmu taikymu šaunu į miesto biblioteką. Ne todėl, kad man labai reikėtų knygų, bet kad pabendraučiau. Esu prigrasintas – nori išmokti, kuo daugiau šnekėk. O su kuo man šnekėt, jeigu kaimynai neaišku kaip pareina ir išeina, nieko beveik negirdžiu. O čia maloni bibliotekininkė, paklaus vardo ir pavardės, gal dar sykį prisipažinsiu esąs Romos katalikas, dabar jau nebus taip nejauku. O ta mano vokiečių kalba visiems kelia tokį juoką, kad niekas net rimčiausiose įstaigose jo negali nuslėpti. Ir tai ne mandagios šypsenos, kurios privalomos tarnautojams, nes sutinka jie mane labai rimtomis fizionomijomis. Nesuprantu, ar aš čia pirmas beigi vienintelis su tokia komiška kalba!
Kita vertus, gal esama ir pliusų – visi kažkaip pasitiki, pasakau, kad studentas, tik neturiu dar pažymėjimo, ir viską sutvarko, sako, atneši vėliau. Net banke. O pas mus, sakytų, eik, vaike, eik…
Ką gi, pradžiai pasiėmiau visokių žodynų ir žinynų, elektroninių, bus nukrekinta su vėjeliu. O manęs dar laukia kalnelis muzikos, filmų ir visokių kitokių gėrybių.
O štai ir mano kaimynas. Aš išeinu iš dušo (vonios durys, kažkodėl į virtuvę), o jis ryžius verda. Malonus vaikinas, mokinas ant mokytojo. Sakau, aš iš Lietuvos. Tas sako, mat kaip, buvau pora kartų Latvijoj. Džiaugiuos be galo. Aš irgi pora kartų esu ten buvęs.
Krautuvėje nusiperku šio bei to, prie visko dar kažkokio neaiškaus reikalo, kuris sako, kad išeis tikri itališki spagečiai. Išėjo šūdas, bet šaldytuve stovi grappa, prodotto tradizionale. Einu į balkoną, geriu užkąsdamas austriškomis dešrelėmis, bandau patirti malonumą. Ko tai nesigauna. Bet čia kaip pagal užsakymą chebrytė paauglių, visaip išsidirbinėjantys su savo dviračiais. Visaip mandravojo, kol vienam galinis ratas sulinko į nerealią aštunkę. Tas tą dviratį ir į krūmus, ir į medį metė, o aš smaginaus. Dviratis, beje, bobiškas, jeigu korektiška taip sakyti. Kaip ten ir būtų, baisiai patiko, nes teliko tai neturiu, nėr į ką žiūrėt. Tiesa, už poros namų kultivuojami laukai. Tat gyvenu mieste, Vokietijoj, kur už poros kaimų – Lenkija.