Dvyliktieji „Marių klavyrai“ praskynė kelius naujai muzikai

FESTIVALIS

Dvyliktieji „Marių klavyrai“ praskynė kelius naujai muzikai

Kompozitorius Jonas Domarkas įdėmiai klausėsi savo muzikos, kurią grojo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas Stasio Domarko. „Badinerėje“ birbynės solo atliko prof. Vytautas Tetenskas.

Daiva KŠANIENĖ

Klaipėdos naujos muzikos festivalis “Marių klavyrai- 2004”, surengtas jau dvyliktą kartą šiemet spalio 15-21 dienomis, tęsė susiformavusias šio tarptautinio muzikos forumo tradicijas bei pažėrė nemaža naujovių. Šių metų festivalis – nepaprastas reikšmingomis sukaktimis: Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyrius pažymėjo savo veiklos 25-metį, kompozitoriai docentai Jonas Domarkas ir Jonas Paulikas šventė garbingus jubiliejus, surengdami autorinius kūrybinius vakarus.

“Marių klavyrų-2004” programoje buvo numatyti penki koncertai, tačiau vienas jų – Švedijos trio (vargonai/fortepijonas, fleitos, perkusiniai/marimba) “Tribukaitpetterssonberg” nukeltas į lapkričio mėnesio 17 d., nes vienas iš švedų atlikėjų dėl labai svarbios ir skaudžios priežasties turėjo grįžti namo.

Festivalyje tradiciškai surengti Klaipėdos kompozitorių autoriniai vakarai. Šiemet jų buvo net du – J. Domarko ir J. Pauliko. Jie gyvena ir kuria Klaipėdoje jau daugiau kaip 30 metų, tad šių menininkų muzika bei pedagoginė, organizacinė veikla svariai praturtina Klaipėdos krašto muzikinę kultūrą.

Jubiliatas pateikė staigmeną

Festivalis prasidėjo J. Domarko jubiliejiniu autoriniu koncertu. Įvairių žanrų muziką kuriantis kompozitorius pateikė klausytojams malonią staigmeną: programą sudarė vien iš simfoninių kūrinių, kuriuos atliko Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas Stasio Domarko. Bendradarbiavimas tarp Klaipėdos kompozitorių ir šio orkestro užsimezgė jau seniai. Kolektyvas yra atlikęs ne vieną klaipėdiečių kūrėjų muzikos veikalą, o šiame festivalyje surengtas ištisas simfoninis koncertas nuteikia labai džiugiai bei teikia vilčių, kad ir toliau bus rengiami bendri projektai.

Sausakimšoje Klaipėdos universiteto Koncertų salėje (visi festivalio koncertai vyko joje) festivalio atidarymo ir J. Domarko autorinio koncerto metu orkestras atliko šešis kompozitoriaus simfoninius kūrinius: “Žemaitišką rapsodiją”, “Divertismentą”, Variacijas M. K. Čiurlionio Preliudo op. 7 Nr. 4 tema, “Badinerę” birbynei ir orkestrui, “Tris tango” ir “Capriccio”. Visos šios savo struktūra, idėjomis, nuotaikomis skirtingos kompozicijos atskleidė būdingiausius J. Domarko stiliaus bruožus, kurie ryškiausiai pasireiškia būtent labiausiai kompozitoriaus mėgstamuose instrumentiniuose žanruose. Jam paklūsta ir sudėtingas simfoninio orkestro “instrumentarijus”, nes autorius jaučiasi kaip žuvis vandenyje derindamas tembrus, atrasdamas netikėčiausius, originalius jų skambesius, kolorito žaismę, puikiai suvokdamas simfoninės muzikos dramaturgijos reikalavimus. Didesnė dalis koncerte skambėjusių J. Domarko kūrinių klausytojus patraukė vitališku jaunatvišku polėkiu, optimizmu, gyvenimo džiaugsmo teigimu. Kaip ir kitų žanrų veikaluose, juose vyravo aktyvi ritminė pulsacija, aiški, logiškai plėtojama tematika, sodrių harmonijų šuorai.

Įtaigiausiai skambėjo daugiau nei prieš 25 metus sukurtas “Capriccio”, kupinas ekspresijos, melodinio raiškumo, netikėčiausio metro-ritmo žaismo, taiklių tembrinių spalvų. Panašų įspūdį paliko ir gyvybingo, energingo “Divertismento” I ir III dalys bei “Žemaitiška rapsodija”, kurioje su humoru, išradingai ir savitai išplėtotos lietuvių liaudies dainų “Einu per kiemelį”, “Mamumėl, pjausim gaidį” ir “Lek gervė” melodijos (atlikta pirmą kartą).

Variacijoje M. K. Čiurlionio Preliudo Nr. 7 op. 4 tema (sukurta 1995 m., minint M. K. Čiurlionio 120-ąsias gimimo metines) J. Domarkas atsivėrė kaip santūrios, sukauptos lyrikos meistras, meistriškai moduliuojantis sugestyvias emocines, vidines būsenas. Partitūra čia daug paprastesnė, atliepianti ramybės, susikaupimo siekį.

Vietoje skelbtų 2004 metais sukurtų “Trijų tango” orkestras atliko tik du (pirmasis atlikimas). Ši naujausia kompozicija dar kartą įtvirtino J. Domarkui būdingą stilistiką bei polinkį aktyviems, šokio žanrams.

Neseniai parašyta “Badinerė” birbynei ir simfoniniam orkestrui savitai atgaivino barokinės siuitos vienos iš dalių tradiciją. Tik klaipėdietiškoji J. Domarko “Badinerė” yra šiuolaikiškai išraiškinga, įvairi dermėmis, savita savo nepastovia, dažnai sinkopuota ritmika. Solo birbynės partiją meistriškai ir įtaigiai atliko prof. Vytautas Tetenskas.

Klaipėdos Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras ne tik parodė gerą valią ir dėmesį J. Domarko kūrybai. Jis pagirtinai sklandžiai atliko visus kūrinius, dėmesingai “perskaitė” jų partitūras. Dirigentas S. Domarkas interpretavo jas tiksliai, o kartu kūrybiškai ir individualiai.

Vėrėsi kūrybos retrospektyva

Sėkmė lydėjo ir kompozitoriaus J. Pauliko jubiliejinį autorinį koncertą. Jo programa buvo sudaryta daugiausia iš anksčiau sukurtų kamerinių kūrinių, tad klausytojams tarsi retrospektyvinis kaleidoskopas vėrėsi šio kūrėjo muzikos meniniai vaizdai.

J. Pauliką, kaip ir kolegą J. Domarką, labiausiai traukia instrumentiniai žanrai. Muzikinė visuomenė jį pažįsta kaip šiuolaikinių neoklasicistinių tradicijų šalininką ir tęsėją. Todėl natūralu, kad dominuojantys J. Pauliko muzikos bruožai siejasi su šiuo stiliumi: polinkis į polifoniškumą, atonalumą, serialumą, racionalią, apgalvotą muzikos elementų organizaciją, kuriai nestokoja nei emocionalumo, nei dvasingumo.

Didžiausią smalsumą kėlė naujausias, šiais metais sukurtas kompozitoriaus kūrinys “Muzika styginiams” (atliktas pirmą kartą). Dviejų dalių kūrinys priminė dar jaunystėje J. Pauliko pamėgtą polifoninei muzikai būdingą preliudo ir fugos žanrą, tačiau jo muzikinė raiška pasirodė besanti visiškai nauja ir originali. Lėta pirmoji dalis žavėjo emocijų tikrumu, ar net apibendrintų filosofinių idėjų koncentracija. Antroji greita dalis (sukomponuota fugos būdu) atliepė aktyvias būsenas. “Muzikoje styginiams” kompozitorius, naudodamas ir natūraliai jungdamas įvairiausias technikas, pasiekė įtaigų savosios idėjos tikslą. Svarbus vaidmuo čia teko derminiam bei metroritminiam modifikavimui, tembriniam koloritui. Klaipėdos muzikos centro kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojamas Tomo Ambrozaičio, “Muziką styginiams” atliko priimtinai, nors akivaizdu, kad pritrūko repeticijų detalesniam šio nelengvo kūrinio įsisavinimui.

Prieš 23 metus sukurtame “Antrajame kvintete mediniams pučiamiesiems ir valtornai” įgyvendinti būdingiausi ir įdomiausi tada jau brandaus kompozitoriaus J. Pauliko stiliaus bruožai: subtilus formos pojūtis, laisva serinė technika, sėkmingai jungiant ją su polifoniniu vystymu, lanksti ritmika ir pan. Lakoniškame trijų dalių ir Introdukcijos kūrinyje autorius įdomiai panaudojo visų ansamblyje dalyvaujančių instrumentų – fleitos, altinės fleitos, obojaus, anglų rago, klarneto, basklarneto, fagoto ir valtornos – tembrines, štrichines galimybes. Visų instrumentinių linijų sąveikos – organiškos ir natūralios. Kvinteto struktūra glausta, kompaktiška, iš esmės pagrįsta kontrasto principu, nors viduje dalys nekonfliktiškos. J. Pauliko Kvintetą atliko aukšto meninio meistriškumo instrumentininkų ansamblis iš Vilniaus: V. Višinskas, R. Staškus, A. Žiūra, A. Ančerevičius ir P. Lukauskas. Penki atlikėjai ypač jautriai ir išraiškingai interpretavo lakonišką, iki detalių išieškotą kompozitoriaus kūrinį ir suteikė jam nepakartojamo patrauklumo.

Savo instrumentų virtuozai R. Staškus (obojus), A. Žiūra (klarnetas) ir A. Ančerevičius (fagotas) gyvai ir išraiškingai pagrojo bevei prieš 20 metų kritikos pripažinimo ir klausytojų simpatijų sulaukusią žaismingą trijų dalių kompoziciją “Iš Mikės Pūkuotuko istorijų” obojui, klarnetui ir fagotui pagal A. Milno vaikišką knygelę. Išlaikęs laiko patikrinimą bei išbandymus, ir šiandien šis kūrinys nepaseno. Jis žavi gaivumu, reiškiamų nuotaikų betarpiškumu, humoru. Nepaprastai originalios išraiškos kompozitorius pasiekė savitai naudodamas daugelį muzikos elementų: išradingus, neįprastus ritmus, artikuliaciją, štrichus, o ypač adekvačią struktūrą.

Kūriniai lietuvių liaudies instrumentams buvo ta sritis, kurioje J. Paulikas pasireiškė ypač naujai ir talentingai. Autoriniame koncerte skambėjusioje “Siuitoje kanklėms” bei “Trijose legendose” birbynei ir fortepijonui (kanklėms) dar kartą įsitikinome, jog kompozitorius sugeba surasti šiuolaikinės muzikos kalbos ir tautiškojo emocionaliojo prado sąsajas. Jis atsargiai, su meile, jautriai ir subtiliai panyra į liaudiškos pasaulėjautos gelmes ir, pasitelkdamas modernią muzikos kalbą, prabyla visiškai naujai, įtaigiai. “Siuitą kanklėms” santūriai (norėjosi subtiliau bei įtaigiau) atliko Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos kanklių trio (L. Murauskaitė, E. Jasčėnskaitė ir R. Pudžmytė, vadovė V. Zelenienė). “Tris legendas” birbynei ir fortepijonui virtuoziškai, ekspresyviai, “neperspausdami” grojo prof. V. Tetenskas ir Jelena Kutuzova (fortepijonas).

J. Pauliko autorinį koncertą užbaigė kūriniai kameriniam orkestrui: “Baladė koncertas fleitai ir kameriniam orkestrui” ir jau minėta “Muzika styginiams” (šias kompozicijas skiria 32 metai -1972 ir 2004 m.). “Baladė” – pirmasis savarankiškas J. Pauliko darbas, parašytas tik jam baigus Muzikos akademiją, jau be profesorių “priežiūros” ir nurodymų. Tačiau jame jau akivaizdžiai jaučiamas dar jauno kompozitoriaus stiliaus, artimo neoklasicistinėms tendencijoms, savitumas. Čia galima įžvelgti J. Pauliko polinkį į kruopščią, detalizuotą muzikos elementų atranką, kai nė viena nata nėra nereikalinga, viskas iki smulkmenų apgalvota ir tikslu; suderinta virtuozinė fleitos partija ir koloristiškas orkestro skambėjimas; dramaturgiškai pateisinta kontrastingų padalų kaita, primenanti sonatiškumą.

Baladėje autorius rėmėsi nuosekliai modernia muzikos kalba, nesivaikydamas dirbtinio jos modernizavimo. Nors vyrauja serinė komponavimo technika, tačiau juntamas organiškas ryšys ir su tonalia muzika. Nelengvą fleitos solo partiją nepriekaištingai muzikaliai ir tiksliai atliko R. Giedraitis, geriausias šio instrumento atlikėjas Klaipėdoje (dirigavo T. Ambrozaitis).

Trijų šalies miestų skambesys

Daugelis nekantraudami laukė neelinio festivalio koncerto – Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kompozitorių vakaro. Buvo labai įdomu ir smalsu patirti, kuo skiriasi skirtinguose miestuose gyvenančių kūrėjų muzika.

Pats sumanymas surengti jungtinį trijų didžiųjų Lietuvos miestų kompozitorių kūrinių koncertą yra džiugus ir sveikintinas reiškinys. Juk šiuose miestuose iš daugiau kaip 100 Lietuvos kompozitorių gyvena tik šiek tiek daugiau nei dešimt, Šiauliuose – vos vienas. Taigi buvo tiesiog būtina jiems susiburti ir pradėti rengti bendrus renginius, nes tai skatina kūrybą, padeda susiorientuoti tendencijose, atveria kūrybinio bendradarbiavimo galimybes. Vilniuje gyvenanti didžioji dalis Lietuvos kompozitorių turi savo terpę, reguliariai rengia net kelis prestižinius šiuolaikinės muzikos festivalius (pvz., “Gaidą”), tačiau kitų miestų kūrėjams (išskyrus vieną kitą autorių) į juos patekti beveik neįmanoma. Visi jungtiniame koncerte skambėję kūriniai parodė, kad dauguma kompozitorių savyje turi gaivių kūrybinių jėgų, puikių sumanymų bei netikėtų jų sprendimų.

Pirmą kartą Klaipėdoje skambėjo du šiauliečio Algirdo Bružo naujuoju romantizmu dvelkiantys kameriniai kūriniai: “Ant žydinčių vandens lelijų” (fleitai, altui ir klasikinei gitarai, atliktas pirmą kartą) bei “Laiko erdvės” (smuikui, altui ir violončelei, atliktas pirmą kartą). Gaivios, skaidrios faktūros, melodingų intonacijų prisodrintos kompozicijos liudijo glaudų kompozitoriaus ryšį su gamta, atskleidė polinkį pastoralinei lyrikai; šiek tiek subtilumo pritrūko gitaros skambesyje, galbūt nereikėjo jos įgarsinti. Kūrinius stilingai atliko Klaipėdos atlikėjai R. Giedraitis (fleita), E. Kaziukaitis (altas), D. Kontrimas (klasikinė gitara), R. Vizgaudienė (smuikas), ir J. Karbauskas (violončelė).

Klaipėdietis Remigijus Šileika klausytojams pateikė naujausią, 2004-aisiais parašytą kompoziciją klarnetui solo ir fonogramai “Rudens prãnã”. Prãnã – indų kalbos žodis, reiškiantis orą, gyvybinę energiją, vitališkumą… Tai vientisas vienos dalies kūrinys, liudijantis apie R. Šileikos sugebėjimą vis atsinaujinti, rasti naujų, netikėtų idėjų, savitai jas realizuoti. Žinodamas beveik neribotus klaipėdiečio klarnetininko P. Narušio virtuozinius bei interpretacinius sugebėjimus, kompozitorius parašė šviežią ir įspūdingą muziką, prisodrintą ekspresijos ir švelniausios lyrikos, išradingų sonoristinių efektų, išieškotų klarneto tembrinių galimybių. P. Narušis “Rudens prãnã” grojo jaudinančiai ir subtiliai, ypač puikūs lėtieji epizodai – tęsiamos natos – tarsi ilgi, gilūs atodūsiai. Ginčytinas skaitovo intarpas kūrinio pabaigoje. Tai klausytojų skonio ir muzikos suvokimo klausimas: vieniems gali atrodyti, kad filosofinės eilės apie gyvenimo prasmę papildė kūrinį ir natūraliai įsikomponavo į finalinę padalą, kitiems – kad tai nereikalingas muzikos “palengvinimas”.

Naujas Loretos Narvilaitės kūrinys – “Labirintas” fortepijonui keturioms rankoms dar kartą sustiprino nuomonę, kad nuosekliai ir produktyviai kurianti kompozitorė vis ryškiau teigia savo meninį individualumą, pasireiškiantį racionalios kūrinio struktūros ir emocionalios raiškos sąveika. Pianistai Sonata ir Rokas Zubovai “Labirintą” paskambino virtuoziškai, nepriekaištingai pajutę jo ir išorinę (krištolinių pasažų virtinės, energingi džiazinį ritmą primenantys epizodai ir pan.), ir vidinę, psichologinę (minčių kaita, netikėti jų posūkiai, “aklavietės”, išsiveržimas ir t.t.), esmę.

Klaipėdiečiams kompozitoriams skirtoje koncerto dalyje skambėjo prieš keletą metų amžinybėn išėjusio Zigmo Virkšo “Paskutinis rudens divertismentas” dviem fortepijonams. Šį kompozicinės technikos požiūriu minimalistinį, bet nuotaikos atžvilgiu ekspresyvų, kūrinį yra skambinęs ne vienas fortepijoninis duetas. S. ir R. Zubovai jį interpretavo jautriai ir savitai, daugiau išryškindami dvasinių būsenų niuansus.

Visa antroji koncerto dalis buvo skirta Kauno kompozitorių kūrybai. Jie pažėrė ištisą kaleidoskopą įdomių ir jaudinančių kūrinių. Lietuvos nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus Vidmanto Bartulio kūryba Klaipėdoje gerai žinoma: prieš keletą metų “Marių klavyrų” kontekste buvo surengtas jo muzikos autorinis vakaras, šiemet prieš keletą savaičių vėl klausėmės V. Bartulio kūrinių autoriniame, kompozitoriaus 50-mečiui skirtame koncerte. Tačiau, kiek besiklausytum, V. Bartulio muzikos niekada nebūna per daug. Vakaro vedėjas J. Kuzinas taikliai pasakė, kad V. Bartuliui niekaip nepavyksta parašyti nevykusio kūrinio. Koncerte skambėjusi jo kompozicija styginių kvartetui “Tyliai Naujalis kalbina Vištelį” (Vištelis – lietuvių poetas) dar kartą leido gėrėtis ypatingu V. Bartulio muzikos subtilumu, dvasiniu tyrumu. Ji taip “pagauna” klausytoją, kad nebesvarbu, kokiu būdu, kokiomis kompozicinėmis priemonėmis tai padaryta, paprasčiausiai pasineri į ją ir “pasiduodi” gaivios muzikos tėkmei, dažnų prasmingų pauzių mąslumui, muzikinės tylos žavesiui.

Lietuvių muzikos patriarcho, XIX a. pab. – XX. a. pr. Kaune gyvenusio pirmojo lietuvių kompozitoriaus Juozo Naujalio iškili asmenybė įdomi ne tik muzikos istorijai ar muzikos atlikėjams. Pagarbiai prie jos “liečiasi” ir muzikos kūrėjai – kauniečiai. Kaip ir V. Bartulis, J. Naujalį “prakalbino” kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Koncerte skambėjo jo kūrinys styginių kvartetui “Vasaros naktis su Naujaliu”. Tai irgi “labai pagarbus prisilietimas” prie Naujalio, tačiau jau kitokiu, artimesniu neoklasicizmui, stiliumi. Kompozicijos muzika paprasta, melodinga, lyrinius epizodus keičia judrūs, žvalūs.

Algimantas Kubiliūnas – vienas produktyviausių Kauno kompozitorių, įvairių muzikos žanrų autorius, koncerte pateikė Trečiąjį styginių kvartetą. Dviejų dalių kūrinys sulaukė didelio publikos palankumo, nes jo muzika labai įtaigi ir pagavi. Kvartete juntama tikro meistro ranka: tobulai įvaldyta kompozicinė technika, puikus formos sprendimas, racionalumo ir autentiškų dvasinių išgyvenimų sintezė, tematikos originalumas. Gausūs kontrastai, lyrikos ir audringų proveržių momentai liudija romantišką kūrinio prigimtį.

Dalia Kairaitytė prisistatė su labai netikėta kompozicija styginių kvartetui “Balto žmogaus sapnas”. Jau pats pavadinimas kelia tam tikrų minčių ir aliuzijų į romantizmą. Klausantis tuo dar labiau įsitikini. Kūrinyje dominuoja lyrinės nuotaikos, švelnios intonacijos, daininga melodika, dažnai šokinė ritmika, tačiau kartais prasiveržia drastiški štrichai, aštrūs skambesiai. Muzikos kalba primena neoklasicistinę manierą, ji paprasta, bet nauja ir savita. J. Kuzino žodžiais tariant, kompozitorės D. Kairaitytės šios “pjesės herojus – lyrinis personažas, kuris tarp kitų jaučiasi esantis balta varna”.

Jauniausiai Kauno kompozitorei Zitai Bružaitei koncerte atstovavo kūrinys styginių kvartetui “Mozaikos”. Keturios skirtingų nuotaikų mozaikos susipynė į vientisą, bet kontrasto principu paremtą kompoziciją. Autorė atrado įdomią, savitą šiuolaikinę muzikos kalbą (sonoristika, poliritmika, polidermiškumas), perteikusią trapias būties akimirkas, nuotaikų, minties ir emocijų kaitą bei nuoseklumą.

Visus šiuos Kauno kompozitorių kūrinius grojo Kauno styginių kvartetas: K. Beinarytė (I smuikas), D. Terminaitė (II smuikas), D. Sauspreikšaitytė (altas) ir S. Bartulis (violončelė), nustebinęs labai aukštu atlikimo meistriškumu, puikiu ansambliu, intonaciniu tikslumu. Vienas subtiliausių kamerinių ansamblių žanrų – styginis kvartetas šį kartą iš tiesų pateisino savo prigimtį. Keturi puikūs savo instrumentų virtuozai “susiliejo” į nuostabų ansamblį, griežė puikiai, nepriekaištingai jausdami kiekvieno kompozitoriaus kūrinio stilistikos savitumus, įtikinamai interpretavo. Ne veltui Kauno kompozitoriai labai dažnai šiam kolektyvui dedikuoja savo kūrinius. Neretai ir pats kvartetas inspiruoja ar net užsako kompozicijas savo miesto muzikos kūrėjams.

Koncerte skambėjo ir vyriausio Kauno kompozitoriaus Vlado Švedo Sonata smuikui solo, grojama G. Žiliukaitės, kuriai šis kūrinys ir dedikuotas (atliktas pirmą kartą). Vienos dalies kompozicija atskleidė V. Švedo stiliui būdingas savybes: polinkį į muzikos dramatizmą, monumentalumą, patetiką, formos padalų kontrastus. Muzikos kalba Sonatoje saikingai moderni, aiški. Smuikininkė G. Žaliukaitė kūrinį atliko temperamentingai, tiksliai ir muzikaliai.

Išklausius ilgą 3 valandų trukmės trijų miestų kompozitorių kūrinių koncertą tapo aišku, kad visi autoriai yra meistriškai įvaldę kompozicinę techniką, turi puikių sumanymų ir profesionalių gebėjimų juos realizuoti.

Šaunus jaunųjų paradas

Įžvalgiai toliaregiškai vieną “Marių klavyrų” koncertą festivalio rengėjai skyrė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos klasės studentų kūrybai. Nėra abejonių, kad tarp jų – ne vienas, netrukus tapsiantis puikiu, žymiu profesionaliu kompozitoriumi. Girdėjome net vienuolika dešim-ties jaunųjų autorių kompozicijų, kurias atliko taip pat studentai. Daugiausia pasirodė prof. Osvaldo Balakausko klasės studentų: skambėjo A. Navicko “Ikebana” violončelei (atl. R. Jaraminaitė), U. Giedraitytės Daina sopranui ir fortepijonui (atl. V. Stanelytė ir autorė), J. Janulytės “Žydinčių obelų muzika” dviem fortepijonams (atl. U. Giedraitytė ir A. Navickas), T. Žukausko “Seeing Red” fleitai, smuikui, klarnetui ir violončelei (atl. R. Vebeliūnaitė, I. Paukštytė, A. Daukšys ir T. Ramančiūnas), A. Bumšteino “Be pavadinimo” smuikui, altui ir elektronikai (atl. L. Lapelytė ir K. Pleika).

Kūrinių pateikė ir kitų kompozicijos pedagogų studentai. Klausėmės prof. Vytauto Laurušo studentės G. Gaižauskaitės dviejų kompozicijų – “”Misija neįmanoma” fleitai ir fortepijonui (atl. G. Gelgotas ir K. Nekrošiūtė) bei vokalinio ciklo “Aklas birželis” sopranui, smuikui ir fortepijonui (atl. A. Miknytė, I. Paukštytė ir K. Nekrošiūtė). Koncerte nuskambėjo prof. Vytauto Barkausko parengtos studentės R. Vitkauskaitės “Paramazgynas dueto skambėjime” fleitai ir preparuotam fortepijonui (atl. G. Gelgotas ir K. Nekrošiūtė) ir studento J. Jurkūno “The Dancer” fortepijonui ir elektronikai (atl. A. Railaitė). Taip pat buvo atlikta dėstytojo Ryčio Mažulio studentės E. Medekšaitės “Non-such” fortepijonui ir elektronikai (atl. U. Giedraitytė), docento Rimanto Janeliausko studentės V. Rimėnaitės “Fregata Nr. 5” smuikui, altui ir violončelei (atl. L. Lapelytė, K. Pleita ir J. Poškutė).

Nėra galimybių viename straipsnyje aptarti tokią kūrinių ir jų atlikėjų gausą. Tačiau viena aišku, kad ateinanti Lietuvos muzikos kūrėjų karta – labai talentinga ir daug žadanti. Dauguma jaunųjų kūrėjų nustebino savo vaizduote, kūrybinių idėjų naujumu, neįprastumu, ypač muzikinės raiškos individualumu, siekiu išmokti įvairių kompozicinių technikų. Malonu buvo patirti, kad jaunieji nėra eksperimentų muzikoje vergai, jau dabar pasisako muzikoje gyvai, natūraliai, įdomiai.

Festivalio koncertus vedė R. Šileika, J. Kuzinas, V. Mockutė ir D. Kšanienė.

„Marių klavyrų-2004“ rengėjas Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyrius, ypač jo vadovas kompozitorius R. Šileika, surengė išties įdomų, savitą, labai reikalingą 12-ąjį “Marių klavyrų` 04” festivalį. Prie jo organizavimo prisidėjo Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. Festivalis nebūtų įvykęs be rėmėjų ir globėjų dėmesio. Tad ir dalyviai, ir klausytojai jiems visiems nuoširdžiai dėkingi.

“Marių klavyrų” festivalio reikšmės Klaipėdos muzikinei kultūrai neįmanoma pervertinti. Tai vienintelis, deja, tik kas antri metai vykstantis Vakarų Lietuvos šiuolaikinės, elitinės muzikos renginys, atveriantis kelius naujosios muzikos skambėjimui šiame krašte.

by admin