FESTIVALIO AIDAI
Džiazas be konkurencijos!
|
|
| JAV studentų orkestro “Uno Jazz Ensemble” muzikantai – tik mėgėjai, bet groja kaip tikri profesionalai. |
Uostamiestyje jau dabar kalbama, kad X Klaipėdos pilies džiazo festivalis, vykęs birželio 6-8 dienomis, ko gero, taps ryškiausiu visų 2003 metų įvykiu.
Šiemet pasiklausyti trykštančios energija improvizacinės muzikos į Klaipėdą suvažiavo publika ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių. Jubiliejiniam Klaipėdos pilies džiazo festivaliui neliko abejingi klaipėdiečiai bei tautiečiai, į jį suplūdę iš kitų šalies miestų ir net užsienio. Keletą iš jų “Klaipėdos” dienraščiui pavyko pakalbinti festivalio siautulyje. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai entuziastingai dalinosi mintimis ir išgyvenimais, kuriuos patyrė šiemetinėje – jubiliejinėje, tarptautinėje, pasaulinio ryškumo žvaigždėmis nusagstytoje – džiazo fiestoje.
Išsipildė nereali svajonė
Edmundas FEDERAVIČIUS, būgnininkas:
– X Klaipėdos pilies džiazo festivalyje viskas buvo labai įdomu – nuo pirmos iki paskutinės natos. Bilis Kobhemas – tai kažkas nenusakoma. Tik pradėjęs groti, dar būdamas paauglys, gerai žinojau šį vardą. Norėjau groti taip, kaip Kobhemas. Mokiausi iš jo įrašų. Tuometiniuose juostiniuose magnetofonuose muzika skambėjo devynioliktu greičiu. Susižavėję klausydavomės nenusakomo greičio Kobhemo būgnų lazdelių tratėjimo. Šitiek daug technikos! Šitiek daug vilties! Mes visi buvome išprotėję. Mokantis konservatorijoje, devyniolikto greičio įrašą, mes, studentai, paleisdavome devintu greičiu. Ir dešimt kartų lėčiau klausydamiesi skaičiuodavome, kiek natų Kobhemas sumuša į kiekvieną būgną. 1981-1982 metais dar neturėjome tiek informacijos, kiek jos yra dabar. Tačiau Kobhemą buvome išstudijavę puikiausiai.
Jeigu prieš dešimtmetį kas būtų pasakęs, kad tu, žmogau, pamatysi „gyvai“ Bilį Kobhemą, būčiau tikrai nepatikėjęs. Netgi supykęs. Tai buvo žiauriai nerealu. Lygiai taip pat, kaip ir praėjusį festivalį išgirsti Tutsą Tylemansą. Paskui, pavažinėję po festivalius, tapom truputį „blatnesni“. Bet ne tiek, kad patikėtume, jog pamatysim, išgirsim Kobhemą Klaipėdoje… Kaip ir Fergiusoną. Pamenu, prieš armiją nusipirkau už 40 rublių jo plokštelę – labai jos norėjau. Bet tai buvo mano visa stipendija… Dabar mačiau Fergiusoną gyvą – žiūrėjau ir netikėjau savo akimis. Kaip ir buvo prognozuota, – tai iš tiesų ryškiausios šio festivalio žvaigždės. Tačiau aš su didžiausiu malonumu, išsižiojęs klausiausi ir lenkų „Walk Away“. Prieš dešimtmetį buvau Varšuvos džiazo festivalyje. Ten grojo jau dabar miręs Mailzas Deivisas ir ta pati lenkų kompanija. Sakau: patikrinsiu, ar jie tokie pat geri. Ne. Dar geresni! Super! Kaip ir švedai („Jonas Kullhammar Quartet“) bei rusai („Alex Rostotsky Jazz Basstheater“). Labai gerai sudaryta programa. Festivalyje grojo nuostabūs muzikantai, kurie niekam nesugadintų nuotaikos.
Dažniausiai prie pat scenos stovi jaunuomenė, kuriai svarbu parėkti, pareplikuoti. Pradėjus groti Biliui Kobhemui, iš pradžių dar bandė kažką pašūkalioti. O po kokių trijų „šmotų“ visi aršiausieji nurimo – stebėjau specialiai. Juos užvaldė toji muzika. Visi pradėjo kinkuoti į taktą. Įpusėjus koncertui, mačiau, džiaugėsi – tiek buvo pavergti tos muzikos. Džiazas – lyg kokia terapija. Labai gera muzika net užkietėjusį kriminalinį nusikaltėlį gali išgydyti. Aš tuo įsitikinęs. Bent jau tuo momentu, klausydamasis, jis šiek tiek pagerėja. Net tie, kuriems nieko nėra šventa, kurie į koncertą atėjo tik „padurniuoti“, klausėsi Kobhemo nesuprasdami, kas jis toks yra, ir kinkavo išpūstom akim. Buvau nustebęs ir sužavėtas. Vis dėlto tokios asmenybės turi jėgą.
Tokie ritmai – ne „urlaganams“…
Aleksandras JEGOROVAS – Džyza, Lietuvos televizijos muzikos redaktorius:
– Tik tokie žmonės kaip Vytautas Kongas Grubliauskas, Vygantas Kiulkys, Aidas Palubinskas ir kiti džiazo klubo nariai gali surengti tokį grandiozinį festivalį. Ir dar be pinigų.
Šis festivalis – tai pats geriausias dalykas. Jis unikalus ne tik tuo, kad jau dešimtas. Kada viskas už dyką – ir „urlaganas“ neina į festivalį! Jam juk reikia „duok, duok į snukį“, reikia įprasto ir aiškaus ritmo. O džiazo muzikos ritmika visai kita.
Žvaigždžių ir šįkart buvo – iki kaklo. Man patiko saviškiai – Dainiaus Pulausko sekstetas. Tiesa, vieną kartą prašauta: programėlėje parašyta, kad Linas Būda… groja boso gitara. Kiek pamenu, mano senas draugas visą gyvenimą grojo būgnais.
Šiaip viskas patiko. Jeigu būtų š… – taip ir pasakyčiau. Juk visi žino, koks negailestingas yra Džyza. Vienintelis nesklandumas – tai neatvykusi vokiečių grupė „Fake Five“, todėl kompanijai iš Vengrijos „Debrecen Dixieland Jazz Band“ teko gelbėti situaciją ir groti antrą kartą.
Labai bijojau, kad Kobhemas, išleidęs labai gerą albumą su Maklaflinu, taps „sportininku“, ims kartotis arba tiražuoti savo atradimus. Tačiau to tikrai nebuvo. Išėjo keturi afroamerikiečiai ir parodė, kad minimalizmu galima klasiškai sutvarkyti muzikinę erdvę. Neturiu prie ko prikibti.
Fergiusonas – ne muzikantas, o žvėris. Tačiau jis scenoje ne vizgina uodegą, kad įtiktų publikai, o tiesiog groja sau, savo malonumui. Panašiai kaip ir pernai matytas Tutsas Tylemansas su savo lūpine armonikėle. Ar klausaisi Fergiusono, ar ne – jis groja sau. Nes tikras muzikantas ir groja sau, o ne publikai.
Dėkui dievui, kad festivalyje nebuvo „urlaganų“. Man nereikia 20 tūkstančių žiūrovų Teatro aikštėje. Man reikia keturių žmonių, kurie klausytųsi džiazo ir „kaifuotų“.
Užrašė Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ
Vieni verkė iš pavydo, kiti – iš palaimos
Steponas SUGINTAS, muzikantas:
– Tai reta ir puiki proga nemokamai džiaugtis tokio aukšto lygio muzikantų ir jų kolektyvų dalyvavimu festivalyje. O pasiklausyti tikrai buvo ko. Pakanka paminėti vien pačius ryškiausius scenos burtininkus, kuriuos girdėjau festivalio metu.
Džiazo muzikos gimtinės Amerikos virtuozas Bilis Kobhemas su talentingais Europos muzikantais jau pirmą vakarą parodė, kad jo kraujyje tekanti energija yra “jo didenybė ritmas” – šios muzikos pagrindas. B.Kobhemo pasirodymo metu pamatėme, kokiu ritminiu kompiuteriu gali pavirsti mušamųjų komplektas, kai prie jo sėdi ritmo genijus. Pasaulinės šlovės atlikėjas Klaipėdos tikrai nenuvylė.
Poproko muzikoje paprastai prieš ypatingų žvaigždžių pasirodymą groja “apšildančios” grupės. Tačiau pavadinti festivalyje dalyvavusį Dainiaus Pulausko sekstetą tokiu kolektyvu, nors ir labai kuklinantis ir pagerbiant užjūrio svečių nuopelnus, tikrai negalėčiau. Šio seksteto branduolys yra Lietuvos radijo ir televizijos orkestro elitiniai muzikantai. Tai džiazo muzikos šamanai, kurie groja garsiuose pasaulyje džiazo festivaliuose, įvairiuose žemynuose atstovaudami Lietuvai. Kasmet paruošiamos vis naujos sudėtingos programos, kurios vėliau įrašomos į kompaktinį diską. D.Pulauskas yra baigęs Muzikos akademiją pas vargonininką profesorių Leopoldą Digrį. Manau, D.Pulauskas šiuo metu yra pats kūrybiškiausias bei profesionaliausias džiazo pianistas ir kompozitorius Lietuvoje. Jis lyg pratęsia Viačeslavo Ganelino iš garsiojo GTČ taip aukštai pakeltą kartelę šiam instrumentui džiaze.
To šeštadienio vakaro itin laukėme ne tik mes, klaipėdiečiai muzikantai, bet ir iš toliau atvykę profesionalai atlikėjai, grojantys variniais pučiamaisiais. Juk birželio 7-ąją Klaipėdos festivalyje grojo Meinardas Fergiusonas ir jo globotiniai iš džiazo lopšio šalies – JAV. Grojo labiausiai pasaulyje mėgiamu, bet gana nelengvai kiekvienam muzikantui įvaldomu instrumentu – trimitu. Tą vakarą daugeliui išsipildė dešimtmečių svajonė išgirsti ne įrašų studijose suderintus fantastiškus aukščiausio trimito registro garsus, bet “gyvai” skambančius scenoje, čia pat, aikštėje prie Anikės. Tai begalinis džiaugsmas ir didžiausia dovana Lietuvos trimitininkams. Ir ne tik jiems. Sakoma, kad po Meinardo Fergiusono koncertų abejingų nebūna: vieni verkia iš pavydo (dažniausiai trimitininkai), kad taip negali pagroti, nors ir labai stengiasi, kiti – iš patirto malonumo, iš palaimos. Aš priklausiau prie pastarųjų ir, manau, nelikau vienišas. Dar kartą įsitikinome, kad groti pučiamuoju instrumentu ne tik kad nekenkia sveikatai, o priešingai – galima sulaukti tokio solidaus amžiaus ir išlikti jaunatviškam, energingam… Po tokių koncertų norisi pasidžiaugti Klaipėdos džiazo festivalio organizatorių finansine jėga bei įžvalgumu renkantis dalyvius ir laukti naujų įspūdžių.
Jis toks – vienas
Larisa ČEKASINA, džiazo dainininkė:
– Gimiau ir augau Vilniuje. Taip Dievas davė, kad atvažiavau į Klaipėdos džiazo muzikos katedrą studijuoti. Čia pirmąkart išgirdau ir pamačiau Klaipėdos džiazo festivalį. Dalyvavau jame ne nuo pirmų metų, turbūt nuo trečio festivalio dainavau gal kokius trejus metus iš eilės. Tiesiog mano akyse festivalis augo kaip ant mielių ir galiausiai išaugo į tokį renginį, kad ir patiems negėda pasižiūrėti, ir kitiems yra ką parodyti.
Labai malonu, kad čia, į Teatro aikštę, pasiklausyti džiazo ateina tiek daug įvairių žmonių, tokio gražaus jaunimo. dairiausi po minią ir galvojau – čia gi pati tikriausia Jūros šventė! Štai jau pusė pirmos nakties, o žmonių – vis dar pilna.
Nors iš Klaipėdos išvažiavau prieš keletą metų, dabar gyvenu ir dirbu Vokietijoje, sentimentai šiam miestui ir jo džiazo festivaliui išliko. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko čia nors trumpam ištrūkti ir vėl pakliūti į mano mylimo festivalio glėbį.
– Kuo jis toks geras?..
– Turbūt tuo, kad kol kas jis toks – vienas. Gal yra kitų, ne blogesnių, bet jie – jau kitokie. O toks – jis vienas… Legendinis būgnininkas Bilis Kobhemas su grupe: fantastiškas derinys – Meistro profesionalumo ir patirties su kitų grupės muzikantų ne mažesniu profesionalumu plius jaunyste ir entuziazmu. Buvau nubėgusi prie scenos ir mačiau, kaip jie į jį žiūri, – mes grojam su Maestro! Vakaruose taip yra – visi dirba žvaigždei. Šiuo atveju – B.Kobhemas yra žvaigždė, bet visi jos šviesoje gavo progų pasireikšti. Entuziazmo, tos ugnies, blizgančio, tiesiog briliantinio profesionalumo šiame koncerte tikrai netrūko. Netgi tie žmonės, kurie iki šiol nežinojo, kas tas džiazas, “su kuo jį valgyti”, išgirdę kaip groja B.Kobhemas ir jo “Culture Mix”, manau, tąvakar paskendo tame ritme ir toje nuostabioje muzikoje.
Dar tuomet, penktadienį, šiek tiek girdėjau visiškai jauną grupę iš Maskvos “Kruglyj Band” su jauna džiazo vokaliste Tina Kuznecova. Atkreipiau dėmesį į ją, nes dainuoja tikrai gerai, “teisingai”, dar truputėlį luktelkim – ir užtekės nauja žvaigždė.
– Užsiminei, kad gyveni Vokietijoje. Ką ten veiki ir kokie vėjai atpūtė vėl į Lietuvą?
– Jau antri metai gyvenu Vokietijoje, netoli Niurbergo. Be galo daug važinėju, tai labai vargina. Todėl labai noriu persikraustyti į Frankfurtą. Dainuoju dviejose grupėse – džiazo kvartete ir dar su kita muzikantų kompanija. Viską – pradedant rhythm and blues, soul ir baigiant popmuzika. Esu dainavusi keliuose džiazo projektuose, be to, “Klasikos diversijose”. O dabar atvažiavau į Pažaislio festivalį padainuoti L.Bernstaino “Mišiose”. Jau dainavau jose prieš trejus metus Vilniaus muzikos festivalyje. Dabar mes tai pakartosime Pažaislyje. Liepos mėnesį su tuo projektu važiuosime į gastroles.
Ar neatpratinsime žmonių mokėti už meną?
Jonas JUČAS, Kauno džiazo festivalio meno vadovas:
– Pakliuvau į patį festivalio įkarštį. Įspūdis tikrai neblogas. Juolab kad Lietuvoje nedažnai galima išgirsti tokias žvaigždes kaip Meinardas Fergiusonas. Ko gero, paskutinį kartą. Nes vargu ar bus kokia galimybė dar sykį jo paklausyti. Be jokios abejonės, šis įvykis bus įrašytas didžiosiomis raidėmis į Lietuvos festivalių istoriją. M.Fergiusono mažas bigbendas ir visi jo muzikantai – puikūs. Tai, matyt, jo mokiniai. Jis, kaip daug pasiekęs žmogus, kiekvienam paspausdavo ranką už gerą improvizaciją, – šiek tiek teatrališkumo… Nors pats Maestro koncerte pagrojo vos keletą gaidų, jos iš tiesų buvo meistro pagrotos. Čia niekas nekvestionuoja – vis dėlto jam jau 75-eri… Jis su savo mokiniais grojo gerą seną džiazo muziką. Tačiau orkestruotės labai įdomios, viskas padaryta šiuolaikiškai, senos, visiems žinomos temos nuskambėjo itin naujai. Išties juntamas Meistro prisilietimas.
Be to, man labai patiko, gilų įspūdį paliko lenkų “Walk Away”. Ši grupė – neabejotina festivalio sėkmė. Su didele išmone – ir tembriškai, ir elektroniškai – joje groja vibrofonistas (Bernardas Maselis). Visa grupė gražiai susigrojusi, kompozicijos – įdomios, saksofonistas (Adamas Vondtas) – puikus, muzika – uždeganti. Atrodo – kvartetas, nieko ypatinga, o muzikos labai daug. Ir tembriškai, ir emocionaliai – tiesiog nuostabu!
Juno Kulhamaro kvartetą mes turėjome galimybę prieš porą metų pasikviesti į Kauno džiazo festivalį. Ir dabar švedai visai neblogai pasirodė. Jauna, perspektyvi grupė. Tačiau atotrūkis tarp tą patį vakarą girdėtos lenkų “Walk Away” ir M.Fergiusono “Big Bop Nouveu” – tikrai didelis. Labai gailiuosi, kad negalėjau atvykti pasiklausyti Bilio Kobhemo. Bet aš jį prieš kelerius metus girdėjau grojant Vilniuje. Žinoma, norėjau darsyk paklausyti. Iš draugų jau girdėjau atsiliepimus, kad buvo labai vykęs projektas – ilgas ir nuostabus.
Keistokas britų grupės ir Soveto Kincho pasirodymas – dviejų polių muzika. Buvo tylios, sudėtingos, puikios muzikos, kuri šiai aikštei galbūt mažiau tinka, ji, ko gero, labiau derėtų uždaroje erdvėje. Be to, koncerte girdėjome labai daug ir repo elementų. Savotiška dviejų skirtingų muzikinių stilių samplaika. Galbūt šiandien tai madinga ir visai neblogai. Tačiau bent manęs neįtikino. Nesu didelis repo gerbėjas ir specialistas, bet man teko ir geresnio repo girdėti.
Publika šėlo su “Momo Cat & Buffalo Soldiers” – džiazo čia visai nėra. Tai popmuzika, regis. Bet aš nemanau, kad tokiame demokratiškame festivalyje, koks yra Klaipėdos džiazo festivalis, to neturėtų būti. Kiekviename festivalyje tai galėtų būti. Ypač tokiame, kurio erdvė atvira daugybei žmonių. Matote, publikai patinka, to jai irgi norisi. Asmeniškai man būtų geriau, jei tame, ką girdžiu, būtų daugiau kokybės. Man atrodo, ši muzika gana vidutiniška.
– Betgi galima nevaržomai pasirinkti, ką klausyti – visi festivalio koncertai nemokami. Kaip yra Kaune?
– Kauno džiazo festivalis šiek tiek vyresnis už Klaipėdos. Mums – jau 13 metų. Tiek pat metų esu jo meno vadovas, kasmet atvažiuoju į jūsiškį festivalį, gal tik porą esu praleidęs ir nemanau, kad gerai, jog visi festivalio koncertai publikai – nemokami. Praėjusiame Kauno festivalyje 19 projektų buvo nemokami ir maždaug 11 – su bilietais.
– Kodėl? Teko girdėti, kad šiuo klausimu Jūs turite ypatingą nuomonę?
– Atpratinti žmones mokėti už labai gerą produktą, už labai gerus projektus, kurių mes čia irgi girdime, mano giliu įsitikinimu, nėra gerai. Žinoma, turėtų būti tam tikra klasifikacija, kad žmogus, kuris gali sau leisti, galėtų nusipirkti gerą bilietą, o kuris negali sau to leisti, kad nusipirktų ir pigų. Betgi ne visai atpratinti žmones mokėti už meną…
Neseniai turėjau galimybę Maskvoje aplankyti Didįjį teatrą. Žinote, kiek ten kainuoja bilietai į Dž.Verdžio “Nabuką”? Nuo 75 iki 600 rublių (600 rublių – maždaug 60 litų). Viskas būtų normalu – 75 rubliai iš tikrųjų nebrangu – 2,5 JAV dolerio pagal dabartinį kursą. Bet kai nuėjau į teatro bufetą ir pamačiau, kad “Henesy” konjako 50 g kainuoja 1200 rublių… Vis dėlto kainos nesubalansuotos.
Manau, kiekvienas kokybiškas dalykas turi turėti savo kainą. Be abejo, rėmėjai, valstybė tam tikrą dalį kaštų turėtų padengti. Mes nesame tokia turtinga valstybė, kad galėtume sau leisti didelius kaštus. Bet jei festivalio rėmėjų ir rengėjų noras yra toks, tai – gražu! Viskas bus gerai, jeigu ateityje netaps įpročiu už meną nemokėti ir norėti jo veltui. Kai tuo tarpu jau dabar visiems savaime suprantama, kad už alų reikia susimokėti…
– Ką naujo metams bėgant pastebite Klaipėdos džiazo festivalyje?
– Kaip pastebiu, Klaipėdos pilies džiazo festivalio programos meninis lygis kasmet vis geresnis. Yra festivalį palydinčių koncertų, kurie irgi – geras dalykas. Šiemet, gal ne visi pastebėjo, atsirado galimybė turėti gerą garsą. Tai nauja galimybė visai Lietuvai. Džiazo festivalis Kaune vyko balandžio mėnesį, “Combo” jau turėjo naujuosius pultus, bet visos garso stiprinimo kolonėlės ir stiprintuvai tuo metu dar buvo muitinėje. O dabar mes džiaugiamės tokios kokybės garsu, kokio Lietuvoje iki šiol dar negirdėjome.
Klaipėdos festivalis auga ir publikos vis daugėja. Juk kaip tyčia tomis dienomis Nidoje ir Palangoje vyko kurortinio sezono atidarymai, populiarios muzikos renginiai. čia – vis tiek pilna aikštė žmonių, per patį festivalio piką, mano gana tikslia akimi, gali būti iki 7 tūkst. žiūrovų. Jeigu kitas žmogus ėjo per aikštę kad ir netyčia, išgirdo geros muzikos ir galbūt stabtelėjo, kitą kartą jis specialiai ateis, o dar kitą – galbūt ir bilietą nupirks. Taigi auklėjamąja prasme tai yra labai puiku.
Užrašė Rita BOČIULYTĖ
