Eilėraščiai – nelyginant vabalai
Dalia Tamošauskaitė. Vabalai. Vilnius, Versus Aureus, 2013.
Justinas Kubilius
Nespėsi apsižiūrėti, o jie jau ropoja, čaižiai krebžda tuščiuose popieriaus lapuose, bjauriai ištykšta į visu greičiu lekiančio automobilio priekinį stiklą – tai mūsų iliuzijos į kietą ir rupią egzistencijos sieną!.. Arba tarsi tarakonai pradingsta plyšyje tarp viryklės ir kriauklės, vos tik įžiebus šviesą: ak kad mirtis taip išsigąstų, kai mus pamatys. Eilėraščiu tarsi smilga galima prasiurbinti skylę į amžinąjį gyvenimą, bet ją apspjauna kažkoks baisiai įsiutęs vabzdys; o štai eilėraštis – tasai „Rudenėjantis uodas – / Tarytum druido vėlė – / Dzyravo dzyravo / Man apie prigimtį… / Kol išsiurbė visą / Moterišką kantrybę. / Priplojau tą niekšą!.. / Bet kas atlikta – atlikta: / Dabar aš biseksuali.“ Ir moderni. Tų vabalų rašymas leidžia suprasti, kad „Beprasmiška / Plėšyt / Sparnus arba / Traukyti / Kojas – / Geriausia / Atimti / Viltį.“ Tegu galų gale suvokia menką savąją prasmę. Sizifo prasmę. Tačiau bjauriausia yra tai, kad eilėraščiai vabalai turi saugius namus, kur gali daugintis bei nekliudomi veistis. Tai modernioji sąmonė ir traukianti į pirmykštį būvį pasąmonė. Ir nėra jie, tie vabalai, visiškai prieš Dievą ir žmones nekalti: būdami, kaip jiems ir dera, virtualūs ir biseksualūs, jie graužia pačius dvasinės būties pagrindus, estetiškai ardo ne tik smegenis, bet ir egzistencinį audinį – gyvenimą, sukeldami radikalią abejonę viskuo, naikindami dvasios pertvaras lyg kokios kinivarpos. Egzistuodami be galo maži, nauji ir standūs, jie nuožmiai puola tai, kas ilga, pasvirę ir sena – tradiciją.
To negana. Per savo mažumą jie ima sklisti ir skleistis, visą užimdami erdvę, – kaip tos Baudelaire’o „Kačių“ akys, sugėrusios žvaigždynus ir kosminį šaltį. „Aš / Nieko / Nesakau. Bet / Kiti / Girdi / Tylą / Manyje. Ir / Apkursta.“
Autorė norėtų likti incognito. Tad skaitytojui tikrai nėra būtina žinoti, kad gimė Mosėdyje ir kad magistrė, kad vakarais rašo ilgus žemaitiškus eilėraščius ir kad laureatė, kad neįmanoma vienu kartu atrodyti ir būti. Bus sunku išlikti nežinomai, mat „Vabalai“ jau visur ropoja, jau išduoda Autorę ir užima savo teritoriją – dvasią. Jau kėsinasi į ramią skaitytojo gyvenseną ir sąmonę.
