Einančiųjų mitas
Kristina Jokubavičienė
Kaip ir kiekvienas Birutės Andriekutės kūrybos pristatymas, taip ir prieš kelias dienas „Klaipėdos galerijoje” atidaryta ir iki kovo 8-osios veiksianti piešinių paroda intriguoja. Pavadinta „Einančios pro šalį“, ji pažymi dailininkės, savo kūryboje nuosekliai plėtojančios moters temą, jubiliejų.
 |
| Birutės Andriekutės piešiniai „Piemenė su jurginu” (pastelė, 2005), „Bučiuok mane” (pastelė, 2006), „Vakaras su Omaru Chajamu” (sanginas, 2007). |
Gaivališkos vizijos
Taigi moteris – apie moterį: nekasdienišką, ne buities ar karjeros įsuktą, o šiek tiek raganą, truputį kerėtoją, pašėlusią ir pažeidžiamą kartu. Apie tokias moteris svajojama, tokia ne viena norėtume tapti bent trumpam, pavyzdžiui, per mėnulio pilnatį.
Ši skirtingais B.Andriekutės kūrybos laikotarpiais suformuotų moters įvaizdžių įvairovė natūraliai klostosi į du priešingus polius.
Gaivališkosios moters vizijai atstovauja kiek ankstesnės B.Andriekutės pastelės, pasižyminčios sodriomis spalvomis ir tokia pat sodria formos traktuote bei grubokais „fablio“ tipo siužetais. „Deivės šokis mėnesienoje“ ir „Taigi, pastoralė“ yra pati tikriausia odė maištingai moteriškei, stamantriai amazonei, kuriai vieni niekai nuogu šokiu priversti siūbuoti mėnulį arba valdyti kuilių bandą. Net negrabi ir žiopla piemenė, rankoje įsitvėrusi jurginą („Piemenė su jurginu”), apsupta būrelio budriai ją stebinčių kvailų vištų, spinduliuoja nenugalimo moteriškumo aura. Pastaroji tokia stipri, kad eilinis kaimo ožys pradeda mirksėti tikro satyro akutėmis.
Pastelėms būdinga iki grotesko suvestos formos ir pozos, ekspresyvi kompozicija. Tai smagiai šiuolaikiška senojo mito parodija.
Efemeriškos pinklės
 |
| Birutės Andriekutės piešiniai paprastu pieštuku „Naktimis būna šalta” ir „Sode vakarėjant”. |
Piešiniai – pati įdomiausia parodos dalis. Jokia reprodukavimo technika negali perteikti tų subtilių, nykstančių popieriaus paviršiuje pieštuko prisilietimų. Juos reikia žiūrėti tik parodoje, tyrinėti, įvertinti retą šiais laikais kruopštumą, pasiduoti lakštų, ištisai padengtų smulkiais karakuliais, pinklėms.
Iš pirmo žvilgsnio piešiniuose apsigyvenusios moterys yra visai kitokios: jos tokios efemeriškos, kad atrodo nuskries nuo stipresnio atodūsio; jos nušvitusios keista šviesa, kaip ne šio pasaulio būtybės. Tik pamažu pastebi pastelėse jau matytas detales – putlūs pirštukai, prinokusios krūtys, geidulingi šypsniai ir kreivi žvilgsniai iš po primerktų vokų. Tampa aišku – šios romios deivės, ne mažiau pavojingos nei atlapaširdės pasiutėlės, yra tos pačios pirmapradės, instinktyvios moteriškosios esybės atmaina.
Elizijumas, mitinis rojus yra aplinka, kurioje matriarchatiškoji nuostata skleidžiasi visa pilnatve. Senos ir jaunos, pačioje moteriškumo brandoje, pasimėgaudamos maudosi žiedadulkių miglose ir nuo jų pradeda švytėti, snaudžia ir buria mėnulio šviesoje, lėtai plaukia pro šalį augmenijos jūromis, o gėlių raštai klojasi jų mantijų-drobulių klostėse. Jos išmintingos, žino, kas buvo ir kas bus, todėl žvelgia iš aukšto, yra gudrios, o jei reikia, klastūniškos. Ir nepriklausomos.
Dailininkė nesikartoja ir nesiekia formalaus atsinaujinimo. Pastelėse ir piešiniuose vyrauja tie patys veikėjai: moterys, žirgai, paukščiai, briedžiai, karaliai, juokdariai, mėnulis. Veiksmo vieta ir laikas nedetalizuojami, tik užuominomis nusakomi – laukai, pajūris, diena, naktis… Išlikdama tos pačios temos rėmuose, B.Andriekutė sugeba suteikti kiekvienam naujam kūriniui subtiliai niuansuotą, vis kitą minties atspalvį, rasdama adekvačią formos raišką. Todėl natūralu, kad paslaptingi kūriniai kaskart provokuoja žiūrovų smalsumą.
