Ekspresionistai Nidoje ieškojo kurorto simbolių
Raimonda Ravaitytė-Meyer
 |
| Naujiena: kino dokumentininkas A.Tarvydas užfiksavo lenko A.Wroblewskio „pokalbį“ su Nidos smėliu, iš kurio menininkas kūrė savo paveikslus. Raimondos Ravaitytės- Meyer ir plenero archyvo nuotr. |
Rugsėjo 6-14 dienomis Nidoje vykęs 13-asis tarptautinis ekspresionistinės tapybos pleneras „Nidos ekspresija“ iš kitų išsiskyrė iš anksto numatyta tema – „Nida kaip kurorto simbolis“.
Su „Brücke“ vėliava
„Plenero temą padiktavo knyga, prie kurios „medituoju“ jau trejetą metų – tai „Brücke. Nida. Ekspresionistinės tapybos plenerai“,- pasakojo visų Nidos plenerų sumanytojas ir organizatorius tapytojas Saulius Kruopis.
Kai jis būsimai knygai atrinkinėjo Nidoje sukurtus paveikslus, tai atrodė, kad jai trūksta kurorto dvasios – nuogų moterų paplūdimyje, moters aktų, maudynių, ką taip mėgo vaizduoti prieškarinės Nidos menininkų kolonijos dailininkai. Jų kūrybinę dvasią į Nidą sakosi norį sugražinti S.Kruopio rengiami plenerai, be kita ko, kaip vėliavą iškeliantys ekspresionistinės grupės „Brücke“ vardą. Nors ši garsi grupė Nidoje niekada nekūrė, tačiau vienas jos narių ekspresionizmo korifėjas Maksas Pechsteinas nuošaliame žvejų kaimelyje lankėsi ne kartą ir būtent Nidoje suformavo savo stilių. M.Pechsteinas į menininkų rojų prikalbino atvykti ir kitą „Brücke“ įžymybę Schmidt-Rottluffą.
Istorinė dailininkų kolonija Nidoje iš kitų išsiskyrė tuo, kad čia, be dailininkų, lankėsi ir poetai, aktoriai, šokėjai, muzikai. Šiuo požiūriu sveikintina S.Kruopio iniciatyva į plenerą pakviesti dokumentinio kino legendą Algirdą Tarvydą, kuris ne tik fiksavo menininkų kūrybinį procesą, bet ir surengė retai kur matomų dokumentinių filmų apie iškilias Lietuvos kultūros asmenybes peržiūrą.
A.Tarvydas šį rudenį Nidoje susuko septynių valandų trukmės filmuotą juostą, iš kurios gali išeiti įdomus filmas. Jame, pasak autoriaus, atsispindi daug ekspresijų – jo paties, menininkų, gamtos ir skirtingų kalbų. Mat plenere, be lietuvių, kūrė latviai, vokiečiai, lenkai, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai. Iš viso – 22 menininkai.
Harmonija ir agresija
Plenerą pirmą kartą akylai stebėjusi menotyrininkė doc. dr. Nijolė Tumėnienė buvo nustebinta, kad per labai trumpą laiką sukurta puikių darbų: „Jei nereikėtų paveikslų palikti rėmėjams, esu tikra, iš plenero kūrinių galima būtų sudaryti puikią parodą ir ją vežti bet kur”.
Pasak menotyrininkės, dar kartą buvo įrodyta tiesa, kad pajūrio gamta ir atmosfera turėjo ir turi didelę įtaką tapybos atsinaujinimui. N.Tumėnienės nuomone, daugeliui menininkų pavyko perteikti Nidos kaip kurorto dvasią. Jame, skirtingai nei prieš 100 metų, dominuoja ne žvejai ir žuvis, o magiškumo nepraradusi nerijos gamta ir… nuogos moterys.
Tapybos klasikės Gražinos Vitartaitės drobėse atgyja kopos, marios, jūra, dangus – visa susilieja į tokią harmoningą visumą, kad jauti Kuršių nerijos alsavimą.
Kardinaliai priešingi savo nuotaika ir tapybos maniera – trys abstraktūs Ramūno Čeponio paveikslai. Jis Nidos prieplaukoje pamatė daug pilkos betono spalvos, pro kurią prasiveržia agresyvi raudona – lyg lieptas, lyg molas, lyg tolumoje šviečiantys žiburiai… Emocinė paveikslo išraiška kraupi. Nida sukaustyta betono – niūri ir šalta.
Viena įdomiausių užsieniečių vokietė Karina Stänglė, anot menotyrininkės N.Tumėnienės, spalviškai labiausiai priartėjo prie ekspresionizmo ir fovizmo, be to, pasirodė esanti puiki komponuotoja.
„Aš pamačiau suolą ir pagalvojau, kad jis mano paveiksle turi būti mėlynas, o moteris su skrybėle – būtinai balta, ir ji žiūri į mėlyną dangų. Taip ilsisi. Toji moteris šiek tiek juokinga, nes sėdi atbula“, – taip kurorto temą atspindėjo K.Stänglė ir pridūrė, kad mėgsta pokštauti.
Nuogalės – iš pajūrio
„Atvykęs į Nidos plenerus, esi labai įsipareigojęs – ir ilsėtis, ir dirbti. Vilniuje mano tempai mažesni“, – kalbėjo prof. Valentinas Antanavičius, kuriam pavyko sukurti žavų asambliažą – tris pagyvenusias moteris pajūryje. Jos truputį senoviškos, kaip ir medis, panaudotas jų figūroms, kurį dailininkas nuplėšė nuo griūvančios šašlykinės gonkų: „Įstabi faktūra – ką gamta sukuria, jokie dažai to neatkartos“.
Vien tik iš gamtinės medžiagos – nerijos smėlio – septynis paveikslus sukūrė ne ekspresionizmo, o tikriau žemės meno atstovas Antonis Wroblewskis. Jis namo į Lenkiją išsivežė ne tik gerosios Nidos dvasios, bet ir smėlio bei akmenų.
„Dedu ant smėlio pinigą, savo plauką ir pasiimu smėlio, tarsi atsiklausdamas, ar galima“, – savo santykį su žeme nusakė lenkų dailininkas, kurio paveiksluose nerijos smėlis išsaugojo natūralias geltoną, žalią, mėlyną spalvas.
Pažodžiui plenero temą „perskaitė” Ramunė Vėliuvienė, kurios tapyboje nuo įdegio saulėje blizgantys moterų kūnai – tikroviški, primenantys vasarą, karštį, paplūdimį.
Sėdinčią moterį prie jūros savaip nutapė jaunosios kartos dailininkas Artūras Savickas. „Žiūrėdamas į jo paveikslą, supranti – tai ekspresionistinė tradicija, tačiau aiškiai matai, kad sukurta šiandien“, – pastebėjo N.Tumėnienė.
Ekspresyvia kompozicija trykšta ir plenero organizatoriaus S.Kruopio maudyklių moterys, prie kurių dailininkas dar turėtų „pridėti ranką”.
„Jei nesugadins, bus įdomus darbas“, – įvertino kūrybos virsmą stebėjusi menotyrininkė.
Ji buvo tikra, kad po plenero dailininkų dirbtuvėse gims daug naujų kūrinių, įkvėptų Nidos rudeninės nuotaikos – gaivios ir besikeičiančios kiekvieną akimirką. Ir kaip šilčiausias prisiminimas išplauks kartu praleisti vakarai, bendravimas – šiltas ir intelektualus.
13-ojo tapybos plenero „Nidos ekspresija“ paroda spalio pabaigoje keliaus į Baltarusiją, Minsko nacionalinį muziejų, o plenero „perpetum mobile“ S.Kruopio autorinė paroda „Kuršių ekspresionizmas“ rugsėjo 22-ąją atidaryta Vokietijoje, Darsser Arche nacionalinio parko galerijoje.
