„Eliziejus“ – įdomi kelionė, pametusi nusileidimo koordinates
Prieš ketverius metus filmu „Devintasis rajonas“ sušvirkštęs netikėtą dozę gyvasties į merdėjantį fantastikos kūną, režisierius iš Pietų Afrikos Neillas Blomkampas tapo nauja žanro viltimi.
Aivaras Dočkus
Apie turtinguosius ir vargšus
Ironiška, įtempta, vaizdinga ir išmintinga jo juosta „Devintasis rajonas“ įsirašė į kinomanų smegenis kaip ryškus šviesos blyksnis tamsiame klišių tunelyje. Kartu su savimi režisierius į Holivudą atsitempė talentingą tėvynainį Sharlto Copley, kuris „Devintajame rajone“ atliko pagrindinį vaidmenį. Ir taip stipriai, kad nenublanko ryškių antraplanių charakterių bei vaizdo efektų šešėliuose.
Netrukus fantastikos gerbėjų ausis pasiekė gandai, jog antrasis Neillo žingsnis taip pat bus į apleistą šio žanro planetą. Tik šį kartą biudžetas gerokai didesnis. „Devintasis rajonas“ kainavo 30 mln. (pasaulio kino teatruose filmas surinko 210 mln.), o „Eliziejui“ nepagailėta 115 mln. JAV dolerių. Tarp žvaigždžių – Mattas Damonas, Jodie Foster, Alice Braga. Režisierius nepamiršo bičiulio Sh.Copley, jam skirtas didžiausio piktadario vaidmuo.
Du trečdaliai „Eliziejaus“ beveik niekuo nenusileidžia „Devintajam rajonui“. N.Blomkampas viename interviu prasitarė, kad jo naujausias filmas – istorija apie turtinguosius ir vargšus. Apie du skirtingus socialinius sluoksnius. Apie vienų troškimus ir kitų gobšumą. Režisierius nemelavo. Skausmingi skirtumai atsiskleidžia nuo pirmųjų kadrų, mes nepriekaištingai (ir pakankamai greitai, be gumos tempimo) supažindinami su abiem pasauliais ir jų gyventojais.
Priverčia išgyventi dėl herojų
Svarbiausias herojus Maksas (pagaliau fantastikoje save išbandantis M.Damonas) iš karto patenka į ekstremalias situacijas, kurios atskleidžia tikrąją jo charakterio prigimtį ir galimybes. Pagal visus geriausius klasikinius dėsnius jis įvaromas į kampą, ir kelio atgal jau nebėra. Tenka kentėti ir aukotis.
M.Damonas narsiai atlaiko emocinę personažo naštą. Ją pakelia ir kitos barikadų pusės lyderė J.Foster, vaidinanti turtingųjų pasaulio geležinę ledi – gynybos ministrę Džesiką.
Jausmingoji „Eliziejaus“ ląstelė – moteris iš Makso praeities Frėja, kuri turi savo motyvų dalyvauti istorijos perversme.
Bet įsimintiniausia dėlionės detalė – tas pats Sh.Copley niekšingojo agento Kriugerio vaidmenyje, tragikomiškai vapaliojantis kažkokiu angliškai škotiškai airišku akcentu. Keliantis šiurpą ir šypseną vienu metu. Šaltakraujis kaip kiborgas ir kartu neįtikėtinai gyvas. Kaip parodo filmas, beveik nemirtingas.
„Eliziejaus“ veiksmo scenos trumpos, bet įspūdingos ir… nenutrūkstančios. Taip atrodo, nes kiekvienoje scenoje įvyksta kas nors, kas tempia siužetą į priekį. Nėra jokio pauzės paspaudimo ar tuščių pokalbių. Žiūrovai įmesti į ekraną ir priversti išgyventi dėl herojų. Įtampą keičia dramatizmas ir atvirkščiai. Operatoriaus darbas svariai prisideda prie istorijos pasakojimo įtaigumo. Efektai realistiški.
O ten – gilus griovys
Bet štai, kai veiksmas iš žemės persikelia į „Eliziejų“ finaliniam pusvalandžiui, filmas ir režisieriaus sumanymas palaipsniui (labai tolygiai) ima žlugti. Tarsi kažkas po truputį atjunginėtų elektrą.
Ironiška, bet lūžis nutinka, kai blogio vadžias iš J.Foster herojės rankų perima Sh.Copley personažas. N.Blomkampas užsikrečia beveik visų šios vasaros „blokbasterių“ liga. Tam tikru momentu pasuka vairą kažkur į nepriklausomo kino žvyrkelį. Atseit, štai koks aš būsiu originalus. Juk ne to tikėjotės? O ten – gilus griovys, iš kurio nebeįmanoma išsiropšti. Kova už žmonijos ateitį (kuri turėjo būti epinė) iš esmės virsta poros žmogeliūkščių snukiadaužiu. Gyvybės ir mirties klausimai išsisprendžia per kelias akimirkas. Tarsi jokių problemų visai nebūtų buvę. Dramatizmas subliūkšta iki muilo operos lygio. Užplūsta keistas sutrikimas, kad naujo filmo galaktikoje apsukai įdomų ratą, bet ir vėl nusileidai „Užmirštųjų“ planetoje. Tuoj išlįs Tomas Cruise’as, paplekšnos per petį ir visi gražiai bei laimingai gyvensime.
Tiesa, vis dėlto po „Eliziejaus“ peržiūros lieki su pliusais tiek fantastikos žanrui, tiek režisieriui N.Blomkampui. Galbūt jam antrojo filmo sindromas (kaip muzikantams – antrojo albumo), ir galbūt fantastika vėl rodo šiokius tokius atsigavimo-persikrovimo ženklus. Juk turi atsirasti herojai, kurie ryšis save išbandyti didinguose mūšiuose ir nepasuks atgal, suvilioti lengvesnių alternatyvų.
Naujas filmas
Pavadinimas: „Eliziejus“ („Elysium“).
Šalis: JAV.
Pasaulinė premjera: 2013 m. rugpjūčio 9 d.
Žanras: fantastinis veiksmo trileris.
Trukmė: 109 min.
Režisierius: Neillas Blomkampas.
Prodiuseriai: Sue Baden-Powell, Simonas Kinbergas.
Aktoriai: Mattas Damonas, Jodie Foster, Alice Braga, Sharlto Copley, Diego Luna.
Scenaristas: N.Blomkampas.
Operatorius: Trentas Opalochas..
Kompanijos: „TriStar Pictures“, „Simon Kinberg Productions“.
Amžiaus cenzas: N-14.
Biudžetas: 100 mln. JAV dolerių.
Siužetas: 2154-aisiais žmonių rasė pasiskirstė į dvi grupes: turtinguosius, kurie gyvena dirbtinėje kosminėje stotyje, vadinamoje „Eliziejumi“, ir visus likusiuosius populiacijos skaičių viršijančiame ir suniokotame Žemės paviršiuje. Žemiečiai žūtbūt yra pasiryžę pasprukti iš skurdo ir nusikaltimų alinamos Žemės į išsvajotąjį „Eliziejų“, kuriame klesti padorus ir tobulas gyvenimas. Tačiau turtingieji labai rimtai žiūri į migracijos įstatymą, juk žemės kirminai gali lengvai sugriauti jų ramią idilę. Vienintelis žmogus, galintis suvienyti abu pasaulius, yra Maksas, kuriam mirtinai reikia patekti į „Eliziejų“. Jo gyvybei kabant ant plauko, Maksas ryžtasi savižudybei prilygstančiai misijai, kuriai kelią pastoja „Eliziejaus“ pareigūnė ir jos „kietos“ pajėgos. Tačiau jei Maksui pasiseks, jis gali išgelbėti ne tik savo gyvybę, bet ir milijonus, knibždančius Žemės paviršiuje.
