Emilija Daknevičiūtė
Ežeras
Sonata, I judesys
Pratinimasis
kad gaudyt šviesą slystančią paviršiais,
išlieti apsivertus nuo pilnatvės.
Tik taip akvamarino mėlyna įšildoma.
Tuoj atsispyrę mašalai – nusklis dalintis,
pašventinimui laukuose melodiją išpilstyti.
Įskiepijant ir pakilimą ar tik įsitikinimą –
net žiogų šuoliai – ti cit ti cit – natos,
cantabile kryptim ir mintys bando pratintis.
II judesys
Nusivylimas
Bet visumos dalim jauties tiktai purslelis
ir stuobrių lajos – pasinėręs atvaizdas
žemumose, vis tiek Edeno pusėn išskalavo,
o čia mes esame tokie kaip esame – negražūs.
Drąsiau, tvirčiau tik atviliojo
įvairiaspalviai kėkštai – klystžvakės pilveliuose
Dabar toksai sunkumas – paskutinis pasirodymas
tam spinduly. Palinksta svirtys ir vėl keliasi,
dėl svirplio šuolių. Nebejaukus tas laukas ūžesių pripiltas,
neperžengsi talentingiau, todėl dainingai
molto allegro bėk, skambėki,
kol netgi pašaipos, kad toks bevertis nebebus aplinkui.
III judesys
Tik gėrį norisi matyti
Ir vėl toks atvirkščias šiemet kerpėjimas,
baltai net ant geležties, šalto pakabuko,
traški plutelė dengia želdynėlius,
vabzdžiai lediniame paviršiuje neklups.
Metas iškelti galvas iš dangaus.
Jei kreidos ratas šiąnakt būtų išvalytas debesiu,
kaip parkeliauti, kad ir iš nuovargio nė nesinori –
gijimas po sunkios ligos ar lepinimasis.
Juk nedera sau leisti per ilgai žiemoti.
Įdirbsi sniegą tegu žėri –
vienintelis nusikaltimas bus kvailystė –
apgaubęs stiklas apšarmojantis.
Ir tebijosi naujo pralaimėjimo
nė nepražystant
vyšnių skonis skleidžiasi burnoj.
Bet žuvys bus išnirusios įsižiūrėti,
kur būdavo rytai švelnūs – šilkiniai.
Ir šiluma į drėgmę gulės gęstanti,
į tolį prakilniai romumas verpėsi,
ir Dievas pamestų daiktų vėl buvo rastas
į baltą audeklą it siūlas įsiterpęs.
Vėjo moteris
Lapai švelniai šiurenami.
Dvelksmas išsineša spalvas –
beveik matau tą vėjo moterį,
besėdinčią viršūnėj medžio.
Švytėdama ištirpsta žaluma,
kas daro Ją chartreuse*.
Daug prilašnojo saulės.
Gelsva po kojom – nenudžiūvo
žiedadulkių takeliai.
Jeigu aš būčiau klevas –
žaismingai atsišauktų
paukščiai ir šiurenimas –
galbūt aš iki šiol norėjau draugo.
__________________________
*Chartreuse – žalsvai geltona
Apie zyles
Zylės lyg niekur nieko įsibrauna
pro mažą angą – paliktą vėdinimui –
smalsumui pavaldesnės. Lesa saulę,
nors paberiu ir duonos kiek patrupinus.
Tuoj pat pabėga kaip neprijaukinamos,
o kai nusisuku, lyg niekur nieko – daug nekviestųjų
žaidžia ant puodelių šviesos kupinos.
Buvau vaikigalis
Buvau vaikigalis… nepameni? Tas žaliaakis vaikas.
O apie mano vyzdžius geltonavusios vėdrynų galvos
drugelių vaikėsi – galbūt atsispindėjo pievos vaizdas.
Dažnai kalbėjau garsiai (su savim) tarsi su debesim,
kuris užstoti šviesą ruošėsi – spėliodavau praeis ar nepraeis.
Vaizduodavausi esanti bendra su kalvomis,
Linguodama su svindrėmis ir nardančiais čiurliais.
Dar prisipindavau saulyčių ar ramunių į kasas,
nes pienės buvo uždraustos. Dažnai nesiekiau žemės,
užsimiršdavau… Ir erzinau šunis įsivaizduota uodega,
kad nepasiektų – širdyje buvau mažytė lapė…
Kolei nuvirsdavau siūbuojant ant kėdės,
ne tik nusiritendavau nuo medžių…
„…Man rodos tau seniai reikia katės“.
Sekant nemirtingumą
Koks šimtas geltonpilvių zylių,
atrodo, kad ne lapai krenta
šitaip pavasariškai.
Taip atsieta nuo laiko, aš jau pasidaviau kvailystei –
kiekvienas suspurdėjimas, pripildytas aplodismentų.
Žaviai juoduoja netgi žemė subyrėjusi grumsteliais
tarytum krūmai gervuogių prisirpusių.
Nereikia ateities, kol gyvastis įsidaiginusi į sąmonę –
galbūt netyčia vis iš Letės atsigerdavau, tai užsimiršta
net ir tikslai, daugiau nenusivilsianti.
Kvailystė daro mus truputį tauresnius –
kaip išsitiesia paskui šilumą žiedynai nusilenkę.
Nemirtingumas čia, kur atgaivos
trumpam lašais ant medžių telkiasi,
svyruoja ir susigeria žievėn, kad tik neišsipiltų.
Tik prisilietus persiunčiu tau savo lemtį –
pasiekti sėkmei.
Bent vienas mūsų… Aš tiktai stebėtoja:
palaiminimui sninga baltomis puokštelėmis,
bet tik briaunom nuslysta smailių skėčių,
begalvėm nugarom,
o mano džiugesys gyvuoja su pavasariu suderintas.
Žemuogė
Tris skiautes susiuvo į vieną žaliuojantį lopą,
Kaip sopantį kelį pridengs, kad nė neįtartum
Gėlelės išblyškusios, nedidelės ir tylios.
Saugus šiltas būstas – tik voras sūpuojasi –
Pilvelio kryželis – lyg raktui ertmė įsiterpti.
Neleis paragauti tiktai šiurpulys ant odos.
Palaukėms suvirpus, išėjo lietus pasivaikščioti,
Iš tos pagarbos nusiėmęs kepurę nusilenkė –
Ir vargšas – išpylė, taip pat mandagiai pabarbendamas.
Niekaip nesusemsi, kai jau susigėrė į kelkraštį.
Nekukliai nugelto slėptoji – vikšrams bus žibintas…
Tik šypsosi, šypsosi, linksi ir linksi, bet kaip išsigandusi
Vis auga viršūne į kairę – dažnai žvelgdama pro tarpelį,
Nuraudo tyli, nukapsėjo – – –
tik tvinksnis.
