Esmė atsiveria žiūrintiesiems

Esmė atsiveria žiūrintiesiems

E.A.Cukermano paveikslai „Atodangos XI, XII“ (2005). Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Goda Giedraitytė

Kartais užtenka įdėmiai pažvelgti į drobės paviršių, kad suvoktum, kiek daug pasaulyje nepažinaus ir kokios galimybės atsiveria, paleidus laisvai skristi mintį… Mąsčiau apie tai žiūrėdama į Eugenijaus Antano Cukermano paveikslus, šį rugsėjį eksponuotus „Klaipėdos galerijoje“.

Susilieja į absoliutą

E.A.Cukermano kūryba išsiskiria atvira galimybe mąstyti. Kontempliacinės erdvės, dykviečių toliai, neapčiuopiamo masto horizontai, į nežinią skrodžiančios perspektyvos – čia egzistuoja visa. Visa, kas leidžia išlaisvinti mintį ir interpretaciją.

Abstrakti kompozicija, dažnai pilkšvai matinė tapybos koloristika ir dvasingumas E.A.Cukermano kūryboje susilieja į vientisą absoliutą, nuosekliai glundantį, įsiskverbiantį ar skaudžiai kerojantį drobės paviršiuje. Minimalus priemonių arsenalas, bet kaip tik čia veriasi tapybos esmė.

Dažai, potėpis, linija, plokštuma, keliasluoksnė faktūra, kvapas, gelmė, paviršinės išnaros formuoja savotiškus drobės skeletus, apkrėstus (apdrėbtus) tapybine mėsa.

Dėmė prie dėmės, spalva prie spalvos, plokštuma prie plokštumos – ir ilgainiui gimsta paveikslas, kaskart unikalus, autentiškas, su savo išorine erdve ir sąlyčio taškais. Savotiškas keliautojas, pradžioje migruojantis nuo minties prie vaizdo, nuo vaizdo prie tūrio, o vėliau – iš dirbtuvės į parodų sales ar galerijų užutekius.

Be herojų ir siužetų

Tai – tapyba be laiko ir erdvės kategorijų, be konkrečios vietovės ar situacijos, be herojų ir siužetų, be kultūrinio bagažo. Tik dvasios judesys, procesas, ..kur beribėje erdvėje – universume – sukasi amžinasis gyvybės ciklas.

Nieko identifikacinio, lengvai atpažįstamo ir dar lengviau suprantamo.

Net pavadinimai – atviri interpretacijai, pernelyg abstraktūs, kad virstų kelią nurodančiais ženklais.

Ir pats paviršius – tik sugestija.

Visa tiesa glūdi giluminiuose k(l)oduose. Nes jeigu žvelgtume į išorinį kiautą, greičiausiai būtume maloniai šokiruoti savotiško fizinio paviršiaus grubumo, natūralaus paveikslų artumo gamtos stichijai ar architektūros segmentui.

Ir pats E.A.Cukermanas kartą savo darbus yra taip apibūdinęs: „Paguldytas ant žemės, atremtas prie sienos ir paliktas, mano paveikslas ilgainiui susigertų į tinką, į žievę, į žemę…“

Veriasi nuoga tyla

Kita vertus, būtent ši laisva neapibrėžtis, stūksanti ramybė, ir netgi savotiškas aiškus bei dėsningas racionalumas, architektūrinis stabilumas skatina praskleisti archeologines paveikslo atodangas, gelmės akivarus, už kurių veriasi tylus, bet tuo pat metu šaižiai klykiantis pokalbis su pasauliu. Negirdimas, bet matomas. Įžiūrimas po keliasluoksne paviršiaus faktūra, išjaučiamas, išnešiojamas tarsi kūdikis, kol gimsta suvokimas, supratimas, įsiklausymas, atvirumas, ..kol apsinuogini kūrėjo nuogumui.

Tačiau tai anaiptol ne krykštaujantis viešumas.

Sugestyvus E.A.Cukermano atvirumas – priešingybė lietuviškajam emocionalumui, ekspresyvumui, dramatizmui. Tai greičiau savo vietos ir reikšmės suvokimas, intelektualios rezistencijos išgyvenimas, vidujinių principų ir nuostatų išsaugojimas, nepaisant situacijos ir laikmečio absurdiškumo. O kartu toks novatoriškas žvilgsnis, tokia skvarbi 6-7 dešimtmečių Vakarų abstrakčiosios dailės ir jos lyderių – B. Niumano, K.Stilo, M.Rotko – kūrybos refleksija.

Paviršius – tik pradžia…

Unikalus menininkas.

Unikalus savo plastika, braižu, stilistika.

Unikalus dvasios (toli gražu nesiskleidžiančios religinių dogmų verpetuose) sankloda ir įvaizdijimu.

Paveikslas tai – visa ir niekas tuo pat metu, pasaulis ir chaosas, galimybė ir esatis.

Unikalus ir nelietuviškas yra tapytojas E.A.Cukermanas (jeigu galima taip apibūdinti kūrėją). Nors tai neatsitiktinis epitetas, o tikslinė nuoroda į visa pasaulinį menininko atvirumą, į ribų ar štampų nebuvimą, į laisvą kūrėjo dvasią ir kalbą.

Ir tas sąlygiškas vaizdas E.A.Cukermano drobėse – intelektuali metafora, asketiška, bet kartu nesuvaldomai įvairialypė dvasios intervencija. Paviršius – tik pradžia, užuomina…

Esmė atsiveria žiūrintiesiems…

by admin