Estetiškos agresijos spektaklis šokiravo ir linksmino

Estetiškos agresijos spektaklis šokiravo ir linksmino

Klaipėdietis M.Valiukas (kairėje), iki šiol žinomas kaip poetas, festivalyje “Ašakos” debiutavo kaip dramaturgas ir aktorius skaitovas. Simono Stankaus nuotrauka

Rimantas Kmita

Vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ organizuoto festivalio „Ašakos“ programoje spalio 21-osios vakarą buvo skaitoma Mindaugo Valiuko pjesė „17“.

Jos autorius M.Valiukas, baigęs lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, iki šiol buvo žinomas kaip poetas, išleidęs du eilėraščių rinkinius. Šįkart jis debiutavo kaip dramaturgas ir aktorius skaitovas.

Su pjesės autoriumi scenoje vaidino Andrius Petreikis, Vidmantas Kabošis, boso gitara į veiksmą bandė įsijungti Dmitrijus Galanovas, o viską prižiūrėjo režisierės Editos Prakuliauskaitės akis.

Svajoja… žudyti

Kadangi spektaklis prasidėjo jau po 22 valandos ir jį tematė beveik vien festivalio dalyviai, trumpai referuosiu spektaklio eigą. Scenoje susitinka du personažai, su savo trūkumais ir kompleksais. Vienas nori žudyti, tačiau neturi fantazijos tai daryti išradingai, kito polėkis naujiems smurtavimo būdams gerokai stipresnis, tačiau realizuoti jį nėra ryžto.

Pjesė prasideda šių dviejų personažų atsitiktiniu susitikimu, absurdo teatro principais grįstais nesusikalbėjimais, nesusipratimais, (ne)įsižeidimais ir atsiprašinėjimais. Po pirmų bendravimo akimirkų pasirodo, kad vienas, „atpirkimo ožys“, yra drąsus ir sugeba muštis, kitam gi labiau patinka būti žeminamu ir mušamu. Taip personažai apsikeičia savo įvaizdžiais, savo vaidmenimis, kažkieno gyvenime primestomis ar pačių klaidingai susikurtomis, ir įsivaizduoja atradę savąjį „aš“. Tačiau sykiu jie tampa vienas nuo kito priklausomi. Smurto skonį pajutęs personažas įsivaizduoja atradęs sau skirtą žmogų, kuris gali padėti įgyvendinti jo svajonių žmogžudystes. Pirmąja auka jis pasirenka savo pašnekovo motiną, nors pastarasis tvirtina, kad ji seniai žuvusi. Galiausiai įvyksta derybos – jeigu suskaičiavus iki 47 neatsiranda mama, „atpirkimo ožys“ bus pasmerktas geriesiems vešiesiems darbams – padėti vargšams, laistyti gėles, sekti pasakas mažyliams prieš miegą, sukelti iškritusius kuosiukus į lizdus ir t.t. Tačiau mama atsiranda – neaiški žmogysta iš ano pasaulio. Ji(s) abu personažus vadina savo sūnumis, pasakoja savo istoriją, kuri persipina tiek su vieno, tiek su kito personažo vaikystės prisiminimais, ir jie abu susiginčija, kieno tai motina. Čia personažai, besiklausydami žmogystos istorijos apie tai, kaip ji norėjusi nužudyti savo išsigimėlį ketverių metų sūnų, dar kartą apsikeičia vaidmenimis – siekęs žudyti nori išklausyti istoriją, o kitas, fantazuotojas, – pasibaisėjęs ir keršto vedinas bando ją nužudyti. Motina reikalauja, kad ją užmuštų, bet jos nei vienas, nei kitas personažas taip ir neužmuša. Apskritai lieka neaišku, ar žmogysta gyva, ar iš ano pasaulio, o abu personažai tampa tarsi vieno žmogaus vidinėmis kaukėmis. Pjesė lieka atvira, sukurianti erdvę klausimams, o ne bandanti vienaprasmiškai paaiškinti žmogaus žiaurumo fenomeną.

Perauga į žaidimą

Žudymas, agresija pjesėje yra būdas mąstyti apie žmogaus psichologinius kompleksus, poreikius, jų slopinimą, realizavimą kitoms formomis, transformacijas, galiausiai bandymas išsiaiškinti, kas ir koks yra žmogus. Agresija reiškiasi nuo įžeidinėjimų, fantazavimo iki konkrečių veiksmų. Tai pozityvus, kūrybinis agresyvumas, peraugantis į aktorių žaidimą ir poveikį žiūrovams.

Viena vertus, į žudymo situaciją įsijaučiama, ji varijuojama, ji kaupiama, psichologiškai, filosofiškai ir estetiškai vystoma, tačiau sykiu ir atsiribojama nuo jos, nesusitapatinama. Vaidinama viskai priešingai „žiaurumo teatro“ taisyklėms, kur aktorius savo vaidyba, kūnu, šokiu turi sukelti įspūdį, priartinti, o ne papasakoti realybę, kur tekstas gali atlikti tik muzikos, garsų vaidmenį. Čia tekstas dominuoja, jis skaitomas su pasimėgavimu, pasiremiama savotišku išsakymo, išpažinimo principu, tačiau efektas nemažiau įspūdingas.

Suprantu, kad kai kuriems žiūrovams gali kilti etikos, moralės klausimai, tačiau žiaurumo ir žudymo instinktus drastiškai ir žaismingai žaidžianti pjesė atrodo etiškai kur kas moralesnė, negu rimtu veidu bei vaikus gąsdinančiu balso tonu, kokiu nors abipussienostiesribasrovių stiliumi su pasiskonėjimu rodomi, inscenizuojami kaimo senelių apiplėšimai ir žudymai, tokius slaptus instinktus ir tenkinantys, o ne sprendžiantys kokias nors problemas, kaip tai neva turėtų daryti „tiriamoji žurnalistika“.

Groteskiškos žudymo fantazijos, motinos pasakojimas apie savo sūnaus nužudymą jokiu būdu neleidžia susitapatinti – greičiau sukrečia, kai kada sukelia tragikomišką juoką. Tačiau nei depresiškai prislegia, nei inspiruoja ar skatina agresiją. Gali sakyti, įvyksta aristoteliškas katarsis. Ir tai atsitinka be tiesioginio prievartos vaizdavimo, be kraujo imitacijų, scenoje nevyksta nieko žiauraus ar drastiško.

Sukuria distancijos pojūtį

Aristotelis, beje, manė, kad baimę ir gailestį, kuriuos išgyvendamas žiūrovas patiria katarsį, sukelia ne priešo sukeltos kančios, skausmo stebėjimas, bet agresija tarp artimų žmonių. M.Valiuko pjesė dramatiškumo kaip tik ir įgauna motinos ir sūnaus istorijoje, be kurio dviejų žmonių pokalbis galėtų ir likti tik žaidimas. O emocijų skalė čia gerokai platesnė nei baimė ir užuojauta – jas dar papildo groteskiškas juokas, pasišlykštėjimas, neapykanta, cinizmas – ne tik tarp artimų žmonių (motinos ir sūnaus istorija), bet ir vieno žmogaus viduje.

Pjesė „17“ ir savotiška šiuolaikinė Lesedrama, kuri daugiau privalumų turi būtent skaitant – žiūrovo vaizduotė inspiruota teksto turi galimybę ryškiai ir įtikinamai susikurti savo vaizdinius, kurie perkelti į teatrinę kalbą gali netekti savo paveikumo – taip ir įsivaizduoju kečupu besilaistančius ar prievartos scenas demonstruojančius aktorius.

Iš lapų skaitantys aktoriai netikėtai sukuria distancijos, nesusitapatinimo nei su tekstu, nei su veiksmu pojūtį. Pati pjesės estetika iš principo yra žodinė, tekstinė. Poetiškos metaforos skleidžiasi jas tariant ir tik minimaliai nukreipiant į vieną ar kitą pusę intonacija ar gestu. Yra nemažai rizikos, kad, bandant pastatyti spektaklį, tokio teksto įkūnijimas, sukonkretinimas daiktais, konkrečiais veiksmais ją susiaurintų, prižemintų, priartintų prie šiandieninio „socialinio teatro“, kuriam kai kada nedaug trūksta iki tiriamosios žurnalistikos laidų iliustravimo.

Pataikė į dešimtuką

Reikėtų pažymėti ir publikos reakciją – mažoje teatro salėje greit užsimezgė betarpiškas kontaktas, kuris atpalaidavo aktorius skaitovus, beveik išvengusius aktorinių štampų ir ėmusius žaisti bei improvizuoti. Nuo pirmųjų replikų spektaklio taisyklės buvo atpažintos, publika reagavo taip, lyg jau matytų seniai pažįstamus personažus ir žinotų jų santykių ir viso vaidinimo kodą. Tai irgi byloja, kad pjesė (visų pirma pjesė) tiksliai pataiko į laiko dvasią, bet pataiko nepataikaudama.

Šiuolaikinio „socialinio teatro“ kontekste pjesė ir pats vaidinimas išsiskiria. Ji negvildena konkrečių problemų, beje, dažnai importuotų ir Lietuvoje visiškai neaktualių, arba aktualių tik siauram sluoksniui. Tai pjesė, kuri tiesiogiai tų problemų ir nerodo. Ji byloja apie žiaurumą ir agresiją, bet daro tai žaismingai ir su distancija – aktorine, estetine. Tekstas perdėm estetizuotas, o vaidinimas asketiškas ir minimalus, kad bandytų prilygti „tikram gyvenimui“.

Kai Lietuvoje desperatiškai ieškoma naujų dramaturgų, kai jiems organizuojami visokiausi rašymo kursai su iš užsienių pasikviestais mokytojais, kai kurie iš jų sugeba kuo puikiausiai pasislėpti ir paslėpti savo kūrybą, kuri šiuo metu galėtų iššauti į dešimtuką. Žinoma, nė vieno režisieriaus ir nė vieno aktoriaus, ir nė vieno kritiko, jokių ten naujųjų dramaturgų, ieškančių skautų salėje, nebuvo, ir mes vėl galėsime vienas kitam skųstis, koks nuobodus mūsų kultūrinis ir teatrinis gyvenimas. Na, nors tą vakarą tokių skundų nebuvo girdėti.

Šokiruojanti, stebinanti, linksminanti pjesė, kurios skaitymai, belieka tikėtis, kiek patobulinti dar bus kartojami. Būtų gaila pamesti mažą, atsitiktinai rastą deimančiuką.

by admin