Kai pasidaro liūdna ir graudu,
Ar linksma dūšioj.
Imu pieštuką ir kuriu.
Nebūsiu klasiku gyvu.
Iki Erlicko man toloka
Poezijoj aš būsiu Minedu.
Aš ieškau savyje žmogaus.
Ir vis dažniau aš suprantu
Mintis eiliuota – dovana dangaus.
Kas ieško pats ir randa.
Kam dievo duota,
O kas paklausti proto bando.
Dažnai poetą apšviečia dangus.
Ir jei ant lūpų tau medus ir kraujas
Ne dievas tu esi – žmogus.
Žmogus, kad pasakytum eilėmis
Esu žmogus. Visi mes žmonės.
Tokia poeto paskirtis.
Rašau, prašau dievų malonės.
Albertas
