TARPDURYJE
Etiudai iš Oskaro Koršunovo repeticijų
Ovidijus PETKEVIČIUS
Kovo 5-ąją Klaipėdos dramos teatre – neeilinė premjera! Kultiniu tituluojamas režisierius Oskaras Koršunovas čia stato šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Marius von Mayenburgo pjesę “Šaltas vaikas”. Beje, režisierius yra ir scenografijos autorius. Spektaklyje vaidina įvairių kartų Klaipėdos dramos teatro aktoriai – Vytautas Anužis, Eglė Barauskaitė, Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Darius Meškauskas, Vytautas Paukštė, Eglė Jackaitė, Igoris Reklaitis ir Kazimieras Žvinklys. Muziką spektakliui kuria kompozitorius Gintaras Sodeika. “Šalto vaiko” kostiumų dailininkė – jauna dizainerė Agnė Kuzmickaitė.
Dar visai neseniai daugelis abejojo, ar teatralai Klaipėdos dramos teatro afišose išvys šio režisieriaus pavardę. Jo atvykimas padirbėti į uostamiestį buvo netikėtas ne tik klaipėdiečiams, bet ir sostinės kritikų bei teatromanų elitui.
Šiuo metu teatre tvyro ypatinga atmosfera. Spektaklyje vaidinančių aktorių akys bei paslaptingai “klaninis” skubėjimas į repeticijas patvirtina, jog O. Koršunovo atvykimas į uostamiesčio Dramos teatrą – ypatingas įvykis. Tai įvykis ne tik aktorių trupei, bet ir visiems, kurie domisi teatru, aktyviai seka bei fiksuoja visus teatrinius procesus.
O. Koršunovo pavardę lydi begalė epitetų – “kultinis”, “skandalingas”, “genialus” etc. Tad daugeliui, manau, bus įdomu bent epizodiškai susipažinti su šio režisieriaus darbo stiliumi bei pagrindiniais principais. Kitiems gal knieti sužinoti, ar po pasaulį nuolat keliaujantis režisierius “neserga žvaigždžių liga”?.. Šie štrichai – ir apie tai, jog nuo tikro talento neatsiejama daugelis tikro žmogiškumo bruožų.
Laiku pasiekę vaistai
– Kaip vertinate galimybę vaidinti Oskaro Koršunovo spektaklyje?
Nelė Savičenko:
– Mačiau Oskaro spektaklius, visados pritrenkdavo aktorių darbai. Išties tas žodis “kultinis” nė kiek nėra hipertrofuotas. Tokios kokybės, tokio darbo su aktoriumi iki šiol neteko matyti. Drįsčiau tvirtinti, jog šio režisieriaus atvykimas į teatrą – laiku mus pasiekę vaistai.
Nesitikėjau vaidinti jo spektaklyje, pradžioje buvo mąstoma apie visai kitą pjesę, kurioje man vietos nebuvo. Bet vis tiek mąsčiau, kad laimė, jog mūsų teatre stato šis režisierius, galvojau, kad tikrai ateisiu į repeticijas pažiūrėti, ką ir kaip kolegos dirba.
Dabar belieka džiaugtis. Ir visai nesvarbu, kad mes su Regina Šaltenyte dubliuojame viena kitą. Konkurencinis pradas čia visai atpuola. Nesvarbu, tu vaidinsi premjeroje ar ne tu – svarbu, kad jau esi spektaklyje, jau gyveni jame! Ansambliškumas šiame spektaklyje nepaprastai svarbus. Maža būt sau pačiam genialiu. Bet kuomet gali iš kitų kolegų to tikėtis, atiduoti jiems ir tuo pačiu iš jų gauti ir jausti, kad mes kartu tai darome, tai ir tampa didžiausia vertybe.
– Teko girdėti įvairių vertinimų apie šią pjesę. Ar “neglumina” jos dramaturgija?
– Ne, manęs “neglumina”. Viskas yra PAPRASTA. Mes TAIP gyvename, TOKIA tvyro aplinka. Mes gi negalime užsimerkti, ignoruoti to. Režisierius labai įdomiai šifruoja santykius. Čia atsiskleidžia viskas: santykiai šeimoje, tarp draugų, tarp mylimųjų, tarp pažįstamų…
Kodėl daugelis mano, kad Savičenko yra “labai trapi”, lyriška? Man patinka sodrūs personažai. O Zilkė tokia ir yra.
“Transliuoja” gyvenimą
– Ar neužvaldė euforija sužinojus, kad vaidinsite pas O.Koršunovą?
Darius Meškauskas:
– Euforija – provincialumo požymis. Aktoriai dirba darbą. Euforijos būsenoje nieko nesukursi, nes tai juodas darbas. Geriau tegu žiūrovai būna euforijoj, bet ne aktoriai. Apskritai reikia liautis Klaipėdai mažintis. Susireikšminti, žinoma, taip pat nereikia.
– Koršunovas, be abejo, “skaito” gerą dramaturgiją. Kuo įdomus Lietuvoje pirmąsyk statomas “Šaltas vaikas”?
– Mayenburgo pjesė daugiaplanė: pirmą kartą perskaičius atrodo juokinga, antrą kartą – žiauri, vėliau – pilna juodo humoro, dabar gi joje įžvelgiu nemažą lyrizmo dozę. Tai ir yra geros dramaturgijos bruožai, gerai, kad ji “keičiasi”. Nemanau, kad tai “juoda” pjesė. Pažiūrėkim “Sroves”, “Abipus sienos”… Štai kur išties “juodi” dalykai. Teatras tik kondensuoja ir transliuoja tai, kas vyksta gyvenime, sugeria jo esmę.
– Kokia O.Koršunovo darbo metodika?
– Oskaras daro labai inteligentiško, šilto, kultūringo ir nepasipūtusio žmogaus įspūdį. Teisingiau pasakius, jis toks ir yra. Dirba jis labai paprastai, “po škole”, kaip sakoma, su šiam procesui reikalingu etiudiniu periodu. Niekas už Stanislavskį geriau nesugalvojo. Būtent čia egzistuoja aiškus metodas ir harmoningumo paieškos. Oskaras irgi panašiai dirba su aktoriais. Iš pradžių jis pažiūri, kaip aktoriai “plaukioja” medžiagoje, ir tai jam papasuoja kažkokias idėjas. Tada režisierius pradeda konstruoti. Iš tiesų Oskaras dirba bendraautorystės principu. Aktorius jis rinkosi daugiau laikydamasis fizionomistikos principo. Matė tipažus, o po to jau konstravo.
Pati dramaturgija diktuoja ansambliškumą, pati pjesė verčia tai daryti. O. Koršunovas “nepritempinėja” pjesės prie savęs, o gilinasi į ją. Tai taip pat, beje, Stanislavskio metodas.
– Ar šiandien galėtumėte teigti, jog “Šaltas vaikas” bus geriausias spektaklis, kuriame iki šiol vaidinote?
– Kas geresnis tapytojas – Rembrantas ar Ticianas, o gal Pikasas?.. Reikia eit į spektaklį, žiūrėt, suvokimas vyksta kiekvieną sykį iš naujo. Žinoma, dirbti labai įdomu, dirbame labai rimtai.
Geba išgirsti kitą
– Kaip sutikote žinią, jog vaidinsite O.Koršunovo spektaklyje?
Vytautas Paukštė:
– Meluočiau, jei teigčiau, jog nesidžiaugiau sužinojęs, kad teks vaidinti pas Oskarą Koršunovą. Manau, visus jo spektaklyje vaidinančius aktorius buvo apėmęs panašus jausmas. Oskaras – nepaprasta, europinio, pasaulinio masto asmenybė. Kartu negali neimponuoti jo tolerantiškumas, gebėjimas išgirsti kito nuomonę, ją vertinti.
Neretai dabartiniai režisieriai statydami spektaklį griebiasi viską versti “nuo kojų ant galvos”. Taip suvokiamas kitoniškumas, originalumo paieškos. Oskaro darbe viskas grindžiama principais, kurie yra pažįstami ir žinomi, t.y. to gerojo teatro principais. Žinoma, išlaikant šiuolaikinę jauno žmogaus, kūrėjo poziciją, turint savitą ir ryškų situacijos bei pasaulio vaizdą. Tai neabejotinai gali tik talentingas žmogus, o tai, žinoma, daro įspūdį.
– Pjesės dramaturgas, kaip, beje, ir pats režisierius, priklauso jaunųjų kartai, ar Jums nesvetimas šios pjesės “slengas”?
– “Šaltas vaikas” turi visus geros pjesės bruožus. Įdomi pjesė, drįsčiau pasakyti, – nauja banga įdomi visomis prasmėmis: ir dialogų, ir kompozicijos požiūriu, ir personažų charakteristikomis. Tai postmodernistinė pjesė. Visa verda geru džiazo stiliumi. Gerai, kad mes ją statome būtent šiandien, kada ji dar nėra pasenusi, šimtąsyk jau statyta. Kaip kad būdavo su absurdo teatro autorių dramaturgija, kuri mus pasiekdavo tik po kelių dešimtmečių, kada tai jau nebebūdavo joks naujas reiškinys ar naujas dramaturgijos žodis. Akivaizdu, kad Mayenburgui įdomus ir gerai suvokiamas marginalų pasaulis. Čia matai požiūrį, kaip pasaulį mato kiti žmonės (sakykime, homoseksualai, ekshibicionistai) bei kaip tuos žmones mato pats dramaturgas. Tai išties aštri medžiaga, žmogiški santykiai be galo aštrūs. Žinoma, tai nereiškia, kad pjesė bus priimta visu 100 procentų. Ji tikrai bus sutikta kontroversiškai, nes yra šokiruojanti.
Tolerantiškas ir kantrus
– Ko tikėjotės iš darbo su O.Koršunovu ar buvo pažįstamas jo darbo stilius?
Eglė Barauskaitė:
– Apie režisierių, su kuriuo neteko dirbti, apie jo darbo stilių “prisifantazuoti” beveik neįmanoma, nepaisant to, kad apie jo darbus labai daug rašo, jie nuolat sulaukia plataus atgarsio.
Man atrodo, kad šalia duotybės iš aukštesniųjų jėgų – talento jis yra labai tolerantiškas ir nepaprastai kantrus žmogus.
Be abejo, ką spektaklis “transliuoja”, paaiškės tik tada, kai jis jau bus (pokalbis vyko pačiame repeticijų įkarštyje – Aut. past.).
Žinoma, imponuoja ir pati medžiaga: ji labai įdomi, labai paslaptinga.
– Kai kurie aktoriai spektaklyje turi dublerius, Jūs – ne. Ar tai gerai, ar blogai, nes tarsi neturite galimybės į savo kuriamą vaidmenį pažiūrėti iš šalies, palyginti?
– Konkrečiu atveju, konkrečioje situacijoje šie dalykai veikia labai skirtingai, – kartais labai gerai, kartais – priešingai. Kurdamas vaidmenį vis tiek visą laiką esi labai vienas, klaikiai vienas… Kartais tenka įdėti labai daug pastangų, kad nugalėtum dublerio poziciją. Lenos vaidmuo “Šaltame vaike” – gana sudėtingas, tad gal ir gerai, kad nereikia dar ir su dubleriu “galynėtis”…
– Ką tik pradėjote repetuoti jau scenografijos apsuptyje. Ar ji padeda jums, ar nesukelia “diskomforto”?
– Man ji labai padeda. Aš jos labai laukiau, kad kuo greičiau atsidurčiau toje baltų keramikos plytelių erdvėje, tame šaltyje ir pasitikrinčiau savo “temperatūrą”.
– Ir koks gi “temperatūrų” santykis ?
– Pajutau, kad esu šiek tiek šiltesnė (juokiasi – aut. past.).
Būtų puikus aktorius
– Kiekvienas į teatrą dažniau ateinantis žiūrovas galėtų pasakyti, kad tikrai nesiskundžiate vaidmenų stoka. Ar buvote maloniai nustebintas, apskritai ar nustebote, kad O. Koršunovas savo spektakliui pasirinko ir Jus?
Vytautas Anužis:
– Labai tikėjausi, kad Oskaras mane pasirinks. O kaip gi kitaip (ironiškai juokiasi – Aut. past.)?!. Paskui buvo etapas, kai maniau, jog “garantuota” – manęs nepaims. Nuo tų minčių pasidarė net bloga… Tad suprantama ir ką čia slėpti, – kai sužinojau, kad vaidinsiu pas šį režisierių, buvau tikrai laimingas.
– Kas jus labiausiai imponuoja šio režisieriaus darbe?
– Tai yra tikras, solidus profesionalas. Tai, be abejo, labiausiai ir imponuoja šiame darbe. Juk ne paslaptis, jog daugumai režisierių reikalinga aktorių pagalba, – ne jis tau padeda, o tu jam privalai padėt. Oskaras Koršunovas – neabejotina priešingybė.
Jo darbe nėra “šiukšlių”, labai kondensuotos repeticijos. Jos, suprantama, išvargina, betgi aktoriaus profesijoje labai daug mazochizmo… Šis režisierius gali ir nieko nesakyti, bet jauti, kad jo buvimas šalia labai aktyviai veikia darbo procesą, jo kokybę. Svarbiausia, kad O.Koršunovui pirmoje vietoje yra darbas su aktoriumi, o ne siekis pasidaryti iš jo “laikrodžio grandinėlę”. Jis pačią aktorystę labai puikiai jaučia, kiekvieną veiksmą “praleidžia per save”, pasitikrina pats. Jis būtų puikus, nepaprastai įdomus aktorius. Žinoma, imponuoja ir ta patirtis, kad tai yra šiuolaikinė literatūra, reikalaujanti ir kitos teatrinės kalbos, kuri nėra skambėjusi mūsų teatre.
– Teko girdėti, jog šis spektaklis bus rodomas su ženklu “Tik suaugusiems!”. Ar išties ši pjesė tokia “baisi”?
– Jeigu tai reklaminis triukas, – puiku, kodėl gi ne? Jei tai rimta, – tikras absurdas. Aišku, jei žiūrėdami, sakykime, “Shopping and Fucking”, kai kas mato tik “mėsą”, o ne žmogaus bėdą, pridurti tokiems nieko negali…
Ši medžiaga nepaprastai įdomi, įvairi, čia visko gausu: ir vyras, ir moteris, jų tarpusavio santykiai, neatitikimas poroje, ir absoliutus neįmanomumas patirti laimę… O šalia to – tekstas toks išgrynintas, toks asketiškas, jame nėra jokios “falšyvai” grafomaniškos mados vaikymosi. Autorius turi labai aiškią poziciją – visiškai atsikrato atsakomybės, nesiūlo jokių receptų, neužsiima jokia misionieriška veikla, tiesiog pateikia tokį žmogaus, žmonijos supratimą.
– Ar netrikdo scenografijos “šaltumas”?
– Man ji – absoliučiai “nešalta”. Ant to plytelių “ekrano” idealiai išryškėja žmogus su visomis savo spalvomis. Ryškus režisieriaus sprendimo kontūras šioje plytelių estetikoje dar labiau skamba. Scenografinis režisieriaus sprendimas idealiai adekvatus medžiagai.
P.S.: Akivaizdu, jog šie “etiudai” nevisai atskleidė tikrąją “temperatūrą”, kurioje turėjo laimės kurti ir būti kartu išrinktieji (visomis šio žodžio prasmėmis) aktoriai. Dar iki šiol daug kam sunku patikėti, kad Oskaras Koršunovas pastatys spektaklį Klaipėdoje. Būtent tuo ir turės progos įsitikinti penktadienį atėjusieji į “Šaltą vaiką“.
