Europos kūrėjai ieško „naujojo rojaus“
Jaunieji klaipėdiečiai rado nišą tarptautinės meno rinkos aplinkoje
Goda Giedraitytė
Visuose Klaipėdos dailės parodų rūmuose kovo 21 – balandžio 27 dienomis buvo įkurdintas tarptautinis meno projektas – „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ („European Exhibition of Young Creators“), pristatanti dar tik pradedančių profesionalių dailininkų kelią Europos kūrėjų darbus.
Pasėjo pažinimo sėklą
Kiek daugiau nei prieš metus pirmą kartą Klaipėdoje viešėjusi „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ turbūt pasėjo gerą šiuolaikinio naujojo Europos meno pažinimo sėklą, nes ne tik parodos atidarymo vakarą Dailės parodų rūmai skendėjo jaunuomenės ir tiesiog meną mėgstančios visuomenės spūstyje. Be abejonės, projekto paklausą dar labiau sustip-rino ir nuosekli bei gana plati reklaminė sklaida. Ne veltui 2007-aisiais Vilniaus universiteto Komunikacijų instituto surengtame konkurse „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ buvo pripažinta kaip vienas geriausių valstybinio sektoriaus viešųjų ryšių projektų. Iš tolo atpažįstamas merginos siluetas ryškiai raudonos spalvos fone su fejerverkais paženklinta galva tapo unifikuotu parodos simboliu, reiškiančiu drąsų jaunųjų meno kūrėjų įsiveržimą į tarptautinę meno rinką.
Tačiau palikime reklamą ramybėje ir, džiaugdamiesi pernykščio derliaus vaisiais, pasižvalgykime po šiųmetinę „Jaunųjų Europos kūrėjų parodą“, nuo šių metų dėl gausėjančio projekto partnerių tinklo tapusią bienale, vyksiančią kas antri metai.
Dalyvauti – prestižas
Tradiciškai paroda startavo Montružo (Montrouge) mieste, Prancūzijoje, kur svečių teisėmis savo darbus pristatė ir būsimų partnerių – Latvijos, Estijos, Vengrijos, Lenkijos bei Slovakijos – jaunieji menininkai. Jų darbai su asocijuotų partnerių kolekcija nekeliauja, bet publikuojami kataloge, ir tai leidžia susidaryti įspūdį apie jaunųjų menininkų kūrybos tendencijas šiose šalyse. Tai ypač įdomu mūsų šaliai, kadangi visos būsimos projekto „naujokės“ – posovietinio bloko atstovai. Vadinasi, atsiranda galimybė save palyginti ne tik su senojo žemyno kūrėjais, bet ir su analogišką istoriją išgyvenusių kolegų braižu.
Bendras parodos lygis, sakyčiau, šiemet pagerėjęs: tai liudija ir apie meno komisarų, atrenkančių darbus parodai, kompetenciją bei siekį pristatyti tik pačius geriausius, ir apie pačių menininkų pastangas pateikti vertingiausius savo projektus ar idėjas. Akivaizdu, kad dalyvavimas „Jaunųjų Europos kūrėjų parodoje“ pačių autorių vertinamas kaip prestižinė debiuto galimybė.
Svarbu, kad šiųmetė paroda sudaro vienalytį įspūdį, t.y. skirtingų šalių ekspozicijų jungtinis darinys iš tiesų reprezentuoja šiuolaikinio meno tendencijas bei vieningą jaunųjų Europos šalių menininkų požiūrį, mąstymo lauką ir kūrybos perspektyvas. Galbūt lengva skiriamoji riba turinio (jokiu būdu ne plastikos) plotmėje dar perbėga tarp Rytų ir Vakarų flangų atstovų, tačiau tai parodai suteikia tik intriguojančio žavesio.
Lyginant tarpvalstybiniu lygmeniu
Žanriniu požiūriu parodoje dominuoja videomenai, fotografija, meno objektai ir instaliacijos. Bet itin silpna tapybos situacija – beveik nėra šios meno rūšies kūrinių, o esantys labiau ataidi plakatiniu realizmu nušlifuotu paviršiumi, nei sodria tapybos gyvastimi. Įdomu, kad dažnas jaunasis kūrėjas eksploatuoja piešinį (bet vėlgi pamirškite klasikinę manierą) – karikatūrinių paveikslėlių koliažai, greiti eskizai ant servetėlės krašto tampa svarbia priemone, leidžiančia sudėlioti kūrinio naratyvinę liniją.
Lyginant darbus tarpvalstybiniu lygmeniu (beje, be minėtų šalių – svečių, tikraisiais parodos dalyviais parodoje prisistatė Lietuva, Prancūzija, Portugalija, Ispanija, Italija, Austrija), šiemet išsiskyrė ispanų kolekcija, kurioje akivaizdžiai dominavo erotinė tematika ir lytiškumo klausimai.
Kaip jau minėjau, posovietinis menininkų blokas, ypač Baltijos šalių autoriai, nemažai dėmesio skiria tarybinės istorijos interpretacijai, savotiškam reminiscenciniam žvilgsniui į praeitį. Jis anaiptol ne nostalgiškas, greičiau leidžiantis įvertinti tai, ko siekėme ir ką pasiekėme. Vakarietiškos svajonės antipodas.
Portugalų kolekcijoje – simplifikuotos plastinės raiškos dominantė – piešinys, raktų ryšulėlis, vėliavų kolekcija… Nieko pernelyg konceptualaus ar formaliai atraktyvaus. Gal išskyrus Jose‘o Batista’os Marqueso abstrahuotos tapybos iliuziškumą.
Italų darbuose daug dėmesio žmogaus vaizdiniui, tiek socialiniam jo laukui, tiek ir kūno estetikai.
Austrai vieni įvairialypiškiausių – ir kičo, ir gilios filosofinės prasmės darbai, ir jau minėtas eskizinis naratyvas.
O prancūzai atiduoda duoklę estetikai. Būtent už šios savybės atskleidimą fotografijoje šiųmetinis parodos Didysis prizas atiteko menininkei Marie-Odile’i Hubert.
Įnirtingai varžėsi dėl titulo
Paminėtini ir dar keli darbai, įnirtingai varžęsi dėl titulo. Tai – Danielio Leidenfrosto iš Austrijos videoinstaliacija „Namas“ (vienas stipresnių darbų), ironiškai reflektuojanti taip mūsų visuomenėje pamėgtą reality show ir bulvarinės spaudos pasėtą norą žvilgtelėti į kito gyvenimą. Bet kartu – ir tą beviltišką susvetimėjimą, individualizaciją globalinio pasaulio (namo) karkase.
Ispanas Davidas Oca Carrasco buvo pastebėtas už itin paprastą, bet genialią idėją – filmuoto vaizdo ir realaus objekto sugretinima, manipuliuojant mūsų matymo pojūčiais. Pasak meno komisaro M.Golebiewski’o iš Lenkijos, tai – ateities kūrinys, naujas menų sintezės pavyzdys, M.Duchampo objekto transformacija vizualinės kultūros aplinkoje. Ispanė Aleksandra Kopff bei austras Davidas Eislas įvertinti už aktualią socialinę tematiką.
Džiugu, kad dėmesio susilaukė ir lietuvių ekspozicija, kurioje ypač išsiskyrė Alisos Mikulėnaitės darbas „Grafiškumas erdvėje“. Ispanijos meno komisaras M.Pasqualotto konstatavo šiuolaikinės dailės kontekste taip retą minties aiškumo primatą, žavėjosi, kaip paprasčiausios geometrine forma – tašku menininkė sugeba konstruoti vizualiai atraktyvią videokompoziciją.
Ant analitinio siūlo
Šiųmetės lietuvių ekspozicijos branduolį sudarė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros auklėtiniai. Katedros specifika lėmė ir jaunųjų kūrėjų raiškos vientisumą, todėl didžioji dalis darbų – fotografijos bei videožanro reprezentantai. Įdomu ir tai, kad palyginti su praėjusių metų autoriais, šiemet parodoje dalyvauja jau kitos, subrendusios nepriklausomoje Lietuvoje, kartos atstovai. Todėl ir pati kolekcija tematiškai kitokia. Anaiptol ne žaidybiška, lengva ar kiek ironiška. Priešingai. Kolekcija suverta ant analitinio, giluminio pažintinio, konceptualiai atviro kūrybinio siūlo.
Tai būdinga postmodernistinei mąstysenai, ypač turint omeny istorijos „perrašymą“, bandymą iš naujo cituoti jau egzistuojančius dalykus ir reiškinius. Lietuvių ekspozicijoje ryškus sąlytis su gamta, žmogiškosiomis vertybėmis, praeitimi. Juntama savotiška nostalgija (neretai romantizuota). Tačiau tai – ne socialiai angažuota nostalgijos rūšis. Greičiau dvasinė reakcija į šiuolaikinio gyvenimo tempą ir greitį, siekis neprarasti sąlyčio su esminiais, vidujiniais žmogaus išgyvenimais ir vertybėmis.
Apie tai savo darbuose prabilo Kristina Zdanevičiūtė, Augustinas Našlėnas, Edmundas Lukminas, Jurga Sutkutė, Žaneta Jasaitytė, Nidas Arkušauskas. Pastarasis, analizuodamas pirmapradę ženklų būtį, lygiai kaip ir A.Mikulėnaitė, narstanti grafiškumo sampratą, pirminėms hipotezėms patvirtinti pasitelkė šiuolaikines – kompiuterinės grafikos bei video – vizualinę įtaigą.
Kuo paprasčiau ir paveikiau
Estetiškai išgryninti, kompoziciškai lengvai „skaitomi“ jaunųjų kūrėjų darbai pabrėžia jų siekį išreikšti idėją kiek galima paprastesnėmis, bet itin paveikiomis priemonėmis. Kad ir minimalistinės J.Sutkutės fotografijos, dvelkiančios kriminalistinės medicinos realistiškumu, nors iš tiesų išorinio žmogaus kūno apdaro dėka narstančios daug gilesnes psichologines – jo būties ir susvetimėjimo – problemas. Asmens ir visuomenės susitapatinimo ar pasipriešinimo refleksijos ataidi ir Arvydo Žičkaus instaliacijoje. O Vytautas Balsys atiduoda duoklę aplinkos stebėjimo procesui. Jo kūrinys – tai savotiškas mokslinis eksperimentas, kur žiūrovas tampa paprastu statistu, savotišku menininko įkaitu, gebančiu arba ne priimti jo žaidimo taisykles, vadinasi, vartoti arba ne meno produktą.
Apibendrinant – šiųmetė autorių plejada ir darbai atsiveria „naujojo rojaus“ ieškotojų kontekste – atsigręždami į praeities pėdsakus ar analitinius konstruktus, jaunieji kūrėjai liudija dabartinio pasaulio dehumanizaciją, palikdami ateities klausimą atvirą.
