Drožlės
Ezė ar pėzė?
Juozas Šikšnelis
Rytą pats laikas melsti sėkmės, bet sunku susikaupti – išblaško lašantys čiaupai, surūgus žmona, kaimyno automobilis ant žolyno po langu. Pats sau nepalinki, kiti irgi diplomatiškai nutyli, tad išeini į gyvenimą tarsi įgimtu imunodeficitu ar it biblinis žmogus, paragavęs vaisiaus nuo pažinimo medžio ir pajutęs gėdą.
Toliau kaip įprasta – jeigu pakeliui ant naujo, ką tik turguje pirkto kostiumo su pablukusiu Versačės prekiniu ženklu nenusilengvina balandis, ak, gerai, kad karvės neskraido, spėji pagalvoti, tai aptaško pro šalį barškanti trisdešimties metų senumo surūdijusi gelda, prie kurios vairo sėdi pasipūtęs senolis. Paskui – gražiau: praeivių šypsenos virsta lavonų grimasomis tarsi būtum neprasikrapštęs traiškanotų akių, linkėjimai labo ryto bei dienos skamba lyg siuntimas ant trijų raidžių, o gal dar toliau.
Greitoji psichinė pagalba skuba vėžlio greičiu, nors jos niekas nekvietė.
Šiaip ne taip prisikasęs iki darbo vietos, manaisi pasiekęs ramybės uostą, bet kur tau, kaip tik tada prasideda nesusipratimai: visi vienu balsu tvirtina, jog pasaulio pabaiga čia pat, už kampo, ir jai pasiruošti nėra kada. Aiman! Net melstis nėra laiko. Todėl belieka linksmintis. Nespėji atsiduoti visuotiniam pamišimui ir atsigriebti, kai atsiranda įrodinėjančių, jog artėjančios nelaimės akivaizdoje reikia ne linksmintis, o atgailauti. Bandai derinti. Neblogai išeina. Atgaila per linksmybes, ar atvirkščiai.
Ateities rūmo statyboje – suirutė: genrangovai pliekia kortomis su subrangovais, lietus ardo pamatus, jau paklotas plytas baigia išnešioti bomžai, po litą už desėtką nuovorišų pilaitėms.
Tada nelabasis pašnabžda, jog visa tai reikia paversti kūnu, tai yra žodžiais, kad ateities kartos, jeigu tokios bus, sužinotų kaip žlugo ši imperija. Ir kodėl. Kompiuteris po ranka, jo valdymo paslaptys perkąstos, tad pirmyn! Ir ką jūs manot? Žodžiai rituoja lyg akmenys, nesilaikydami numatytų trajektorijų, gula kaip papuola. Net pats nesupranti prasmės, tai ką kalbėti apie ateities kartas, kurioms ir skirtas šis raštas. Beje, kokios ateities kartos, jei nėra pačios ateities? Pasistoja, kaip sakė vienas filosofas, klausimas. Ne tik tau, bet ir kompiuteriui, todėl jis be sąžinės graužaties uždaro šią nelegalią programą ir ištrina tavo rašinį.
Jei nėra ateities, kam rašyti laišką?
