Ežeras, lydintys asmenys – visi kas sau
Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Romanas Tyto Alba, Vilnius, 2012, 277 p.
Dainius Vanagas
Žymus prancūzų mąstytojas Paulas Ricoeuras, knygoje „Interpretacijos teorija: diskursas ir reikšmės perteklius“ svarstydamas apie tapybos ir tikrovės santykį, pažymėjo: „Kasdieniame matyme savybės yra linkusios vienos kitas neutralizuoti, ribos tarp jų nusitrina, kontrastai išblunka, tuo tarpu tapyba – bent nuo tada, kai olandų menininkai išrado tapybą aliejumi – išryškina kontrastus, spalvoms grąžina sąskambį ir išlaisvina spindesį, kuriame daiktai švyti“. Pabrėždamas netransformuoto, nedekontekstualizuoto, „pelų nuo grūdų“ neskiriančio žvilgsnio negalią, P.Ricoeuras pasitelkė fotografijos įvaizdį: „Fotografija – bent mėgėjiška – pagauna viską, bet nieko nesulaiko“. Taigi dirgiklių perteklius, užuot apglėbęs platesnius reikšmės klodus, pasiekia priešingą rezultatą, būtent: pameta reikšmę iš akių. Tai būdinga ne tik vizualiesiems menams.
Poeto Donaldo Kajoko antroji prozos knyga, pavadinta „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, yra puiki „mėgėjiškos fotografijos“ nesėkmės iliustracija. 30-metis programuotojas Gabrielius Aušautas po brolio žūties nusprendžia ieškoti dvasios ramybės nuošaliame sename dvare, kuris stūkso paslaptingo ežero pakrantėje. Netrukus, savaime suprantama, ramią Gabrieliaus kasdienybę ima drumsti paslaptingi įvykiai…
Tirštas, tačiau silpnomis, nenugludintomis grandimis sujungtas romano semantinis laukas (esti ir trivialių samprotavimų apie CŽV bei KGB, ir meilės romanų ar jų užuomazgų, ir žmogžudysčių, ir išdavysčių, ir biblinių motyvų (Judo apologetika, Marijos Magdalenos pasakojimas), ir psichinių sutrikimų bei sudėtingų fobijų, ir ezoterinės veiklos, ir magiško (tikrojo?) pasaulio apraiškų, ir detektyvinių elementų, ir menininko kūrybinių kančių, ir didaktinių pamokymų) demaskuoja negrabiai – po salstelėjusia mistika bei pėdas mėtančia poetine kalba – slepiamą teksto seklumą. Toks medžiagos nesuvaldymas, lėkimas strimgalviais nuo vieno įvaizdžio prie kito juos vos kliudant, ištirpdo romano struktūrą, ir dėl to visi esami ar potencialūs šios knygos privalumai tampa savo pačių šešėliais – nepavykusiomis ar netgi neįvykusiomis atliktimis. D.Kajokas, stengdamasis tiek daug apžioti, prismaigstyti romaną įvairiausio kalibro nuorodų ir orientyrų, nuslydo nagrinėjamų reiškinių paviršiais: kokteilis nėra visumos apčiuopa, ji įmanoma tik dekonstrukciškai skaidant visumą į ją sudarančius elementus, tačiau tam būtina griežta medžiagos atranka.
Romane akivaizdžiai stengiamasi polemizuoti su šiuolaikine kultūra, pabrėžiant jos abejingumą nekintančioms vertėms ir imlumą trumpalaikėms, kurias diktuoja mada ir besaikis originalumo siekis: „Varge tu mano, kur jis atsidūrė? Kaži kokia XVIII šimtmečio atmosfera, kur nėra beveik jokių modernaus pasaulio pėdsakų, kur nelauktai pastebi, jog egzistuoja vanduo ir rūkas, medis ir žolė, kur niekas, regis, neskuba, nesidomi politiniais skandalais, laikraštinėm rietenom, nesipuikuoja XXI a. ironijos dantukais, normaliu balsu kalba apie tapybą, herojų ilgesį, Dovydo psalmes, savo tikėjimą, gebėjimą gėrėtis, tarsi tai būtų prigimtinės žmogaus temos; regis, patys banaliausi, dabarties žodyne ligi sopulio nuvalkioti žodžiai – „taurumas“, „pagarba“, „jausmas“, „viltis“, „mielas siluetas“ – šioje aplinkoje sunkiai suvokiamu būdu geba įgauti ne pigios TV dainuškos, bet labai paprastą civilizacijos dulkes ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę“ (67 p.).
Ironiška, tačiau tai, nuo ko romane stengiamasi pasprukti, yra jo savastis par excellence. Ši knyga – ne rezistencija šiuolaikinei kultūrai, o priešingai: jos kvintesencija, „pigi TV dainuška“, D.Kajoko žodžiais tariant. Ir išties romanas prisodrintas visais reikalingais elementais, kad akimirksniu atsidurtų knygynų „topų“ viršūnėse: viena kita vejančios paslaptys ir mįslės, spiritizmo ar netgi šiek tiek subtilesni seansai, magiškos būtybės (knygoje vadinamos anattomis arba tiesiog nesybėmis), koelhiška išmintis, madinga idilė (senajame dvare nėra interneto, negalima naudotis mobiliuoju telefonu – D.Kajokas tai naiviai pristato kaip būtinas sąlygas norint pasiekti žmogaus būties nekaltybę, jo dinamišką ir intensyvų ryšį su gamta – tarsi keleto technologijų identifikacija bei eliminacija leistų ištrūkti tiek iš kardinaliai pakitusių žmonių santykių tinklo, tiek iš modernaus pasaulio apskritai. Be to, sunku suvokti, kodėl romane XVIII a. nurodomas kaip idilės modelis: tai juk buvo proto, konstruktyvumo, spekuliacijos epocha, modernybės ištakos ir vos keletas asmenybių, tokių kaip Jeanas Jacques’as Rousseau, kvestionavo Apšvietos idėjas ir ragino stiprinti ryšį su prigimtimi, t.y. su gamta. Tai dar vienas argumentas, kodėl D.Kajoko romanas vienareikšmiškai atstovauja tai kultūrinei tradicijai, kuriai tariamai oponuoja), pirmųjų laikraščio puslapių verti įvykiai ir t.t. Žodžiu, klasiška mišrainė. Apie viską – kad tik gink Die neatsirastų skaitytojas, į kurio skonį šis romanas bent iš dalies nepataikytų.
Vis dėlto „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ pasižymi keletu bruožų, leidžiančių pagrįstai svarstyti, kad, galimas daiktas, galutinis knygos variantas galėjo būti nepalyginamai solidesnis. Tai liudija įtaigiai ir meistriškai parašyta nesybių enciklopedija („Žaliasis sąsiuvinis“, 221–237 p.). Tai kelia apmaudą, kadangi nesybėms romano pasakojimo struktūroje yra patikėtas viso labo fono, vitališkos atmosferos kūrėjų vaidmuo. Rašytojas sudaro žaismingą, originalių niuansų turtingą enciklopediją, tačiau romano pasakojimo rėmuose nesybės nesuponuoja teksto transformacijų – jokios draminės struktūros nėra suformuojamos, todėl, deja, enciklopedija lieka vien nuobodus aprašomųjų tekstų kratinys.
Teksto potencialas spindi ir Jutos dienoraštyje („Diktofonas“, 166–182 p.), taip pat ir Augustės regėjime („Pasija pagal Mariją“, 100–113 p.), tačiau problema lieka panaši – nepaisant pastangų sukurti polifoninę kompoziciją, rezultatas tėra atskirų (nors siužetinėje linijoje iš pirmo žvilgsnio sujungtų) melodijų samplaika. Kontrapunkto stoką taip pat paryškina retkarčiais nekoherentiška, stereotipiška veikėjų komunikacija.
Beje, esti viena sritis, už kurią D.Kajokas nusipelno pačių geriausių įvertinimų, tai – ypač kūrybingas, išradingas lietuvių kalbos vartojimas, iškapstant žodžius, kurie jau benugarmą užmarštin ir kuriant naujus, dar tik pradėsiančius savo nelengvą kelią bendrinės kalbos link.
Apskritai „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ yra paranki knyga, galinti suteikti erdvę skaitytojų lūkesčių, nukreiptų į literatūros kūrinį, konfliktui reikštis. Romanas sukonstruotas taip įžūliai ir kontroversiškai, kad greičiausiai nepaliks nė vieno abejingo. Idealiu atveju tai galėtų įžiebti skirtingų estetikos mokyklų diskusijas. Gaila, tačiau jų pas mus jau seniai nebėra.
