Festivaliniai šokio projektai: nuo surogato iki įspūdingos misterijos

Festivaliniai šokio projektai: nuo surogato iki įspūdingos misterijos

Violeta Milvydienė

14-ąjį kartą Klaipėdoje surengtame tarptautiniame teatrų festivalyje „Šermukšnis” šiemet parodyti net keli choreografiniai projektai – šiuolaikinio šokio spektaklius Klaipėdos piliavietėje birželio 7-9 dienomis pristatė du uostamiesčio choreografai bei teatralai iš Lenkijos.

Trūko originalumo

Programoje neskelbta klaipėdiečio choreografo Povilo Fokino kompozicija „Milonga Del Angel” tiek pasirinkta A.Piacolos muzika, tiek pagrindiniu scenografijos elementu (pradžioje naudojamos kėdės), tiek šokio stilistika priminė A/CH teatro spektaklį „Tango in Fa”. Tik matyto nedrįsčiau pavadinti plagiatu, greičiau, atvirai ir tiesiogiai – surogatu. Kodėl?

Klaipėdiečių projektas „Kvadratai“ įkvėpė gyvybės pilies griuvėsiams. Atrodė, kad jie prikėlė savo vaiduoklius, kurie pasakojo savo gyvenimo istorijas.

Ogi todėl, kad minėtam A.Cholinos spektakliui neprilygstama nei atlikėjų skaičiumi, nei šokio technika, nei draminiu įprasminimu, emocijų intensyvumu. Visuma – nerišli neoklasikinio šokio bei tango elementų samplaika ar trūkčiojančių šiuolaikinio šokio stiliaus judesių bei „partero” derinių kartojimas – buvo labiau panaši į repeticiją, o ne į spektaklį su tam tikra idėja, kulminacija ir t. t.

Tiesa, intriga pradžioje lyg ir buvo juntama – trumpuose duetuose nuolat keičiama partnerė, – tačiau kiek vėliau ir ši pradingo, veiksmas neįgijo pagreičio, galop visai nuslopo. Pabaigoje keli vienodi junginiai, judant įvairiomis kryptimis ir atliekami visos grupės, gal įprasmino abstraktaus žanro idėją, kai nenaudojant realaus siužeto, sukuriama tam tikra atmosfera, siekiant sukelti kažkokią žiūrovo reakciją. Deja…

Vienintelis tarp septynių merginų jaunuolis anaiptol nebuvo ryškus lyderis – rodydamas ypatingas pastangas, šokėjas (Audrius Jakovlevas) kol kas nepasižymi įtaigiu judesiu ar uždegančiu temperamentu, specialistų žargonu tariant, „neveža” ir, akivaizdu, nerealizuoja choreografo duotos medžiagos. Juk publikai svarbus ne pats „darbas”, labiau – galutinis rezultatas.

Kūriniui aiškiai pritrūko originalesnės minties, įdomesnių sprendimų, išvystymo bei užbaigtumo. Ir vis dėlto… Pozityviu aspektu laikyčiau choreografo iššūkį ir ambicingą užmojį (turiu omenyje siekį suburti savo teatrą), taip pat džiugina geras Choreografijos katedros ugdytinių (studentės Giedrės Juškaitės ir absolventės Aušros Venskienės) pasirodymas.

Nepaprastas reginys

Stambesnės formos kūrinys – misterija „Kvadratai”apjungė kelias meno šakas – vaidybą, šokį, muziką ir dainą. Tokie ar panašūs spektakliai išpopuliarėjo dar viduramžių ir renesanso laikais, tik tuomet jie skleidė išskirtinai religines idėjas. Nuo XX a. pradžios misterija (iš graikų kalbos „mysterion” – paslaptis) traktuojama kaip simboline, alegorine ar istorine tema sukurtas dramos žanras.

Žinoma, šį kūrybinį darbą pirmiausia įveikė įstabiai romantiška aplinka – aktorių ir šokėjų judėjimo aikštelės „išdėliotos” Pilies muziejaus teritorijoje, po stogu, tačiau gryname ore, tiesiog ant duobėtos ar kalnuotos žemės, tiltelio, mediniuose bokšteliuose.

Nuo pirmosios akimirkos prikaustęs dėmesį spektaklio veiksmas (režisierė Rūta Bunikytė) sutelktas centre, kur pagrindinės figūros – Klaipėdos Pilies teatro aktoriai – sublimavo paslaptingą energiją, judėdami itin gyvai, išraiškingai ir įtaigiai.

Fragmentiškų, bet stilingai vientisų šiuolaikinio šokio kompozicijų (Pabudimas, Paradas, Laikas, Retro meilės istorija, Vienatvė, Baroko meilės istorija, Vestuvės) choreografiją kartu su Agnija Šeiko-Saruliene kūrę Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros III kurso studentai patys ją ir įkūnijo. Dialoguose, monologuose ar masiniuose epizoduose vyravo natūralumas, „neperspaustas” judesys, savotiškai hipnotizavo rimtis veiduose, kartu buvo jaučiama stipri vidinė atlikėjų jėga.

Reginį ryškiai papildė, suteikė jam ypatingą prasmę bei sakralumo choro „Aukuras” (vadovas Alfonsas Vildžiūnas) dainuojami kūriniai.

Unikali erdvė, emocionali aktorinio meistriškumo ir šiuolaikinio šokio plastikos sintezė, kūrėjų fantazijos lakumas bei išradingumas – pagrindinės ypatybės, apibūdinančios misteriją „Kvadratai”.

Iš Lenkijos – skirtingi

Vėlų pirmąjį ir paskutinįjį festivalio vakarą parodyti svečių iš kaimyninės Lenkijos spektakliai taip pat buvo labai skirtingi.

Euforinei renginio baigčiai labiau tinkančiu laikyčiau Varšuvos teatro AKT spektaklį „Chick-stick”, kuriame režisierius Anto-nis Pogorzelskis ir profesionalūs mimai itin vykusiai susiejo pantomimą, šokio ir cirko elementus, „paskanindami” juos humoro doze, efektingu ugnies šou, kontaktu su žiūrovais.

Tačiau festivalio uždarymui organizatoriai pasirinko Poznanės šokio teatro spektaklį „Karnavalo ir gavėnios kov@“. Jo autorė, režisierė ir choreografė Eva Vycickovska, atrodo, išbandė mūsų publikos (beje, jau išugdytos kultūringai laukti ir pagarbiai stebėti) kantrybę. Spektaklis atrodė pernelyg ištęstas, nuobodokas. Užtruko ir prologas, žmogystai – tamsos vaiduokliui su kojūkais „braidžiojant” tarp žiūrovų, iš lėto pavieniui ateinant atlikėjams.

Ant keturių pakylų solo, duetu, pas de trois ar pas de quatre pasirodantys šokėjai, reikia pripažinti, demonstravo gerą fizinį pasiruošimą, klasikinę techniką, gimnastinę plastiką. Tačiau nuolat keisdami savo šokio aikštelę, jie nuolat kartojo tą pačią kompoziciją. Galop visas gana gausus kolektyvas suėjo į vieną sceną, kuria pavirto draugėn sustumtos visos metalinės pakylos.

Dviejų spektaklio dramaturgijos dalių sąsajai pasitarnavo šviesų koncepcija, paskui – publikai pateiktas klausimas: „gavėnia ar karnavalas?”, nuskambėjęs kiek dirbtinai ir taip pat ilgai laukęs atsako.

Toliau vaizduota karnavalinė eisena, persunkta teatrališkumo elementais – pagal įvairių ritmų muziką (kompozitorius Zbignievas Lovzylas) buvo vaikščiojama lėtai arba kitaip – energingai, ekspresyviai, įmantriai – judama „podiumu” pirmyn-atgal, keičiami ekstravagantiški kostiumai (dizaineris Bohdanas Cieslakas). Taigi karnavalas „laimėjo” prieš gavėnią?!.

Pabaigai – nuoširdžiausia padėka „Šermukšnio” organizatoriams – Pilies teatrui, kultūros centrui „Žvejų rūmai” bei jų vadovams ir festivalio rėmėjams už nemokamai suteiktą progą leistis į pažintinę kelionę po šiuolaikinio teatro meno labirintus. O „aukštesnėms jėgoms” – už puikų orą.

by admin