Festivalio vartus atrakino šeimos idėja
Balandžio 26–28 dienomis Klaipėdoje septintąjį kartą surengtas tradicinis tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“, kas antri metai suburiantis lėlininkus iš Lietuvos ir užsienio.
Jūratė Grigaitienė
Gvildeno prasmingą temą
Tris dienas jauki Klaipėdos lėlių teatro salė ir šventiškai pasidabinęs kiemelis po kriauše sunkiai sutalpino vaikus ir suaugusius žiūrovus bei šventės dalyvius. Egzotiškų kraštų (asi)LĖLIŲ festivalis, tvirtai įleidęs šaknis lietuviškoje terpėje, nuolat žiūrovus žavi, stebina, provokuoja, jaudina, intriguoja, kelia klausimus ir neduoda galutinių atsakymų. Šiemet festivalio vartų spyną galima buvo atrakinti raktažodžiu – šeima. Jis daugeliui asocijuojasi su kitais gražiais žodžiais: artimo meilė, jaukumas, šiluma, dosnumas… Šeimos tema labai prasminga ir puikiai reprezentuoja nedidelę ir draugišką lėlininkų bendruomenę.
Festivalio metu tradiciškai veikė net dvi komisijos – vaikų, kuriai vadovavo rašytoja Rita Latvėnaitė-Kairienė, ir jaunųjų teatrologų, studijuojančių Klaipėdos universitete (KU, vadovas prof. Petras Bielskis). Meninę festivalio dalį koordinavo jo organizatoriai Klaipėdos lėlių teatro senbuviai, o „juodą“, daugeliui žiūrovų nematomą darbą savanorystės pagrindais padėjo atlikti septynios labai šaunios KU Menų fakultete praėjusį rudenį surinkto lėlių teatro režisūros specialybės pirmojo kurso studentės.
Per tris dienas parodyta žanriniu požiūriu įvairi ir įdomi programa, surengtos įsimintinos ir spalvingos atidarymo bei uždarymo šventės bei įvairios edukacinės ekskursijos festivalio dalyviams.
Festivalyje gražiai derėjo priešybės: sena ir nauja, tradicija ir novatoriškumas. Beveik visų teatrų pastatymuose figūravo šeimos tema, buvo gvildenamos įvairios šeimos problemos. Šiemet festivalyje svečiavosi lėlių teatrai iš Ispanijos, Rusijos, Baltarusijos. Lietuvišką programą sudarė kameriniai „Lėlės“, Kauno ir Klaipėdos lėlių teatrų pastatymai bei trys privatūs šeimos teatrai, idealiai atitinkantys šių metų festivalio formatą – Vitalijaus ir Nijolės Mazūrų „Paršiukas Ikaras“ (Vilnius), Dariaus ir Jūratės Armanavičių „Nykštukas“ (Kaunas) bei uostamiesčio lėlininko Lino Zubės šeimos teatras „Lino lėlės“. Ryškėja šeimos teatro bruožai – tai vieno ar dviejų aktorių vaidinimas kamerinėje erdvėje su mažomis lėlytėmis, telpančiomis į lagaminą, pora prožektorių ir minimalistinės funkcionalios dekoracijos, nereikalaujančios ypatingo techninio aptarnavimo. Šeimos teatro aktoriai iš kitų savo gildijos atstovų išsiskiria universalumu. Jie ne tik geba sukurti įtaigius vaidmenis, režisuoti ir animuoti lėles, bet priversti būti visų galų meistrais – dailininkais, konstruktoriais, staliais, siuvėjais, apšvietėjais, rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistais.
Komisijos išrinko geriausius
Šeimos teatras „Nykštukas“ iš Kauno papasakojo gerai žinomą liaudies pasaką „Pagrandukas“ su pirštininėmis lėlytėmis tradicinio teatro principu, įterpdami vieną kitą šmaikštų dialogą.
Lėlių teatro guru V.Mazūro „Raudonkepurė“ – tai gerokai sušiuolaikinta tradicinės pasakos interpretacija, atskleista šešėlių teatro kalba. Joje – įspūdingos ir spalvingos lėlės bei apšvietimas, daug improvizuoto interaktyvaus bendravimo su publika. Tiesa, spektaklis, kaip ir patys kūrėjai, atrodė itin demokratiškos ir laisvos dvasios, režisūriškai nesuveržtas. Tačiau vieną kitą gana sudėtingo šešėlinių lėlių valdymo klaidą, kalbinę ar sceninę „nešvarą“ žiūrovai priėmė atlaidžiai šypsodamiesi, kaip tam tikrą šio unikalaus teatro žanrinį ypatumą.
Vaikų komisija po ilgų ir karštų diskusijų geriausiu festivalio spektakliu pripažino šeimos teatro „Lino lėlės“ vaidinimą „Vilkas ir ožiukai“. Tradicinės lietuvių liaudies pasakos motyvais sukurtas spektaklis šį kartą ne buitinis, bet poetinis, su nuskambančia dramatine gaidele. Tikras scenos profesionalas, žmogus-orkestras L.Zubė virtuoziškai valdo ir įgarsina daug personažų, siekdamas šiuo spektakliu išsakyti gilią mintį, kad kartais mažiausias ir silpniausias brolis, visų nuostabai, pajėgus atlikti žygdarbį.
Jaunųjų teatrologų komanda geriausiu spektakliu pripažino Klaipėdos lėlių teatro vaidinimą suaugusiesiems „Šalia“. Ne pirmą kartą režisierė Gintarė Radvilavičiūtė gerokai rizikavo suklysti ar būti nesuprasta, ieškodama netradicinių lėlių teatro raiškos formų. Eksperimentiniame spektaklyje pagal dramaturgo ir pagrindinio vaidmens (Ponas Q) atlikėjo Mindaugo Valiuko pjesę „Šalia“ veikia groteskiški vyriškų ir moteriškų profilių objektai, sumaniai išlankstyti iš paprasčiausios vielos. Beveik visuose režisierės pastatymuose forma ir turinys glaudžiai tarpusavyje susiję dydžiai su tematiniu-idėjiniu krūviu. Šiuo atveju tuščiaviduriai lėlių kontūrai iš vielos, aktorių mikliai smaigstomi į baltą putplastį, atskleidžia paviršutiniškus šiuolaikinių žmonių santykius, punktyrišką jų bendravimą be dvasios ir gilesnio turinio. Pasirinkta meninė forma pagrindžia ir šiek tiek schematišką postmodernia maniera sukurtą detektyvinės pjesės struktūrą, kurioje kontūriškai viena linija apibrėžiama tuščiavidurė šiuolaikinio gyvenimo ir žmonių bendravimo kokybė.
Festivalio „vinis“ ir didžiausias atradimas – ispanų Jordi Bertrano teatro trupė, parodžiusi vaidinimą „Regimos eilės“. Iš jo daug tikėtasi, o matytas rezultatas net pranoko organizatorių lūkesčius. Iš paprastų porolono juostelių, pasitelkus virtuozišką animaciją ir temperamentingą ispanišką vaidybą, žaismingų etiudų principu sukurtas mažas sceninis stebuklas, nekeliantis gilių egzistencinių klausimų. Tai buvo tikra puota lėlininkų profesionalų bei paprastų žiūrovų akims ir sielai, o lėlių teatro festivalis seniai bematė tokią audringą žiūrovų reakciją ir nuoširdžią padėką svečiams iš užsienio, pasibaigus jų nuotaikingam vaidinimui.
Stebino, klaidino, žavėjo
Mielos ir gražios šeimos (sutuoktiniai ir trys jų dukros) teatro iš Baltarusijos „Maria-Iskusnica“ vaidinimas be žodžių „Aukso lietaus sūnus“ pagal senovės graikų mitą atrodė estetiškai sterilus / baltas ir kiek šaltas, bet techniškai tvarkingas ir švarus. Tačiau trukdė susikaupti ir vargino akis visą spektaklį nesikeičiantis melsvas apšvietimas, taip pat sudėtinga pjesės fabula su daugybe siužetinių linijų ir įvykių. Nežinantys mito žiūrovai, ypač vaikai, nesuprato, apie ką vaidinimas, ir galiausiai, visiškai susipainioję siužetinių vingių labirintuose, pradėjo muistytis kėdėse ir nuobodžiauti.
Svečiai iš Maskvos teatras „Tri Lika“ parodė spektaklį „Krištolinė pasaka“, sukurtą glaudžiai bendradarbiaujant su lietuvių kūrėjais. Scenografiją ir lėles sukūrė lietuvių dailininkė Julija Skuratova. Subtili, stilistiškai išgryninta, vizualiai raiški scenografija, trapios lėlytės bei miniatiūriniai daiktai kartais kiek disonavo su bendrus pektaklio režisūriniu sprendimu ir dviejų aktorių vaidybos specifika. Žiūrovus klaidino nederantys tarpusavyje stebuklinga krištolinė kurpaitė ir nemažo dydžio moteriškas batelis arba trapūs daikteliai ir platūs bei išraiškingi aktorių gestai ir pan. Kai kada pritrūko ir verbalinės raiškos. Apskritai žiūrint spektaklį iškilo dvi problemos – ar tai dramos, ar lėlių vaidinimas ir kokiai amžiaus grupei jis yra adresuotas. Nepaleido įkyri mintis, kad tai istorija apie brandos sulaukusią moterį, kuri visą gyvenimą jaučia didelę nuoskaudą, bandydama žaidimu su lėlėmis išsivaduoti iš ją kamuojančio neišsipildžiusios pelenės svajonės komplekso. Jei būtų stipriau režisūriškai išplėtota ši suaugusiųjų auditorijai gana aktuali ir skaudi tema, tai spektaklis tikrai suskambėtų ir sulauktų žiūrovų (-ių) atgarsio.
Vilniaus teatras „Lėlė“, parodęs monospektaklį „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“, nustebino ryškiai žaisminga ir nuotaikinga spalvų gama bei neįkyriu aktorės Elvyros Piškinaitės bendravimu su publika. Sumaniai panaudotas kinematografinis efektas, kai prieš žiūrovų akis sukami spalvoti vaizdai, nusakantys kuriamos istorijos vietą, laiką, veikėjus. Svarbus ugdomasis-edukacinis aspektas, kai nubrėžiama aiški takoskyra tarp teigiamų ir neigiamų personažų, o pasakos pabaigoje po sunkių išbandymų ir praradimų visada triumfuoja gėris, grožis ir tiesa.
Kauno valstybinio lėlių teatro šešėlių spektaklyje „Gulbė karaliaus pati“ pagal N.Indriūnaitės pjesę kūrėjai iškelia prasmingą idėją – kaip svarbu žmogui nepaskęsti pilkos kasdienybės liūne, nuolat mąstyti, svajoti ir auginti savo sielos sparnus, kurie suteikia gyvenimui pilnatvę. Apšviestas nedidelis langelis scenoje su jame paslaptingai judančiais tamsiais šešėliais prikaustė mažų ir didelių žiūrovų dėmesį, vertė susimąstyti apie amžinąsias vertybes. Jaudinantis spektaklio sentimentalumas ir grožis ypač retas, bet ypatingai vertingas reiškinys šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės kontekste.
Taigi Klaipėdoje įvyko dar viena jauki ir šilta lėlininkų šeimos šventė. Lėlininkai turėjo puikią progą susitikti ir pabendrauti, o žiūrovai ilgam pasikrovė nekasdieniškais (asi)LĖLIŠKAIS įspūdžiais ir teigiamomis emocijomis.
