Festivalis atlydėjo pavasarį
Didinga ir efektinga XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasario“ pradžia nuteikė pakiliai
Rūta Vildžiūnienė
Balandžio 2-ąją prasidėjęs XXXIII „Klaipėdos muzikos pavasaris“ tęsiasi ir finišuos tik gegužės 10-ąją. Tai seniausias muzikos festivalis Lietuvoje, iškentęs įvairius laikmečio ir valdžių pasikeitimus ir išlikęs, laukiamas ir lankomas. Gero žodžio verti visi, kurie prieš tris dešimtmečius sugalvojo, o vėliau sugebėjo tęsti šį muzikos šventės projektą – vienu iš emocionaliausių menų parlydėti pavasarį į mūsų kraštą.
Su romantišku polėkiu
Šiemet garbė pirmiesiems pradėti festivalį teko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) simfoniniam orkestrui, diriguojamam Martyno Staškaus. Kartu atvyko puikių solistų būrys: sopranai Joana Gedmintaitė, Inesa Linaburgytė, Sigutė Stonytė ir tenoras Audrius Rubežius. Nuostabiausia, kad visi dainininkai yra susiję su Klaipėda – trys iš jų yra baigę S.Šimkaus konservatoriją, išskyrus I.Linaburgytę, kuri yra gimusi ir mokėsi uostamiestyje, bet dainavimo studijas, kaip ir visi trys S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Malonu žinoti, kad kiekvienas iš šių artistų padarė puikią karjerą, pelnė įvairių apdovanojimų, daug koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. S.Stonytei 2005-aisiais įteikta Lietuvos nacionalinė premija, I.Linaburgytė 2004-aisiais apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, J.Gedmintaitė 2002-aisiais pelnė „Metų operos vilties“ nominaciją, o A.Rubežius 1997-aisiais – prestižinį „Kristoforo“ apdovanojimą. Tai byloja apie aukštą Klaipėdos pedagogų kvalifikaciją ir gebėjimą mūsų šaliai parengti puikių atlikėjų.
Atidarymo koncerte skambėjusi programa „Operos galia“ pasižymėjo ypač romantišku polėkiu. Buvo pasirinkti efektingiausi pasaulinės operinės muzikos šedevrai: arijos ir duetai iš tokių operų kaip G.Verdi’o „Aida“, „Kaukių balius“, „Rigoletas“, „Don Karlas“ ir „Sicilijos mišparai“, G Puccini‘o „Bohema“, „Toska“, „Turandot“ ir „Džanis Skikis“, G.Bizet „Karmen“ ir L.Delibeso „Lakmė“. Orkestras atliko G.Bizet, G.Puccini’o, R.Wagnerio operų įžangas.
Jei solistams turėjome vieną kitą pastabą dėl jų intonacijos tikslumo ar tolygaus santykio su orkestru, tai pastarajam – jokių priekaištų. „Išlipę iš duobės“ tiesiogine ir perkeltine prasme orkestrantai vienijančio įkvėpimo pagauti muzikavo jautriai ir aistringai. Išraiškingų ir teatrališkų dirigento M.Staškaus mostų vedami atlikėjai demonstravo plačią romantinės ir operinės stilistikos dinaminę skalę.
Komplimentai – publikai
Romantišką polėkį ir vos tramdomas aistras pratęsė kiti du „Muzikos pavasario“ koncertai, kurių pagrindinė žvaigždė buvo Alexanderis Palei‘us.
Šį pianistą Klaipėdos publika pažįsta pakankamai gerai, nes atlikėjas mūsų mieste koncertavo jau ketvirtąjį kartą. Ko gero, galima teigti, kad atlikėjas turi savo klausytoją, kuris pritraukia vis daugiau publikos.
Antrasis festivalio koncertas vyko pilnoje salėje, kuri kėlė audringas ovacijas. Pats virtuozas prisipažino, kad jam koncertuoti Klaipėdoje yra didelė garbė ir kad mūsų publika (o jam yra su kuo palyginti, nes koncertuoja garsiausiose Amerikos ir Europos salėse) esanti labai išprususi. Tai buvo pasakyta ne pataikaujant ar iš mandagumo.
Klaipėdiečių geranoriškumą atlikėjų atžvilgiu tikrai tenka pripažinti. Palyginti su kitų miestų publika, o dažniausiai pasitaiko būti koncertuose Vilniuje, mūsų klausytojai yra greiti ne tik nuoširdžiai ploti, bet ir pagerbti artistus atsistojimu. Be abejo, tokia rodoma pagarba sustiprina koncerto metu kilusias emocijas bei užsimezgusį abipusį ryšį tarp atlikėjo ir klausytojo. Klaipėdos publiką giria ir Lietuvos artistai, pripažindami, kad čia muzikuoti yra malonu. Būtų puiku, kad pilnos klausytojų salės susirinktų į visus rengiamus koncertus.
Ovacijos – pianistui
O A.Palei‘us – įspūdinga, temperamentinga, uždeganti, įkvėpianti asmenybė, paskui save vedanti ir atskleidžianti netikėtus muzikinio teksto bei minties niuansus.
Tai virtuozas, kuriam techniniai dalykai nebesvarbūs, todėl sulaikęs kvapą klausaisi, ką jis toje pažįstamoje muzikoje pasakys naujo, kaip sudėlios dramaturginius akcentus, kokias atskleis potekstes.
Du koncertai buvo skirti skirtingoms epochoms ir estetikai. Vokiečių romantiko Roberto Schumanno gyvenimas ir kūryba dažnai taip susiejami kartu, kad, atrodo, jei nebūtų buvę jo nelaimingos meilės Klarai Wieck ir jos tėvo draudimų jiems tuoktis peripetijų, tai kažin ar šis kompozitorius būtų tapęs kompozitoriumi. Kažin ar būtų sukūręs ką nors vertingo. Tačiau romantizmui ir romantikui meilės, o ypač nepasiekiamos ir/ar uždraustos tema buvo pagrindinė kūrybinių minčių versmė. Todėl pats R.Schumannas bei jo muzikos tyrinėtojai pripažįsta, kad šio kūrėjo kompozicijos yra tarsi muzikiniai dienoraščiai, tiksliai fiksuojantys visus dvasinius krustelėjimus.
Koncerte skambėję fortepijoniniai kūriniai buvo parašyti per trejus metus, R.Schumannui išgyvenant didelius sielos sukrėtimus. Ir „Simfoniniai etiudai“, ir „Fantazija“ C – dur op. 17 buvo skirti meilės aistrai ir nusivylimams atskleisti. Techniniu požiūriu šie kūriniai beveik peržengia fortepijono galimybes, todėl iš atlikėjų reikalauja didžiulio meistriškumo.
Orkestrinio skambesio, kontrasto principu sukomponuoti, nelabai paisantys griežtos muzikinės formos rėmų kūriniai buvo atlikti su didžiuliu polėkiu ir įkvėpimu. Pirmoje koncerto dalyje skambėjęs ciklas „Vaikų kampelis“ jau ruošė artėjančią emocijų audrą.
Įgyvendino ambicingą užmojį
A.Palei’aus pasirodymas su Klaipėdos kameriniu orkestru, vadovaujamu Liudos Kuraitienės, intrigavo ne vien tik dėl išskirtinės ambicijos – tą patį vakarą atlikti visus šešis J.S.Bacho koncertus klavyrui ir orkestrui, bet ir dėl atlikėjų gebėjimo susigroti bei rasti bendras meninės interpretacijos subtilybes. Kartu repetuota tik kelias dienas. O visų šešių koncertų ciklas – ir didingas, ir efektingas, ir sudėtingas, todėl vienu metu labai retai atliekamas.
Solistu, dirigentu ir aiškiu lyderiu tapęs A.Palei’us davė ryškų toną koncertų skirtingoms interpretacijoms. Žavėjo efektingos greitosios pirmosios ir trečiosios ciklų dalys. Mąsliai, filosofiškai giliai, tarsi nerandant atsakymo į trapios būties klausimus, skambėjo viduriniosios lyrinės dalys. Kerėjo žėrinčios, daugiabriaunės solisto puikiai artikuliuotos fortepijono tembrų spalvos. Polifoninis daugiasluoksnis muzikos audinys, preciziškas solisto ir orkestro dialogas, kuris kartais dėl tempų kaitos šiek tiek sutrikdavo, vis dėlto demonstravo didelę dėmesio koncentraciją ir susiklausymą.
Puikus klavyrinių koncertų atlikimas dar ir dar kartą priminė apie J.S.Bacho genialumą, neaprėpiamą jo muzikinių minčių ir emocijų pasaulį. Ne pro šalį būtų priminti, kad šis kūrėjas ilgai buvo užmirštas, o gyvas būdamas tesirūpino, kaip būti sąžiningu menininku, šviečiančiu savo tautiečius ir šlovinančiu Dievą.
Videoklube – apie baleto žvaigždę
Į „Muzikos pavasario“ koncertų ciklą įsiterpė videoklubo vakaras, skirtas „Šokio deivei – Majai Pliseckajai“. Šio vakaro viešnia LNOBT baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova plačiau papasakojo apie žymiausios ir ryškiausios rusų balerinos gyvenimo ir kūrybos peripetijas.
Videomedžiaga suteikė progą prisiminti įspūdingus šios iškilios menininkės vaidmenis. T.Sedunovos asmeninė pažintis ir nuolat palaikomi ryšiai su M.Pliseckaja atskleidė primabalerinos charakterio, temperamento bruožus, vidinės kultūros žavesį, kuriems tinkamas epitetas būtų – aristokratiška, karališkos laikysenos dama. Ji tiesiog sklidina magnetizuojančios galios. Ne veltui jos pažįstamų ratas – iškiliausios pasaulio asmenybės, monarchai, meno pasaulio žvaigždės.
Kai kurie videofragmentai buvo palydėti pačios balerinos prisiminimų ir komentarų įrašais. Nuostabu, kad 82 metų artistė, nepaisant garbaus amžiaus, kiekvieną rytą atlieka valandos trenažą. Kartu su savo vyru žymiu kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu ji nuolat keliauja po pasaulį, veda baleto pamokas, konsultuoja (nors balerina yra sakiusi, kad pedagoginį darbą nelabai mėgsta ir jo niekada nedirbo), koncertuoja, pasirodo kaip garbės svečiai iškiliuose renginiuose. Abu šie menininkai yra Lietuvos piliečiai ir Trakuose turi savo sodybą, o Lietuvą laiko savo antrąja gimtine.
Susijungė du chorai
Jau įpusėjusį „Muzikos pavasario“ festivalį įspūdingu koncertu – apeigomis pratęsė du, ko gero, geriausi Lietuvos chorai: Vilniaus savivaldybės „Jauna muzika“, vadovaujama Vaclovo Augustino, penkiolikoje tarptautinių konkursų laimėjęs pirmąsias vietas, ir trylikos tarptautinių konkursų laureatas Klaipėdos „Aukuras“, vadovaujamas Alfonso Vildžiūno. Koncertu – apeigomis vadinti balandžio 19-osios vakarą gal šiek tiek ir rizikinga, tačiau muzikinio vyksmo prasme skambėję kūriniai atitiko tam tikro ritualo dvasią.
Pasirinkta XVI–XVII a. pirmos pusės Venecijos ir flamandų didžiųjų polifonijos meistrų kūrinių programa reiškė dideles ambicijas atlikti retai skambančią muziką. Tai sudėtingi daugiachoriai kūriniai, parašyti vėlyvuoju renesanso ir ankstyvuoju baroko laikotarpiu, pasižyminčiu prašmatniu, didingu, monumentaliu stiliumi, kuriam būdingi imitacinės polifonijos komponavimo principai, moduliacijos, disonansais gausi harmonija, daugiasluoksnė, persipinanti kūrinių faktūra.
Didelį dėmesį tų laikų autoriai teikė atlikimo būdui. Šių kompozicijų skambėjimo erdvės – tai didingos Italijos, Prancūzijos ir kitų Europos miestų bažnyčios, katedros ir bazilikos. Tai bažnytiniai opusai, kuriems atlikti kartais buvo reikalingi ne vienas, o du, trys, keturi ar daugiau chorų, taip pat solistai, keletas orkestrų ir vargonų, kurie būdavo išsidėstę atitinkamose šventyklų vietose. Siekiant didesnio muzikos paveikumo, buvo naudojamasi akustiniais efektais.
Tokių daugiachorių kompozicijų tikslas buvo sužadinti tikinčiųjų religinius jausmus, pakylėti maldas arčiau Dievo, naudojantis antifoniniu dainavimo būdu, aido efektu ir kitokiais fizikiniais akustikos dėsniais.
Tokio pobūdžio kūriniai Lietuvoje yra atliekami retai ne tik dėl būtino aukšto ir profesionalaus atlikėjų lygio, bet ir dėl didelių pajėgų, kurių reikia šioms techniškai sudėtingoms partitūroms „perskaityti“.
Klausytojai džiūgavo
Festivaliniame koncerte skambėjo Orlando di Lasso (dviem chorams), Luca Marencio (dviem chorams), Vincenzo Ugolini’o (trims chorams), Giovani’o Gabrieli’o (keturiems chorams), Orazio Banevoli’o (šešiems moterų chorams), Nicholaso Gomberto ir kitų autorių religiniai kūriniai.
Siekdami kuo autentiškesnio kompozicijų skambesio, atlikėjai panaudojo salės balkoną, atkurdami antifoninį giedojimo būdą, išsidėstė šoninėse nišose, vaikščiojo aplink publiką, tiesiogine prasme panardindami klausytoją į garsų vandenyną. Jis norom nenorom veikė ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Soliniai bei ansambliniai intarpai kontrasto būdu papildė puošnias daugiabalses – keturių, penkių, aštuonių, dvylikos balsų – partitūras. Dinaminiai kontrastai, įmantrus kontrapunktas savaip pynėsi, derėjo, akustiškai liejosi, palikdami didingos ir švarios muzikos įspūdį.
Šią programą abu chorai balandžio 18-ąją atliko Vilniuje, Kotrynos bažnyčioje, kurioje užsimezgė netikėtas, bet labai organiškas santykis su išlaikiusia buvusį puošnumą supančia aplinka – visu šventovės dekoru, tarsi atliepiančiu sudėtingą partitūrų polifoninį audinį. Suprantama, akustika atlikėjams taip pat buvo palankesnė bažnyčios erdvėse.
Koncerto pavadinimui buvo pasirinktas V.Ugolini’o giesmės pavadinimas „Exultate Omnes“ – „Džiūgaukime“. Pasibaigus koncertui Klaipėdos publika džiūgavo, pavergta užburiančios muzikos, atlikėjų interpretacijos ir akustikos stebuklų. Gaila, kad tąvakar salė nebuvo perpildyta. Gaila, kad tokie projektai yra vienkartiniai ir nežinia, ar greitai ką nors panašaus išgirsime. Gaila, kad tarp klausytojų mažai jaunimo, kuriam kažin ar pavyktų įsivaizduoti, kad tokią muziką kompozitoriai kūrė, partitūras perrašinėjo, o atlikėjai mokėsi ir repetavo prie žvakių šviesos. Kad šios muzikos skambėjimo vieta buvo gotikinės ir barokinės bažnyčios, pasižyminčios ypatingu puošnumu ir įmantrumu, kuris turėjo gimti architektų, skulptorių, dailininkų galvose ir brėžiniuose taip pat palinkus prie žvakių šviesos.
Festivalis tik įpusėjo ir tęsiasi. Smalsių klausytojų, gerų įspūdžių ir naujų atradimų „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertuose!
