Fotografija apie fotografiją, arba „Erozija“ apie eroziją
Lapkričio pabaigoje uostamiestyje startavusi ketvirtoji fotografijos ir paralelinių meno formų bienalė „Erozija“ šįkart konkretizuoja renginio koncepciją, suvokėjo dėmesį nukreipdama į intriguojančią paantraštę „La(o)st Image“ (angl. paskutinis (prarastas) atvaizdas), kuri, anot bienalės kuratoriaus Gyčio Skudžinsko, tampa „nuoroda į dabartinę atvaizdais perprodukuotą vizualinę rinką ir vertybinę bet kokio atvaizdo devalvaciją“.
Danguolė Ruškienė
Vizualinės diskusijos objektas
Menininkai, praėjusiose „Erozijos“ bienalėse dažniau dėmesį koncentravę į fotografijos kaip žanro eroziją (procesą, kurio metu niveliuojasi ir/ar išnyksta ribos tarp skirtingų meno sąvokų/reiškinių), laipsniškai jai pereinant į sąlygiškai giminingas meno formas, šįkart fotografiją pasitelkė kaip pagrindinę medžiagą (ne priemonę) ar kaip centrinį objektą vizualinei diskusijai.
Be abejonės, ir šįkart fotografija liko išeities tašku, inspiruojančiu kūrinio atsiradimą. Tokia bienalės sumanymo korekcija atsirado reaguojant į šiandienines meno pasaulio aktualijas, kur vertinimo kriterijus daugiau ar mažiau koreguoja technologinės naujovės. Tiesa, kontekstas pasirinktas gerokai platesnis, neapsiribojant vien meno lauku, o gvildenant (at)vaizdo devalvacijos problematiką apskritai. Kaip teigė bienalės organizatoriai, technologijų amžius ir jų prieinamumas beveik kiekvienam ne tik veikia (už)fiksuojamo atvaizdo prasmę, bet ir neišvengiamai jį nuvertina. Tokiu atveju fotografija tampa tik dar viena vaizdų nusavinimo/konservavimo/reprodukavimo priemone.
Išsami fotomedijos analizė
Keletas autorinių interpretacijų šia tema jau buvo pateiktos prieš porą metų vykusioje „Erozijos“ bienalėje. Tąkart fotografija kaip realybės fiksavimo priemonė buvo kritikuojama jos pačios formomis (I.Savčenkos „Fotografija“; G.Trimako „Pauzės“) ar pasitelkiant verbalinę raišką (V.Michelkevičiaus ir A.Anglickaitės „Pokalbiai apie istoriją ir fotografiją“).
Tačiau šiais metais tai tapo pagrindiniu tyrimo objektu kiekvieno autoriaus kūrinyje. Bene išsamiausią fotografijos medijos analizę personalinėje parodoje atliko J.Kuršys. Autorius ne tik nutolsta nuo pirminės fotografijos paskirties – užfiksuoti ir reflektuoti konkretaus vaizdo statišką kopiją, bet tikslingai formuoja procesą, į kurį netikėtai įtraukia patį suvokėją. Tokiu būdu ekspozicija tampa dinamiško, kintančio priklausomai nuo suvokėjo veiksmų vyksmo vizualine raiška. Būtent čia taip išplečiama šios medijos sąvoka, kad jai vertinti nebepakanka nusistovėjusių vertinimo kriterijų. „Erozija“, koreguodama estetines kategorijas, stipriai klibina įprastus kūrinio suvokimo standartus.
Dominuoja socialinė tematika
Ne mažiau intriguojantys, tačiau gerokai talpesni subjektyvioms interpretacijoms sprendimai pateikiami ir jungtinėje „Erozijos“ parodoje.Parodos dalyvių dėmesio centre – pastarųjų amžių dominante tapusi socialinė tematika, kuri aprėpia ne tik atskiros šalies ar tautos politines, ekonomines ir kt. aktualijas, bet ir universalizuoja jas iki bendražmogiškų egzistencinių problemų, nesunkiai adaptuotinų kiekvienai tautai ar teritorijai.
Lig šiol „Erozijoje“ dažniausiai eskaluotos nudėvėtų ar naujai pažintų erdvių ir autoriaus sąveikos, sukonstruotos pasitelkiant tiesioginį jų kontaktą, šiųmetėje „Erozijoje“ tampa nebeaktualios. Pirmapradis vizualiosios medžiagos autentiškumas, kaip ir priemonės jai fiksuoti, nėra svarbūs. Kritikuojama ne tik įprasta fotografijos medijos sąvoka, taip pat ir technologijos, kurios padeda ją kurti.
Sumenko savo mastu
Nors sulig kiekviena „Erozija“ laipsniškai tolstama nuo tradicinės fotografijos sampratos, koncepciniu požiūriu ketvirtą kartą uostamiestyje surengta bienalė lyg niekuo ir nepakito.
Nuosekliai sekama ta pačia linija toliau gilinantis į išplėstines fotografijos formas, kaskart aptinkant naujų ir galbūt netikėtų atodangų. Antrosios bienalės metu kuratoriaus G.Skudžinsko išsakyta mintis, kad šiose parodose „susipina informatyvumo, sociokultūrinės situacijos, realybės atspindėjimo, simuliacijos ir paprasčiausio atvaizdo kūrimo technikos evoliucijos problematika“, galėtų reziumuoti ir šių metų renginį.
Tenka apgailestauti tik dėl to, kad ketvirtoji bienalė dar labiau nei praėjusioji, sumenko savo mastu. Smarkiai sumažėjo ne tik dalyvių, bet ir parodų skaičius. Pagreitį ir aktualumą įgijusi „Erozija“ antrosios bienalės metu, kai buvo surengta net 11 parodų, išsidėsčiusių per visus metus, ir pakviesta beveik 100 Lietuvos ir užsienio autorių, šiais metais atrodo gana kukliai.
Kelia abejonių, bet…
Deja, tradicija netapo ir „Erozijos“ bienalės parodų išvežimas į užsienį, taip lietuvių autorius pristatant svetur. Abejonių kelia ir tokie faktai, kaip autoriaus įtraukimas į grupinę parodą su tais pačiais jo darbais, kuriais vos prieš porą mėnesių jis buvo pristatytas personaline paroda beveik greta esančiose erdvėse, bet jau kitais tikslais ir kitomis intencijomis.
Tačiau, nekreipiant dėmesio į šiuos pokyčius, „Erozija“ išlieka dinamiškas, atviras novatoriškoms idėjoms, išgrynintos koncepcijos šiuolaikinio meno renginys. Kol kas toks vienintelis Klaipėdoje.
Belieka tikėtis, kad besileidžianti bienalės parodų ir jose dalyvaujančių menininkų kiekybinė kreivė yra tik dabartinės ekonominės situacijos šalyje padarinys ir jokiu būdu nelems šio renginio ribotumo ateityje.
