Fotografija, įskėlusi mados kiautą
39-asis fotografijos festivalis Arlyje – pro įvairiaspalvę podiumo ir užkulisių prizmę
Danguolė Ruškienė
Mada paprastai įvardijama kaip trumpalaikis tam tikro reiškinio populiarumas. O populiarumas beveik visuomet užprogramuoja didesnę ar mažesnę komercinę sėkmę. Todėl idėja vieno seniausių ir garsiausių fotografijos festivalių, kasmet vykstančio Arlyje (Prancūzija), meninės programos direkciją patikėti mados ir stiliaus virtuozui Christianui Lacroix mažų mažiausiai buvo panašu į avantiūrą. Galbūt tokios avantiūros masinamas šiais metais į „Tarptautinius fotografijos susitikimus“ suplūdo įspūdingas būrys fotografijos žinovų ir gerbėjų, kuriuos domino ne tik meniniai, bet ir komerciniai fotografijos aspektai.
Arčiau lūkesčių
Tie, kurie tikėjosi „fashionisto“ festivalio, ko gero, liko labiausiai nuvilti. Kaip trumpai parodų koncepciją pristatė jų komisaras Ch.Lacroix, jis norėjo parodyti nors ir spalvingą, bet tikrą mados gyvenimą, kuris atsiskleidžia ne rampos šviesoje, o užkulisiuose, kur nėra pompastikos, visuotinės šlovės ar garbės troškimo. Čia tiesą apnuogina žmonių trūkumai, lūžiai, incidentai. Čia apstu įspūdžių, tačiau nėra žinojimo. „Tai tam tikra prasme – atvira širdies chirurgija“, anot Ch.Lacroix.
Nuo pat fotografijos festivalio gyvavimo pradžios 1969-aisiais, kai žymus arlietis fotografas Lucienas Clergue’as surengė dvi fotografijos parodas ir jau kitąmet inicijavo fotografų iš viso pasaulio susitikimą, organizatoriai skelbė tyrinėjantys fotografinius pokyčius ir atrandantys naujus vardus fotografijos pasauliui.
Ne vienerius metus būtent šių dalykų Arlio fotografijos festivaliuose ir pristigdavo. Paprastai pagrindines ekspozicines erdves užpildydavo jau gerai žinomų ar net klasika tapusių fotomenininkų darbai. Tačiau šiųmetinės parodos bent jau iš dalies galėjo patenkinti naujovių ištroškusiųjų lūkesčius. Šįkart dominavo ne reportažinių, socialinių ar politinių fotografijų ciklai, o spalva, įspūdis ir nuotaika. Ch.Lacroix iš įvairių pasaulio šalių sukvietė dvi dešimtis gana skirtingų savo raiška, stilistika ir kūrybiniu statusu autorių, kurie savo darbuose egzistencialistines problemas analizavo žvelgdami pro įvairiaspalvę mados pasaulio prizmę.
Po lašą cinizmo ir sarkazmo
Vienas žymiausių svečių Richardas Avedonas, labiau žinomas kaip nespalvotų portretų meistras, festivalyje eksponavo 23-jų fotografijų seriją, kurioje sudėliojo šmaikščią spalvingą pasakėčią „Pono ir ponios Komfortų atminimui“. Ponios vaidmenį atliko manekenė Nadja Auermann, o poną Komfort įkūnijo ciniškai geidulingas skeletas. Ši originalumo nestokojanti pora pasakoja paskutinės valios ir testamento formas įgaunančias istorijas. „Net tada, kai mes esame garsūs, mes esame potencialūs skeletai. O mada yra tik iliuzija, tauriai juokingas būdas kovoti prieš laiką“, – mano R.Avedonas.
Cinizmo ir sarkazmo dozė akivaizdi ir Grégoire’o Alexandre’o darbuose. Jo herojės, tapusios aprangos ar konstrukcijų detalėmis, veikiau panašios į marionetes nei gyvas būtybes. Ne tokį dramatišką požiūrį į mados pasaulį „Paveiksluose iš stebuklų šalies“ formuoja britas Timas Walkeris. Jo paradoksalios siurrealistinės istorijos čia pat virsta anekdotais ar pasakų šalies fragmentais. Subtilūs realybės montažai tampa įtikinamomis istorijomis ar bent sąmoningomis pastangomis jomis įtikėti. Rafinuotas angliškas humoras, prasiskverbęs į mados teritoriją, tampa ryškiu inkliuzu skaidrioje jos terpėje.
Klibina fetišą
Visiškai kitokį požiūrį į mados pasaulį „Jungtinių ikonų serijoje“ formuoja viena iš Ch.Lacroix mados namų fotografių Katerina Jebb. Naudodama specifinę techniką, autorė kuria savitą mados fotografijos estetiką. Ji manekenes paverčia sustingusiomis, negyvybingomis, iki kreidos baltumo išbalintais kūnais porcelianinėmis figūromis. Vos perregimų šydų pridengtos pravertos burnos ir apsiblaususios akys daro jas panašias į mumijas, įspraustas į prabanga žvilgančius futliarus.
Dar daugiau mados užkulisius praskleidžia vokiečių fotomenininkas Peteris Lindberghas, kadaise Arlį aplankęs kaip olandų tapytojo Vincento Van Gogho priebėgą. Būtent tas laikas, beieškant šiame mieste žymaus impresionisto pėdsakų, anot P.Lindbergho, įkvėpė jį kūrybai, kuri materialiu pagrindu išsiskleidė daug vėliau. Autorius į savo modelius pirmiausia žvelgia kaip į asmenybes, kurių dailius veidus bjauroja riebus makiažo sluoksnis, o kūnus – dirbtinės pozos. Norėdamas savo herojes pažinti, jis prieina pernelyg arti, kad būtų galima nepastebėti jų trūkumų. Nespalvotos, stambiaplanės didžiulių formatų fotografijos puikiai įkomponuotos į šiandien jau nebeveikiančios gotikinės bažnyčios erdves, formuoja slogią akimirkos nuotaiką, gerokai klibinančią mados pasaulio fetišą.
Pagrįsta asmenine patirtimi
Dramatiškos nuojautos persmelkti ir Joëlo Bartoloméo įspūdingo dydžio darbai, ekspozicijoje sukuriantys organišką visumą su buvusio geležinkelio dirbtuvių erdvėmis, labiau panašūs į situacinius tyrimus nei portretus ar aktus. Šią statišką paveikslų kompoziciją papildo trumpų videodarbų serija, pagrįsta asmeniniais menininko išgyvenimais, kuriuose smurtas persipina su gandais, o išgyventos akimirkos – su lūkesčiais.
Ne mažiau įspūdinga ekspozicija, surengta šiose urbanistinėse erdvėse, vėlgi pagrįsta kūrėjo asmenine patirtimi, yra socialinę problematiką analizuojančios prancūzų fotografės Françoise’os Huguier’ė „Komunalka“. Darbų eksponavimui parinktos erdvės nemažai prisideda prie šios parodos išskirtinumo bendrame kontekste. Autorės kadruose – kolektyviniai Sankt Peterburgo butai, žadinantys nostalgiją daugeliui iš mūsų, tačiau – visiška egzotika prancūzams. Fotografė kelerius metus fiksavo peterburgietės Natašos buitį, jos kūną, bandydama aptikti abipusio priklausomumo ryšį.
Savo pačios kūno efemeriškumą santykyje su erdve ir atmintimi tyrinėja fotomenininkė Léa Crespi, kurios darbus Arlyje pristatė prestižinė Paryžiaus meno galerija „VU“. Nuogas autorės kūnas balansuoja ant išnykimo ribos į pirmą planą išstumdamas erdvę, kuri kėsinasi jį pasiglemžti. Svarbiausia raiškos priemone autorės darbuose yra ryški šviesa, skaudžiai deginanti jos blunkantį atvaizdą ir niveliuojanti drastiškų erdvių spalvas.
Tyrinėja žmogų ir gamtą
Kito unikalaus projekto metu sukurtą fotografinę medžiagą, tyrinėjančią jau svetimas skausmingas mergaičių ir moterų patirtis statiškomis fotografijų projekcijomis, lydimomis pačių herojų pasakojimų, pateikia dokumentalistas Achinto’as Bhadra. Temą pavadinęs „Kita aš. Transformacija iš skausmo į galią“, autorius nagrinėja žmogaus, patyrusio smurtą ar prievartą gebėjimą aprangos ir neįprastos aplinkos dėka persikūnyti į kitą „aš“. Tuščioje studijoje ištarti žodžiai „Todėl, kad…“, nuskamba tarsi pasiteisinimas, tačiau veikiau prieš pačią save nei prieš visuomenę.
Šiais metais „Atradimų“ premija, kuriai penki ekspertai pasiūlė po keturis autorius iš skirtingų šalių, buvo paskirta Pietų Afrikos fotografui Pieteriui Hugo, nominuotam Elisabethos Biondi. Fotografijų cikle „Hiena ir kiti vyrai“ autorius fotografavo Nigerijoje keliaujančius dresuotojus su menkai prijaukintomis hienomis, beždžionėmis ir gyvatėmis. Dresuotojų ir gyvūnų grupuočių portretai sukurti laukinių Nigerijos kraštovaizdžių fone, darbuose išryškėja gyvūno ir žmogaus kovos dėl valdžios ir meilės niuansai.
Be šio apdovanojimo Arlio fotografijos festivalyje jau treti metai iš eilės išrenkamas geriausias šiuolaikinis fotografijos leidinys (Michael Abrams „Strange and Singular“, 2007) ir geriausia istorinė knyga („Nein Onkel“, 2007).
Lietuviai dėmesio nesulaukė
Tradiciškai „Tarptautiniuose fotografijose susitikimuose“ pristatomi ir Prancūzijos nacionalinės fotografijos mokyklos Arlyje absolventai (šią mokyklą prieš kelerius metus yra baigę ir du fotomenininkai iš Lietuvos – kauniečiai Gintaras Česonis ir Mindaugas Kavaliauskas). Šiais metais mokyklos žiuri atrinko trijų jaunų arliečių darbus: Marikelę Lahana’ą, portretuose ir aktuose eksponavusią gana niūrias asmenines vizijas, Sungą Hee Lee, dėmesį koncentravusį prie apleistų Tailando ir Vietnamo reklaminių stendų, ir Christophe’ą Matterną, fiksavusį daugiau ar mažiau žymius Pietų Prancūzijos kraštovaizdžius.
Pirmosios festivalio savaitės metu tarp daugybės renginių buvo surengta ir „Europos naktis“, kurios metu geležinkelio dirbtuvių teritorijoje dideliuose ekranuose rodyti 81 autoriaus iš 27 Europos Sąjungos šalių darbai. Tarp šios gausybės jaunų fotografų buvo eksponuojami ir lietuvių Ugniaus Gelgudos, Monikos Bielskytės ir Vido Biveinio darbai (kuratorė Margarita Matulytė). Didesnio dėmesio nesulaukusi lietuvaičių ekspozicija, kai kurių Lietuvos fotografijos ekspertų nuomone, atspindėjo labiau subjektyvią kuratorės poziciją, o ne šalies fotografijos tendencijas.
Į atviras erdves
Apžvelgiant daugiau kaip 50 šiais metais Arlio festivalyje surengtų parodų, kaip ir kiekvienais metais užtvindžiusių visą miestelio teritoriją: muziejus, galerijas, mokyklas, viešbučius ir milžiniškus seniai nebeveikiančio geležinkelio dirbtuvių angarus, dar kartą pasitvirtina šiandieninės fotografijos pastangos bet kokiomis priemonėmis nutraukti ryšį su pirmapradžiu vaizdu: abejonės realaus vaizdo tikrumu, jo skaidymas ir naujų prasmių (subjektyvių autorinių įžvalgų) dėliojimas tuščiame lauke, taip konstruojant logiškai nepagrįstus vizualius-prasminius ryšius; siekis paneigti fotografijos statiškumą, gebėjimą fiksuoti vienintelę akimirką, imituojant laiko slinktį ir ištęsiant ją iki begalybės.
Akivaizdu, kad technologinės naujovės veikia ne tik kūrybos procesą, bet ir parodų eksponavimo kultūrą. Ko gero, didelio formato lakštai privertė fotografijų parodas išsikelti iš tradicinių galerijų, taip „išvesdami“ fotografiją į ne kultūrinės paskirties statinius ar atviras erdves. Tokiu būdu kartu su fotografijomis ekspozicijos erdvės neretai tampa ne mažiau svarbiu parodos akcentu nei patys kūriniai. Kaip teko įsitikinti, apgalvotas jų parinkimas ir darbų išdėstymas Arlyje buvo ypač sėkmingas.
Taigi mada, būdama trumpalaikė nuolatinio atsinaujinimo siekianti užgaida, tarsi provansiškas lietus nuvarva nuo fotografijos monolito, taip ir neprasiskverbusi giliau, tačiau pati gerokai pasikeitusi.
