Fotografo dienoraštis
Vytautas V.Stanionis
Reklamos, reklamėlės, laikini statiniai, statinėliai bei visokios pašiūrės – laikina ir trapi būsena, keliaujant į Lietuvos rytdieną. Permainų jaudulys 2003 metų pavasarį išvedė į kelionę. Labai norėjosi fotografuoti Lietuvą. Pradėdamas jau žinojau, kad tai bus “Atsisveikinimo vaizdai” ir degiau fotografavimo aistra, o kai kurios anų dienų nuotaikos liko dienoraštyje.
Šeštadienis, balandžio 26
Surūdijęs arkinis sandėlis Trakų Vokėje gražus spalvomis ir savo likimu, kuris pagremžė skardą, plytas, stiklą, pakeitė išvaizdą, pasendino pirma laiko. Vengiu priekinio plano, pašalinių detalių. Noriu labai atviro artėjimo prie šio didelio daikto. Noriu įsiskverbti į jo gyvenimą. Kompoziciją prie dvaro reikia nors šiek tiek sujudinti į klaidos pusę. Nors nežymiai, bet kitaip pateikti daiktų santykius. Pasvirimas gali būti netiesioginis, pasviręs gali būti pats gyvenimas. Labai gražios visos Aukštadvario trobelės, tik vėl reikia atrasti tą nežymų, saikingą išderinimą kompozicijoje. Ir be intuicijos čia niekaip neišsisuksi, nes kitaip viskas bus per daug teisinga, tiesmuka ir buka.
Pirmadienis, balandžio 27
Kriokialaukyje vakaro saulė sodriai nuspalvina sankryžos kompoziciją su stulpais, laidais, tvoromis, žolėmis… Peizažas, kuriame – buvimo ir nykimo ženklai. Jų daug, jais prisotintas visas vaizdas, bet komponuoti norisi subtiliai, kad nerikteltų koks nors priekinis planas ar šaiži spalva.
Sekmadienis, gegužės 11
Sekmadieninį fotografavimą Jiezne ir Prienuose trikdo besiniaukstantis dangus ir įkyri pavasario žaluma. Bet vis dar tikiu, kad reikia tęsti. Jaučiu, kad šių vaizdų labai pasigesime po kokių dešimties metų, kai europietiškos gerovės standartai bus įprasti ir čia – bulvių sodintojų ir maldininkų Lietuvoje.
Antradienis, birželio 31
Akys visą laiką ieško vaizdų. Kažkurią sekundės dalį smegenys fiksuoja situaciją prie autobusų stoties. Pro mikroautobuso langą šmėsteli šaligatviu einančių žmonių susidėstymas. Vaizdas nesugeba įsitvirtinti atmintyje. Tik šmėstelėjimas. Tik nuojauta, kad visa tai, ko ieškau, yra. Gal ir užslėpta, gal nedrąsiai pasirodo, gal ne kasdien, bet yra.
Penktadienis, liepos 4
Plati kamera racionalesnė. Reikia taupyti juostą, todėl labai atidžiai tikrinu vaizdą Vabalninko turgelyje. Moterys, prekiaujančios dėvėtais rūbais, įprastai sunerimę, bet šalia bendravimą lengvinanti Lora, moterys greitai nurimsta ir galiu laisvai dirbti. Vabalninke pilna namelių, pasmegusių žemėn, pakrypusių, išklibusių, mažais langeliais. Tikras muziejus. Atsirinkti reikia kruopščiai ir vėl be intuicijos nė žingsnio. Fotografavimui trukdo vidurdienio saulė. Vėliau miestelio lėtumui kitokią energiją atneša lietus. Į Vabalninką reikia sugrįžti rudenį vien dėl namo su mėlynu kryžiumi. O į Pasvalį gal nebūtina grįžti. Vakarėjant vaikštome su Lora po miestelį, fotografuoju šį bei tą, bet ne tą, ne taip…
Kūrybinei dienai pakanka dviejų plačių spalvotų juostų. Juodai balta šalia, bet su ja tik Loreta pabudusi iš miego mašinoje pasirodo graži ir egzistenciška lyjant lietui.
Sekmadienis, liepos 6
Subačius – Kupiškis – Pandėlys – Panemunis
Tarybiniais laikais Pandėlyje buvo sumūryta Garbės lenta. Kaip aikštės altorius. Darbštūs ir patikimi žmonės turėjo savo pavyzdžiu gausinti darbštumą ir patikimumą. Todėl jiems ir buvo skiriama vieta altoriuje. Taupumo sumetimais dabar šis statinys tapo skelbimų lenta su nauju pavadinimu “Informacija”. Ši metamorfozė tokia stebuklinga, kad beveik neabejoju dėl centrinės kompozicijos. Tiesiai į kaktą.
Merdintis Panemunis trijuose kadruose – jau nykuma, bet jos yra ir Kvietkuose, ir daugybėje kitų nykstančių gyvenviečių, kurias dar teks pamatyti. Dar nežinau kaip elgtis. Kaip fotografuoti. Kur rasti atramos taškus.
Pirmadienis, liepos 7
Rokiškis – Obeliai – Juodupė – Obeliai – Juodupė
Vakar, po mindauginių, vakarinėmis Pandėlio gatvelėmis ropinėjo namo įgėrę vyrai, saulė nuspalvino informacijos altorių ir seną šieno grėbtuvą, numestą žolėse. Jau neužteko šviesos fotografuoti siurrealistinius vaikų žaidimo daiktus, o rytas prasideda Juodupėje. Čia pagrindinės gatvės vis dar ‘Taikos’ ir ‘Pergalės’, fabriko sieną dar puošia šūkis ‘Tegyvuoja taika ir tautų draugystė’, ilgą bulvarinę gatvę – dvi gėlėms pritaikytos žaliai dažytos šiukšliadėžės. Prie kultūros namų šliejasi estetinio lavinimo centras, o cementinės darbininkės skulptūra prie šio kultūrnamio jau tikrai siurrealistinė. Stovi visa nušiurusi ir kvailai šypsosi. Baseinas, kuriame ji įkomponuota, kažkada, žinoma, buvo baseinu, gal ir su fontanu, nes kyšo kažkokie aprūdiję vamzdžiai. Kaip visa tai suvokti? Svarbiausia, kad aš nedrįstu jos fotografuoti, nejauku net būti šalia jos. Be to, visai neaišku, ar fotografavimas neįžeistų vietinių estetų. O ir seniūnija čia pat. Painiava. Ir labai čia niekur nepaskubėsi. Reikia galvoti, kas čia vyksta. Reikia grįžti į Obelius, vėl pasijausti neslapukaujančiu fotografu, susirankioti visus Obelių pasvirimus ir vėl – į Juodupę, prie skulptūros. Trys kadrai iš trijų pusių. Ir sprukti iš čia.
Antradienis, liepos 8
Biržai – Joniškėlis – Linkuva – Pakruojis – Rozalimas
Kompozicija išlaisvėja tik penktą fotografavimo dieną. Viskas pasislenka nuo centro, nuslysta žemyn, bet laikosi susikibę. Kol kas vengsiu žengti už ribos, kur prasideda destrukcija. Neaišku, kodėl, bet kai kada ir centras pats gražiausias, pats įtaigiausias. Dienos apšvietimas minkštas. Saulė – už lengvo debesėlio, ir atrodo, kad tokia diena, tokia šviesa itin palanki spalvai, miestelio fotografavimui, kūrybai. Gal tai vien subjektyvumai, bet kaip drabužis gula prie kūno, taip ši diena limpa prie akių ir išlaisvina fotografinį matymą.
Regis, kad penkios fotografavimo dienos – labai optimalu. Po to reikia viską patikrinti ir susikaupti naujai iškrovai.
Šeštadienis, liepos 12
Kopėčios praverčia Šeštokų gegežinkelio pervažoje. Fotografui gerai turėti kopėčias, bet eiti su kopėčiom per miestą?.. Kalvarijoje iš karto jaučiu uždarą kiemą ir žalsvas dėmes. Einant reikia tesiog laukti, kol akys pačios atras vaizdą. Kai jutimai veikia, nereikia daug vargintis galvojant ar tinka, ar patinka… Viskas vyksta savaime.
Po Romo fotografijų mano kūrybiniai judesiai atrodo vangūs, sotūs, apskačiuoti ir neidomūs.
Mano fotografija tvarkinga ir nuosaiki. Būti tokiame atvirame Romo kraujavime sudėtinga. Reikia kitaip gyventi.
Trečiadienis, liepos 16
Seda – Plateliai – Gintališkė – Salantai– Orvydai – Šateikiai – Plungė – Alsėdžiai
Plūsta vaizdai. Kaip jie derės vienas prie kito visiškai neaišku, bet tai vėliau. Dabar tegul plūsta. Kas eina į kadrą, tegul eina.
Ketvirtadienis, liepos 17
Vasaros kaitroje gęsta visi pojūčiai. Lieka tik rytiniai ir vakariniai fotografavimai. Kelionės nuovargis blukina įspūdžius. Sugebu fiksuoti tik efektingus dalykus. Kitkas slysta pro šalį. Bet dabar svarbu kuo daugiau surinkti vaizdų su pakrypusiu, bet ne perkreiptu Lietuvos gyvenimu.
Šeštadienis, liepos 26
Eišiškės – Šalčininkai – Dieveniškis – Šalčininkėliai
Pietryčių Lietuvoje viskas truputį kitaip. Kitaip papuošti kryžiai, kitaip šluojamos gatvės, bet tai irgi Lietuva. Čia daug neįprastų daiktų, kičo. Viską įsileidžiu. Rėkia spalvos, draskosi formos, bet leidžiu įeiti visai šiai antiestetikai. Tegul gyvena. Subtilybėms bus skirtos kitos dienos, kiti fotografavimai, kitos nuotaikos. Neįmanoma suprasti, ar visas šis fotografinis margumynas įgaus kokį nors suprantamesnį pavidalą, bet kaip matau, kaip jaučiu, – taip ir darau. Kaupiasi fotografinė patirtis, kaupiasi kadrai, bėga kilometrai. Vyksta didelė kūrybinė iškrova.
Sekmadienis, liepos 27
Trylikta liepos mėnesio fotografinė diena. Judicko sodyba – Pivašiūnai – Butrimonys
Vėl spalvos, kompozicijos, žmonės, sutikti kelionėje… Dabar lengviau su kompozicija. Gal tiesiog apsipratau su plačia kamera ir neskubėdamas galiu tyrinėti vaizdą, kol viskas sustoja šiek tik išderintoje, bet dar darnioje kompozicinėje erdvėje. Svarbu, kad nebūtų pagrindinių dalyvių. Visiems daiktams, spalvoms, šešėliams, gyviams turi būti vietos, ir kad niekas nieko negožtų, kad niekas nekonkuruotų. Gyventų savarankiškai, bet kartu.
Penktadienis, rugpjūčio 1
Žiežmariai – Žasliai – Vepriai – Deltuva – Ukmergė – Vidiškiai –Kavarskas – Taujėnai – Levaniškiai – Raguva – Miežiškiai – Panevėžys
Rytinis ir vakarinis fotografavimas sėkmingesni. Dieną per daug karščio, per daug saulės. Apsunksta visi judesiai, lėtėja reakcijos. Todėl rytiniuose Žiežmariuose tiksliai jaučiu kadrą. Kai pojūčiai sako, kad vaizdas turi krūvį, reikia suvokti, kurioje vietoje turi sustoti vaizdo ieškiklyje judanti kompozicija. Skubėti nebūtina, plati kamera diktuoja savo sąlygas. Greita reakcija reikalinga, kai į vaizdą įvažiuoja dviratininkas. Kurioje vietoje jis turi likti, ar iš viso jis reikalingas – spręsti reikia taip greitai, kad labiau lemia atsitiktinumas.
Vakare, svirduliuodamas iš nuovargio, Miežiškiuose fotografuoju lyg tiltą, lyg upę, lyg medį ar bažnyčią, o gal paskutinius saulės spindulius ir jaučiu dienos tiesą. Visos sėkmės ir nesėkmės susirenka į vieną būtiną dienos tiesą.
Šeštadienis, rugpjūčio 2
Troškūnai – Anykščiai – Rubikiai – Debeikiai – Svėdasai – Užpaliai – Ilčiukai – Dusetos – Suviekas –Turmantas – Dūkštas – Senasis Dūkštas
Rytiniai Troškūnai, rytiniai šešėliai, rytiniai alaus gėrėjai prie parduotuvės – visa tai dar suprantama ir pasiduoda fotografavimui. Dieną gausu įsisiūbuojančio kaimo turizmo vaizdų. Išdailintoje sodyboje panaikintas natūralus daiktų konfliktas. Visi tie dekoracijomis virtę vežimų ratai panašūs į balzamuotas mumijas. Iš jų atimta natūralaus išėjimo iš gyvenimo galimybė. Todėl važiuojame, stebime, grožimės, bet fotografuoti nėra ką. Tikresnis atrodo raudonas lėktuvėlis vaikų darželio žolėse tolimuose Suviekuose, prie Latvijos sienos.
Sekmadienis, rugpjūčio 3
Kuktiškės – Ignalina – Naujasis Daugėliškis – Tverečius – Adutiškis – Molėtai – Giedraičiai – Paberžė
Kelio fotografijoje sunku atspėti, kur ir kada laukia sėkmė. Ignalinoje visai nėra ką veikti, o Naujajame Daugėliškyje tiesiog svaigstu matydamas, kaip netikėtai kompozicijoje suranda savo vietas žmonės, grįžtantys iš bažnyčios. Atrodo, tuščiai dardame vieškeliu iki tolimojo Adutiškio, bet ten, plieskiant saulei, vėl jaučiu aikštės metafiziką ir akimirkos svaigulį. Gaila, kad nedaug sėkmių dieną, bet ką čia bepakeisi… Nebent fotografinių dienų kiekį.
Šeštadienis, rugpjūčio 9
Leipalingis – Kapčiamiestis – Veisiejai
Dzūkija atrodo išžiūrėta, išvažinėta, ir nieko čia naujai nepamatysi. Bet spalva ir šių metų polėkiai vėl kitaip atveria, regis, mintinai žinomus miestelius. Paskutiniam kadrui apsikabina trys Veisiejų pusvyriai, nušviesti vakaro saulės. Bendraujant viską išsprendžia tvirtas žinojimas, kad esu menininkas.
Šeštadienis, rugpjūčio 16
Klaipėda – Priekulė – Kintai – Ventė – Rusnė – Stoniškiai – Pagėgiai – Vilkiškiai – Gelgaudiškis – Kaunas – Alytus
Saulė, vėjas ir rūstūs pamario vaizdai. Jaučiu, kaip prie Rusnės parduotuvės kompozicija prisipildo šviesų ir spalvų energijos. Labai norisi, kad taip ir liktų fotografijoje, kad pasisektų. Vakare fotografuoju Vilkiškius, pilnus paslapties ir egzistencinio virpesio.
Kiti metai, balandžio 18
Fotografuoti tai, kas žodžiais nepaaiškinama. Ten, kur peršasi žodinis paaiškinimas – nefotografuoti. Visos reikšmės, nuorodos, kryptys, palyginimai, sugretinimai nereikalingi. Tik įtampa ir nuojautų keistumas skverbiantis į daiktą.
