Fotomarginalai
Gytis Skudžinskas
Visada šalia didžiųjų ir visuomenėje nebekvestionuojamų reiškinių egzistuoja paraštinės veiklos formos, alternatyvūs gyvenimai. Galime tai įvardinti marginaline veikla, kuri paprastai nesusilaukia tokio bendruomenės dėmesio, tokie reiškiniai nešmėkščioja TV ekrane ar dienraščių puslapiuose. Kita vertus, stabilios ir brandžios visuomenės be galo didžiuojasi savo marginalais.
 |
| Arūnas Kulikauskas. „Laivas”. 2005, medis, akrilo dažai, polaroido emulsija. |
„Už borto”
„Už borto” vykstantys reškiniai ne tik suteika pilnatvės statusą viso sociumo bendrabūviui, bet neretai yra ir iniciatyvų ar sustabarėjusių dogmų kritikos šaltinis. Kultūros veiklos lauke paraštiniai reiškiniai dažniausia įvardijami subkultūros terminu. Paraščių menininkai, nors ir apšaukiami negebėjimu adaptuotis, kuria toliau, nepaliaujamai maitina oficialiuosius kūrėjus idėjomis. Marginalų kūryba pripildyta kritiškumo ir autoironijos, susimąstymo ir žaismingumo, bet, ko gero, tokios kūrybos situaciją puikiai nusakytų kompozitoriaus La Monte Jungo frazė: „Kai tu ką nors darai, o žmonės galvoja, kad tu apsimetinėji, daryk tai ir toliau. Ir kai tu tai darysi 20 metų, žmonės ims galvoti, kad tu labai rimtas apsimetėlis”.
O kas šiuolaikinėje fotografijoje gali būti laikoma marginaline veikla, netelpančia į oficialiosios fotokultūros rėmus? Projekte „Erozija” pristatomos trys skirtingos veiklos rūšys, kurias galime laikyti neinstitucionizuota menine praktika.
Asketiški scenovaizdžiai
 |
| Arūnas Kulikauskas. „Grindinys”. 2002, akmuo, akrilo dažai, polaroido emulsija, varinė viela, vaškas. |
Modernėjanti visuomenė į paraščių zonas išstumia jai nebepriimtinas ir jau per primityvias technologines ir kultūrines raiškas.
Kanadietis Driu Gilbertas parodoje pristato pinhole fotografiją. Archaiška technika sukurti darbai nepritampa prie šiuolaikinės skaitmenizuotos vizualinės produkcijos. Fotografas asketiškai atsiriboja nuo skubos ir vartojimo perpildyto pasaulio, tyliai ir mąsliai stebi pro šalį skriejančią kasdienybę. Minkšta šviesa nuspalvinti, tapybiški Gilberto fotopaveikslai gali būti laikomi tiesiog savitos estetikos paieškomis, bet kartu tai ir gyvenimo, prisodrinto informacijos, kritika. Autoriaus pasirinkti scenovaizdžiai – peizažai ir urbanistinės erdvės, sustingstantys tyliuose panoraminiuose atspauduose. Ir visai nebesvarbu, ar šiandien dar suspėsi užfiksuoti naujo prekybos centro atidarymą.
Dienoraščiai iš Niujorko
 |
| Aistė Nesterovaitė. Lomografija. |
Kasdienybės kalba nuspalvinti ir Niujorke kuriančio lietuvių menininko Arūno Kulikausko darbai. Jų autorius prieš 16 metų emigravo ir ilgai dirbo legendiniame „Antology film” archyve, įsteigtame bei vadovaujamame žymiojo Jono Meko.
Arūno darbai – tai megapolio kasdienybė be wall street’o, be soho, be terorizmo. Kitaip tariant, be „aktualijų”. Galbūt vyresniojo kolegos įkvėptas menininkas linkęs pasakoti apie pasaulio būklę pasiremdamas mažais ir asmeniškais dalykais.
Nestebina autorius šiandien itin populiariais didžiuliais formatais, o pasirinkęs polaroido emulsiją savo kasdienybės fragmentus reprodukuoja ant čia pat rastų buitinių kartono atraižų, nebereikalingų medinių detalių ar gatvėje rasto akmens.
Specifine estetika pulsuojantys darbai kartu yra ir institucionalizuoto vartotojiškumo kritika. Asmeniškumas darbuose išsiskleidžia visa savo jėga ir parodo, kad gali būti daug svarbesnis nei hierachizuotas prisitaikymas. O jei dar akimis perbėgi Arūno patekiamą CV, kuriame su tokia pat aistra pristatomos tiek parodos Niujorke ar Tokijuje, tiek Obeliuose ar Druskininkuose, matančiam ir mąstančiam tai daug pasako.
Nepanikuok – fotografuok
 |
| Driu Gilbertas. „Canaan upė”, 2004. |
Šiuolaikinio korumpuoto meno pasaulio visagalybę su pašaipa demistifikuoja ir LOMO entuziastai. 1993-iaisiais užregistruotas ir visame pasaulyje išplitęs judėjimas panašus į jokiai sistemai nepaklūstantį vitališką vizualinį šėlsmą. Ir nors manifesto autoriai parašė 10 lomografijos taisyklių, paskutinė iš jų skelbia: „Nesilaikyk taisyklių”.
Projektas „Erozija” pristato vienos aktyviausių Lietuvos lomografių Aistės Nesterovaitės mini lomografijos sieną. Darbas, poilsis, kelionės ar nuobodulio akimirkos išsiskleidžia kaip spalvomis žaižaruojantis monumentalus pano.
Nors lomo entuziastai ir akcentuoja savo žaidybinį charakterį, dinamiką ir nereikšmingumą, manau, kad būtent jų darbai yra įdomiausi šiuolaikinės visuomenės antropologinėms studijoms. Jau girdžiu, kaip būrys lomo aistruolių atkerta savo mėgiamą šūkį: nepanikuok – fotografuok!
