Fotoparodoje – 7 žvilgsniai į Klaipėdą

Fotoparodoje – 7 žvilgsniai į Klaipėdą

Danguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje iki rugpjūčio 20-osios veikia projektinė pa-roda „Klaipėda – 7 miestai“. Fotografinę diskusiją uostamiesčio tema čia surengė šeši vietiniai fotomenininkai – Saulius Jokužys, Artūras Šeštokas, Robertas Gabrys, Vytas Karaciejus, Gytis Skudžinskas, Remigijus Treigys ir vienas autorius iš sostinės – Gintautas Trimakas.

Be pavadinimo. Sauliaus Jokužio fotografija

Individo ir miesto ryšys

Miesto fotografija dažniausiai asocijuojasi su sąlyginai objektyviai reprezentatyvias jo erdves ir objektus vaizduojančiomis nuotraukomis, kurios paprastai daugiau ar mažiau idealizuoja ne tik patį miestą, bet ir individo buvimą jame. Klaipėdos fotografijos galerijoje surengtoje parodoje septyni autoriai uostamiesčio – kaip miesto – suvokimą pateikia iš kiek kitų pozicijų.

Šįkart fotografija tampa ne tiek realistinių miesto vaizdų segmentavimo priemone, juolab – ne įkyria turistų masintoja, o veikiau autorinės pozicijos ir fotografo santykio su konkrečia erdve įvaizdintoja. Tokia fotografija, siūlanti naujas gerai pažįstamų erdvių suvokimo galimybes ir neretai panaikinanti jų atpažinimo momentą, veikiau skirta patiems klaipėdiečiams. Atida masinei miesto kultūrai, ne tik įtakojančiai, bet dažnai naujai performuojančiai atskiras bendruomenes, sufleruoja naujas miesto pažinimo galimybes ir verčia abejoti lig šiol reprezentatyviais laikytinų miesto vaizdų paveikumu bei skatina ieškoti alternatyvių miesto pristatymo būdų.

Parodoje pateikiamos fotografijos – be laiko (dažnai ir be vietos) ženklų, o jose užfiksuoti objektai be didesnių pastangų gali būti adaptuojami bet kuriai vietovei. Fotomenininkus labiau domina čia gyvenančio individo ir miesto priklausomumo ryšys, nei išskirtinės Klaipėdos, kaip urbanistinio darinio, savybės. Būtent šį ryšį jie pasirenka savo fotografinių tyrimų objektu.

Ieško įrodymų

Iš ciklo „Prieš”. Gyčio Skudžinsko fotografija Iš ciklo “Dviračio stovėjimo vietos, Klaipėda”. Gintauto Trimako fotografija Be pavadinimo. Vyto Karaciejaus fotografija

Ignoruodami reprezentatyvias miesto erdves (tai atitiko ir šio projekto koncepciją), išskyrus uosto vaizdus, teigiančius Klaipėdos – kaip uostamiesčio statusą, jie savo objektyvus nukreipia į gerai visiems žinomas kasdienes teritorijas – turgų, kino teatrą, miesto gatves ir kitas visuotinio susibūrimo vietas. Savitai perkonstruodami pačią miesto vizualinę sąvoką, jie atitrūksta nuo objektyvaus realybės atspindžio, miesto erdves paversdami analitiniais objektais. Fiksuojamų erdvių socialumas, nužymėtas miesto ir individo priklausomumo ryšiu, skatina ne tik miesto vizualinio atitikmens, bet ir paties individo pokyčius.

Pasirinkdami kasdienes teritorijas, jų fiksavimo momentą autoriai atitolina iki individo pasišalinimo iš jų. Eliminuodami iš nuotraukų žmogaus figūrą, jie ne tik aptinka, bet ir akcentuoja jo buvimą mieste, formuojantį vizualinį miesto charakterį.

Bylodami apie bendruomenes, menininkai apsiriboja pastarųjų susibūrimo vietomis – turgumi, garažais, kolektyviniais sodais. Išskyrus A.Šeštoką, visi autoriai ignoruoja patį individo fiksavimą. Kaip teigė vienas iš parodos kuratorių G.Skudžinskas: „Individas miestą atspindi pernelyg asmeniškai ir personaliai. Jo tuometinės momentinės emocijos negali atspindėti miesto būsenų. Miesto struktūra – urbanistika ir kita taip pat turi emocijas, bet tai nėra momentiniai dalykai. Jeigu jau renkiesi tokią fundamentalią struktūrą kaip miestas, tai norisi suformuoti jo ilgesnio laiko portretą“. Galbūt dėl tos priežasties mieste ieškoma ne paties žmogaus, o jo egzistavimą čia įrodančių ženklų.

Fiksuoja ribas

Bene kaip vienintelę monumentalią struktūrą A.Šeštokas fiksuoja uosto vartus ir molą. Menininkas, išblukindamas aštrius bangolaužių kontūrus, veikiau siekia ištrinti miesto ribą su jūra, nei ją išryškinti. Tačiau, kita vertus, uosto vartų fiksavimas iš jūros pusės šią ribą įteisina.

Toks dviprasmiškas temos traktavimas siūlo suvokėjui pačiam susikurti miesto pažinimo schemas. Uosto vartai – tranzitinė zona, kurioje stebima žmogaus figūra tėra užuomina į miestą kaip socialinę aplinką, o ne galingą urbanistinį užtaisą. Sunkios bangolaužių materijos performavimas suteikiant jai minkštą pavidalą, koreguoja įprastas daiktų reikšmes – formuoja nuorodas ne į esamą, o į būsimą laiką – žymi laikinumą, nepelnytai stabiliais laikomų objektų pažeidžiamumą.

Priešingą miesto ribą, pasirinkdamas panoraminio peizažo žanrą, fiksuoja S.Jokužys. Autostrada – taip pat tranzitinė miesto vieta, kurioje dar rečiau, nei uosto teritorijoje, užtrunkama ilgiau. Fotografas fiksuoja miesto vaizdo kitimą per parą.

Skirtingos A. Šeštoko ir S. Jokužio judėjimo kryptys akcentuoja miesto ribų kirtimo momentą.

Po apleistas teritorijas

Objektas 1. Roberto Gabrio fotografija Iš ciklo „Molas”. Artūro Šeštoko fotografija Žalias namas. Remigijaus Treigio fotografija

Lig šiol dažniausiai urbanistinę architektūrą fotografavęs V.Karaciejus, šįkart uostamiesčio charakteristiką pateikia neatpažįstamo objekto fragmentais. Pasirinkdamas tris skirtingus žiūros taškus, autorius išryškina pastato nuvertėjimą ir buvusio statuso praradimą. Nuotraukose užfiksuoti laiptai, praeityje – svarbi pastato dalis, dabar beviltiškai nereikšmingi. Tai viena iš apleistų žmogaus teritorijų, į kurią retai kada sugrįžtama.

Žmogaus sudėvėtas, paties laiko pasendintas miesto erdves renkasi ir R.Treigys. Fotomenininkas ir čia, mistifikuodamas kasdienybę, fiksuoja ištuštėjusias erdves – žmonių laikinai ar visam laikui apleistas susibūrimo vietas. Kadras prislopinamas iš jo visiškai pašalinant šviesos šaltinį ir paliekant jį tik numanomu. „Nekokybė” (fotografinis grūdas) šio autoriaus darbuose – kaip nekokybiškos esaties liudijimas ir bene vienintelis autentiškumo įrodymas. Išblukę kontūrai oponuoja skaudžioms, rėksmingoms dėmėms, iššokančioms į pirmą nuotraukų planą. Pagrindiniu herojumi ir šiose autoriaus fotografijose išlieka tuštuma, trumpam ar visam laikui apleista teritorija. Tačiau šios erdvės neatrodo nykios ir slegiančios. Jose dar juntamas žmogaus pėdsakas, suteikiantis joms gyvybingumo.

Klaidina žiūrovą?

Bendruomeninių erdvių analizę savo darbuose tęsia R.Gabrys. Autoriaus darbuose fiksuojamos erdvės – dekoratyvios, formuojamos iš ryškių spalvų ir aiškių geometrinių formų. Tačiau forma čia ne sufleruoja daikto paskirtį, o, ko gero, klaidina žiūrovą – perša naujas objekto reikšmes, paneigdama pirminio atpažinimo svarbą. Formą pajungdamas ritmui, spalvą – emocijai, fotomenininkas pasiūlo suvokėjui žaidybinį miesto suvokimo variantą.

Miestiečio perėjimą iš individualių į visuomenines erdves pinhole kamera fiksuoja G.Skudžinskas. Ar jis žymi laipsnišką individo, o kartu ir miesto kitimą? Kaip teigė autorius, jam rūpėjo užfiksuoti miesto socialumą, pereinamąjį etapą. Todėl ir buvo pasirinkta ši fotografinė priemonė, įgalinanti ištęsti laiką iki valandos trukmės. Nusidriekę miesto žiburiai, punktyrinė gatvės juosta ne palengvina, o veikiau apsunkina individo orientaciją mieste, jį klaidina.

G.Trimakas, vienintelis šiame projekte kviestinis autorius, kaip ir G.Skudžinskas, Klaipėdą fiksuoja pinhole kamera. Šis fotomenininkas bando nužymėti personalinę judėjimo mieste trajektoriją, pasikartojančiu dviračio sėdynės motyvu liudydamas nuolatinį savo buvimą jame. Iš neįprasto žiūros taško pateikiami objektai praranda pirma-pradžius įvaizdžius, diktuoja naujas sąvokas. Miestas atsiveria žiūrovui nauju rakursu. Autoriaus darbams būdingas fragmentiškumas, juodu kontūru apribotas kadras byloja apie jo asmeninio santykio su fiksuojamu miestu paieškas.

Traktuoja naujai

Pateikdami skirtingas Klaipėdos miesto įvaizdinimo versijas, fotomenininkai atskleidžia specifinį savo santykį su uostamiesčiu ir jame gyvenančiu individu. Žmogus čia charakterizuojamas ne individualiais, o bendruomeniniais bruožais, kartu pabrėžiančiais ir jo priklausomybę tam tikram kolektyvui.

Nauja senos temos traktuotė, autorinio braižo pokyčiai įrodo šių fotomenininkų fotografinės kalbos dinamiškumą. Parodos organizatorių teigimu, būtent provokacija ir yra esminis šio projekto aspektas. Anot jų: „Tiek pačius autorius, tiek ir miesto visuomenę reikia išprovokuoti. Nors naivu tikėtis, kad kažkas gali keistis, bet provokacijos vis tiek yra nemažas „gabalas“. Autoriai tokiais atvejais visiškai naujai „suskamba“.

Fotomenininkų siūlomos novatoriškos miesto (at)pažinimo galimybės skatina aktyvią miesto-individo-suvokėjo komunikaciją, palikdamos erdvės nuolatinei gyvenimo mieste kaitai, sąlygojančiai ne tik bendruomeninius, bet ir asmeninius žmogaus pokyčius.

by admin