Fragmentai ir eilėraščiai

Fragmentai ir eilėraščiai

Rolandas Rastauskas

***

PAMENU, vienam bendraamžiam poetui išleidus rinkinį, postmieželaitišku pavadinimu Peizažas su žmogumi, užstalės aštrialiežuviai kaipmat paleido nuodelį: „Nereikia teršti peizažo!“ Atmetus ironiją, tą patarimą galima įsivaizduoti kaip žiūrą… be žiūrinčiojo atgal, be menkiausio žvilgsnių pingpongo. Tarp atsiveriančio vaizdo ir tavęs, stebėtojo, nėra jokių trukdžių. Tarsi plytėtų milžiniška scena su besikeičiančiomis dekoracijomis, bet be aktorių. Tasai „aktorių be“ visada pribloškia. Prieš gerą savaitę perėjau pusę Klaipėdos. Senstelėjusio briedžio maršas truko valandą – tarp devintos ir dešimtos vakaro. Tam tikri tarpsniai buvo nutvieksti pastarojo žaros. Toks lygus paauksinimas miestą sutaurino, ties Biržos tiltu urbanistinės valios, vandens ir chlorofilo sąjunga po aukštu dangaus kupolu smelkė kiaurai. Kadras po kadro miestas vėrėsi it virtinė tobulai suaugusių vaizdingų grandžių. Mano galvoje veikė skaitmeninė kamera. Operatorius buvo beveik euforijos apimtas, kadangi jo akies trajektorijai nebereikėjo montažinės įsikišimo. Mažyčio palaimingo nušvitimo paslaptis slypėjo neutroninės bombos grožyje – nei ant tilto, nei patiltėje, nei krantinėje nešmėžavo žmonės. Tai, ką jie buvo apleidę, buvo sukurta tarsi ne jų, o kažkokios neįvardytos jėgos, spinduliuojančios absoliučiai nesuinteresuotą grožį.

Kur slėpėsi dvikojai? Šitas klausimas kalte kalė į smilkinius. Juk dar prieš pusvalandį aš stovėjau senamiesčio kieme prie švediško stalo, fotografavausi su naujai prisikėlusios „Bohemos“ (netrukus vėl atmirs) virėjomis prie šašlykų k(v)apavietės, sveikinausi su seniai matytais jaunystės bendražygiais, pokštavau ir žiūrėjau į visom prasmėm tėvus praaugusias bičiulių dukras. Negi visa Klaipėda taip ir liko klegėti tam Parodrūmio kieme? Manoji, turiu prisipažinti, išties jame sutilptų.

***

SOSTINĖS paprastai ištuštėja savaitgaliais, ir tada, kaip pasakyta jau kito, garsesnio, poeto, „į kiekvieną jų galima ramiai įvesti dalinius“. Štai apie ką turėjau pagalvoti Klaipėdoje! Kol čiabuviai rakinėja dantis savo kotedžuose ar šlamščia kebabus Turkijoje, vienos didelės kaimynės kariuomenė gali ramiai paržygiuoti atgal: universitetiniai desantininkų divizijos mūrinukai restauruoti, santechnizuoti ir kompiuterizuoti. Teatras neveikia, tad pulkininkui niekas nesutrukdys įkopti į legendinį Adolfo balkoną. Ką tik praūžęs džiazo festivalis atėmė paskutines pasipriešinimo energijos atsargas. Pusė miesto bus laiminga, tikėdama, kad sugrįžo saviškiai, kita – manydama, kad įžengė Holivudo pulkai. „Vėl smurtalą filmuoja!“ – paaiškins nesusipratėliams. O pagaliau nebus ir kam aiškinti – gatvės juk tuščios. Keli vokiečiai iš kruizinio laivo priims viską kaip naujo istorinio teisingumo apraišką. Apsuką. Pasaką. Arba dar svaigiau – priešas gali atplaukti tuo pačiu kruiziniu gigantu. Nusigrimavęs inturistu! Juokai juokais, bet tuštumą visada lydi gera siaubo dozė. Jau minėtam eilėraštyje apie savaitgaliais ištuštėjančias sostines esama ir telefono skambučio nespėjusiai į kurortą išvažiuoti draugės draugei (ypatinga moterų rūšis!): kitam laido gale girdėti tik nerišlūs juokai ir svetimkalbės papliūpos. Suprask: okupantas jau tūsinasi! Pilsto portveiną ir pasakoja nešvankius anekdotus, pokštauja. Ir tas volapiukas neišvengiamai išaugina vieną iš elementariausių baimės atmainų – nerimą. Tuščias miestas, prieš akimirksnį švytėte švytėjęs nenusakomu grožiu, dabar virto baimės švytuokle. Miesto tuštuma visada primena sapnų topografiją. Tau reikia žūtbūt nukakti už ano skersgatvio (ten – tikroji palaima ir išsivadavimas!), o koja įklimpo asfalte. Ir kažkoks beformis šešėlis ima augti už nugaros – gal šikšnosparnio, gal bombonešio, gal kokio etnografinio animatoriaus. Beje, vienam neuždrausta būti kitu. Tuštuma sankcionuoja bet kokį košmarą. Bet kokį ambivalentiškumą.

***

RUSIŠKI praėjusio amžiaus miestai (įskaitant, žinoma, ir Minską) vasarą išties būdavo akinamai tušti. Skystoka minia išaugdavo kokioj Gorkio gatvėj Maskvoj ar Nevos prospekte Piteryje. Tu prašmėžuodavai tarp tų svetimkūnių nelyg tarp lietaus lašų, nelyg tarp lianų ar palmių, kad vėlek atsidurtumei granito ir betono plynėje. Tapdavai operatoriumi ir aktoriumi vienam asmeny. Tik režisierius tradiciškai likdavo nežinomas. Kartais nuo tos tuštumos pabėgdavai į vėsias kino teatrų sales, kur juodai baltoje „Užsienio kronikoje“ pamatydavai linksmą Londono ar Paryžiaus… prieškalėdinę minią. Pustuštėje salėje aidėdavo kažkokia paika muzika, griaudėdavo patetiškas diktoriaus balsas, o ten – ekrane (o tiksliau – toli toli anapus!), žvarbiame Londone, linksmi žmonės atnašavo šopingui, kuris visados yra gero fakingo uvertiūra, ar šiaip, regis, be menkiausios širdperšos murkdėsi šaligatvių grūstyje. Kartais toptelėdavo, kad iš tų minios tirščių neįmanoma išbristi, ir sykiu būtum atidavęs viską, kad bent valandai kas leistų pasimurkdyti drauge su visais.

Filmas jau nepadarydavo įspūdžio, nes vis prisimindavai tikrus kronikos žmones tikroje gatvėje. Tie žmonės galėjo judėti visomis kryptimis: paimti taksą ir išskristi į Tanžerą, pirkti Bitlų plokšteles, sagstytis Dioro sijonus, skaityti Chandlerį ir vartyti porno, studijuoti Oksforde ar tiesiog eiti velniop. Jie visada galėjo pasirinkti. Tu tik svajojai apie pasirinkimą. Tos svajonės ir išmokė tave nieko neveikti. Arba, kaip kartą pasakė jau trečias poetas, „veikti nieką“. Štai kodėl tu taip gerai supranti tą savo bičiulį, kuris, pirmąsyk nukakęs į Paryžių, dienų dienom neatplėšiamai sėdėdavo kažkokioj banalioj gatvės kavinėj ir stebėdavo pro šalį nelyg iš tų prieštvaninių kino kronikų plaukiančią minią. Dešimteriopai, beje, gražesnę už visus Luvro šedevrus! Istorija byloja, kad šeimininkas jam ramiai pildavęs kalvadoso skolon, o nuolatiniai lankytojai šaukdavę vardu: „Pranas, tu tvarkoj?“ Ir jis atsakydavęs: „Aš tvarkoj, chebra!“

***

TEN, kur nėra žvilgsnio atsako, apie meilę galima tik dainuoti.

(2007)

***

TASAI galutinio taško programinis atmetimas, toji kelionė minus tikslas, kaip iš anksto suplanuotas siekinys, yra keliautojo programinė nuostata ir sykiu būsena, deklaruojama nuolatiniu bėgimu nuo, o ne į. Kažkas kelionių aistrą yra pavadinęs mėginimu pabėgti nuo mirties. Ponia M. ateina su dalgiu į tamstos namelius, o šeimininko nėra namie. Pūkuotuko trobelė tuščia. Tik fotošopinė mėnesiena nušviečia sodybos apybraižas. Likimas pasibeldžia tamstai į duris, o durų nėra kam atidaryti. „Ponas išvykęs“, – unisonu atsako tarnai, baldai, grindys, paveikslai ant sienų. Nežinoma kryptimi, sako jų (tarnų, veidrodžių, portretų) baikščiai gudrios akys. Ponas keliauja. Taigi. Kur dėti dalgį?

Keliautoją gena ne smalsumas ir ne snobizmas, o atsivėrusi dykuma. Dykuma, kuri dabar visados su tavimi, bičiuli. Štai nuo tos vidinės dykumos ir bėgama į tikrąsias. Niekada nepamiršiu vienos Maxo Frischo Dienoraščių frazės, sukrėtusios mane paauglystėje: keliaujama tam, kad sutiktumei žmones, kurie nemano pažįstą tave kiaurai. Štai dėl ko vaikai bėga iš namų – nuo tėvų jiems nukaltų „pažinimo“ grandinių! Nuo žudančio gimdytojų (vėliau mokytojų, bendradarbių, viršininkų) atsainumo, atmetančio bet kokią nuoširdaus dialogo galimybę. Vaikai bėga „teisingai“ – neskaičiuodami! Juos atranda nežinia kaip atsidūrusius nežinia kur. Tasai aklas dūris jau išpranašauja vaike tūnantį klajūną – toks nesustos. Tokio lengvai nepapirksi tėviškų ar patriotiškų banalybių rinkiniu. Tokiam tėvynė bus visas žemės rutulys ir netgi dar kažkas daugiau. Tokio nepririš jokia korporacija. Toks neis mirti už gražius žodžius. Toks paprasčiausiai eis. Eis ir eis. Kol nekris ant molinių aslos grindų kur nors Maroke. Taip ir nepasiurbčiojęs arbatos Sacharoje. Nusėstas musių. Visas.

Na, neįsijauskime. Pabėgti nepavyks, bet susikurti trumputę pabėgimo iliuziją visai įmanoma. Štai ir mes Tebaldo krantine temstant jau beldžiamės Garibaldžio tilto linkui, sugerdami šniokščiančios upės vėsą ir gaivą. Iš viršaus matome palei sraunų vandenį bėgantį vyriškį su raudonais marškinėliais. Jo figūrėlė pilkame statmenos sienos fone šokčioja nelyg taškelis snaiperio taikiklyje. Tas plikame regėjimo lauke bėgantis žmogus dabar atrodo it prarastos ramybės garantas. Bėgsmas irgi gali būti pabėgimo forma. Siksto tiltu einame sparčiau ir sparčiau – neatsigręždami į tyvuliuojančią žiburių jūrą už nugaros. Kojos pačios nuneša į ramią S.Maria in Trastevere aikštę, kur keli kandžiai geria vyną iš butelių. Tai geras ženklas. Bažnyčia priešais atrodo kaip šaltinis, prasimušęs iš pragarmių. Mozaikos fasade vos įžiūrimos, bet Marija krūtimi tebemaitina Kristusėlį. Štai TOJI istorija nesibaigia niekad: Jis kryžiuojamas kiekvieną dieną ir SYKIU kiekvieną dieną maitinamas Marijos pienu! Tą „sinchroną“ suvokti niekada ne vėlu, jis nušviečia viską aplinkui – čia, Užtibryje. Tada ir fasadų pleiskanos suskamba, ir šiukšlės virsta rožėmis. Ir surūdiję motoroleriai atrodo kaip asilėliai, o geriantys kandžiai romūs it piemenėliai. Ir sukilęs apetitas nemeta jokio apsirijimo šešėlio, ir turkiška „Kebabų planeta“ Užtibrio „Didžiojoje“ gatvėje joks tavo katalikiškųjų genų įžeidimas. Pavalgyk, neramus žmogau. Atsipūsk. Couscous freddo bus pats tas. Ir baklawa prie dvigurkšnio espresso.

(2005)

***

KAI gulėsi mirties patale, tos vienintelės frazės melsi nelyginant vaisto, gydytojas ir ligonis viename asmenyje, spjovęs į gyvenimo tiesą, patirtį ir kitus fantomus, prašysi tų kelių eilučių, kurias galbūt išsaugos vadovėliai: „Aspiriną užsigeriu pienu, pakeliu galvą ir garsiai sakau: kalbėk savo balsu, Dariau, užkimusiu ir tulžingu, kalbėk savo žodžius, kalbėk savo lytim, karštu žilvino kaklu, vienatvės gamom. Dabar už tavęs nestovi nė vienas išrinktasis, tu drąsus, patikrintas, jaunas. Šitoje ašarų pakrantėje atsisakyk dangaus šviesulių, kompasų ir žemėlapių. Eik, kur akys veda. Gal išbrisi iš liūno, iš raisto, iš kreidos rato. Neatstumk nė vienos moters, nė vieno ubago, nė vieno šliužo. Kalbėk savo balsu, Dariau, aižiu ir užlūžtančiu, kalbėk savo žodžius, suteik jiems kūną. Kalbėk savo kūnu. Dar ne vėlu. Dar ne visi broliai išskrido juodvarniais. Kalbėk, nebodamas auglio, smegenų nutekėjimo ir kalbos praktikos patarimų. Ieškok savo vietos nepriklausomybės erdvėje, kur plaka bėgiko, o ne bėglio širdis, ir išaugtus vaikystės daiktus laidoja kopų smėlis. Pamiršk sąmokslininkų pamokslus, prisileisk artyn delfinus ir žuvėdras. O kai paukščių gaudytojas aptiks ore tavo pėdsakus, neišsigąsk, neužsimerk, nepasuk atgal. Aukšti mūrai, senos dviračių grandinės, mediniai aeroplanai, visų amerikų ir japonijų elektronika neįveiks tavęs. Nepriklausomybės erdvė įkvėps gyvybės tavo vystantiems plaučiams, ir tu pirmąsyk nepaminsi savo veido ir vardo. Vabzdžiai, miegantys gintare, nubus, briedžiai laižys tau delnus. Tegelbsti tave šventa valia, Dariau Girėne, iš naujo sutvertas pasiryžėli, prisilietimo olimpieti, TAIP sakytojau“.

(1975)

Eiti namo


reikia eiti namo pro bažnyčių prisodrintą dangų
pro įšalusias išėdas ir iš balkono išspirtas egles
reikia eiti namo savo kūną įtempus it lanką
pro girtuoklių stotis ir vitrinų šaltas ugneles

reikia eiti namo be atodairos lig pamišimo
aidint šlagerių poteriams brautis pro ledo vartus
reikia eiti namo nes dangus jau tave pavaišino
apreiškimo skutais užmokėjęs už gatvių vardus

reikia eiti namo atsiduodant vėjuotai vietovei
speigo runos odoj išvedžiotos besvore ranka
reikia eiti namo tarsi neršiančios žuvys prieš srovę
kelių brydės sniege Karoliniškių bokšto anga

reikia eiti namo šitą kryptį atpasakos knygos
jas ir vėl kada nors mokiniai po pagalviais laikys
reikia eiti namo kol rakštis danguje neįstrigus
vėliavėlė purve kraujo lašas žiemos taikinys

Kelte „Nord Gotlandia“, 1997


Kitas krantas


Štai toks bernužėl tas krantas
Kuriuo nestraksėjo Kantas

Čia akmenys apledėję
Vėl primena savo idėją

Prašliuožia erotiška švedė
Ledynų eros miledi

Ir koja taikos paslysti
O jeigu mokėtum kristi

Kaip krenta baltos žuvėdros
Statiškos it iš Fedros

Atradę nuopuolio kampą
Jos net lietuj nesušlampa

Jų rankšluostis – Šiaurės vėjas
Tikrasis scenos veikėjas

Kur šauksmas „Tiktai be rankų!“
Sukeltų vien juoko bangą

Kuri ore suledėtų
Taip žiūri dvasios be vietų

Į kūno žingsnius iš anapus
Kur neveda laiptai statūs

Visby, 2000

by admin