LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Trys klausimai rašytojui
G.Grajauskas: skaitymas yra pats tikriausias literatūros procesas
Vienas ryškiausių Klaipėdos kūrėjų – poetas, eseistas, dramaturgas Gintaras Grajauskas (g. 1966) į literatūrą atėjo prieš 18 metų. Nuo tol Lietuvoje išleido šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Taip pat jo poezijos knygos išleistos Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje, pjesė „Rezervatas“ atskira knyga pasirodė Prancūzijoje. G.Grajausko eilėraščiai išversti į anglų, vokiečių, švedų, olandų, korėjiečių, suomių, lenkų, latvių, estų, rusų ir kitas kalbas, publikuoti tų šalių periodikoje bei antologijose.
Pastaraisiais metais rašytojas daug keliauja, dalyvauja tarptautiniuose literatūriniuose renginiuose – savo kūrybą skaito Frankfurto, Leipcigo, Varšuvos, Geteborgo, Turino knygų mugėse, Edinburgo knygų festivalyje, Vilenicos, Geteborgo, Roterdamo, Kopenhagos, Budapešto poezijos festivaliuose, Reikjaviko ir Berlyno literatūros festivaliuose.
– Ką šiuo metu rašote?– paklausėme jo.
– Praėjusį rudenį gavau Berlyno literatūros kolokviumo stipendiją – spalį praleidau Berlyne. Tuo metu neturėjau jokių, kaip žurnalistai mėgsta sakyti, kūrybinių planų. Tiesiog vaikštinėjau po senus tamsius parkus, nužiūrinėdamas medžius, apmegztus gebenėmis. Gyvenau ant kalvos prie ežero, tokiame iki baimingo virpulio istoriniame XIX a. name, kadaise priklausiusiame Prūsijos princui Frydrichui Karlui. Slampinėjau tais pačiais koridoriais, kuriais vaikščiojo Paulis Celanas, Frydrichas Diurenmatas, Maksas Frišas, Giunteris Grasas, Umberto Eko ir gausybė kitų mitologinių būtybių. Nieko keisto, jog ta labai savotiška atmosfera ir suveikė labai savotiškai: vieną vakarą, bedrybsodamas ant lovos ir besistebeilydamas į pageltusius kino plakatus su Alenu Delonu ir Katrin Deniov, staiga pajutau, kad visų tų garsių vardų man jau gana – tuomet atsikėliau ir pirmąkart gyvenime parašiau pasaką. Apie riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį. Veiksmas nežinia kodėl peršuoliavo iš Vokietijos į Škotiją – gal tie kraštovaizdžiai tiesiog pasirodė artimesni mano neaiškiai istorinei nostalgijai. Pasijutau išsiilgęs kažko senovinio – paprasto, patikimo ir nepretenzingo. Misterio Pikviko. Karalienės Viktorijos epochos. Tikrų garvežių. Prisukamo kišeninio laikrodžio su grandinėle. Arbatos su pienu lygiai penktą valandą iš mėgstamo „vedžvudo“ puodelio. Supratau, kad kuo labiau išmanau kompiuterius, tuo labiau pasiilgstu senos geros mechanikos.
O toliau berašydamas ėmiau suprasti dar šį tą: kad tiedu tipai, riteris Tenksalotas ir drakonas misteris Kaindlis (na taip, kalbinė nuojauta jūsų neapgavo – Thanks-a-lot ir Kindly, būtent), man vis artimesni ir mielesni. Ir kad jiedu žino daugybę istorijų, kurios prašyte prašosi į knygą – tokią jaukią, su senovinėmis neįmantriomis iliustracijomis.
Žinoma, nuo savęs nepabėgsi – keistokos tai bus istorijos. Keistokiems skaitytojams. Kaip jaunimėlis pasakytų, šiek tiek „frykiškos“. Labai protingiems vaikams arba labai „nučiuožusiems“ suaugusiesiems.
– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?
– Labiau griežtas – bėgant laikui vis labiau įgundi pažvelgti į tai, ką parašei, nesuinteresuotu žvilgsniu. Iš distancijos, kaip į svetimą, tau nebepriklausantį daiktą. Buvusią meilę, kurią po daugelio metų sutikai už parankės su kitu. Nors kai kuriems, patiems ankstyviausiems tekstams esu tėviškai atlaidus: jie naivūs, juokingi, nerangūs ir kerėpliški – bet mieli. Nes juos parašė naivus, juokingas, nerangus ir kerėpliškas – ir labai jaunas žmogus. Dabar belieka skaityti, nustebti ir atlaidžiai šypsotis. Ir truputį nuliūsti, nes iš to jauno žmogaus ne kažin kas belikę. Jokio naivumo, jokio mielumo. Gal nerangumas tik.
– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?
– Žinoma, rūpi. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog turiu labai nemažai protingų skaitytojų, kurie neretai „sugaudo“ esmę ne prasčiau už profesionalius kritikus. Nieko keisto – jie smalsūs, pagaulūs ir pastabūs; jie skaito savo malonumui, o ne atidirbinėdami leidykloms. Dažnai jie – savo sferos profesionalai, tolimi nuo literatūros industrijos, tiesiog žmonės, mėgstantys knygas. Tokių daug daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti. Tiesiog jie ne iš tų, kurie laigo iš vieno kūrybos vakaro į kitą, kad pačiupinėtų už rankovės gyvą rašytoją ar įbruktų jam kišenėn savo knygelę. Jie skaito – ir tai ir yra pats tikriausias literatūros procesas, o ne visas tas paraliteratūrinis triukšmas, bandomas prakišti už gryną pinigą.
Literatūros kritikai? Taip, jų Lietuvoje vis dar tebeturime. Atsiranda ir naujų vardų – nedaug, vienas kitas, bet tiek ir gana. Jie talentingi, įžvalgūs ir išmanantys tai, apie ką rašo. Kaip ir bet kurioje sferoje, tokių, gabiųjų – vienetai. Negabių, pasirinkusių šią profesiją kaip keistą būdą patenkinti savo ambicijas, daug daugiau. Normalu. Kartais būna juokinga – kai skaitai kokį kritinį tekstą, kuriame žmogus demonstruoja savo neprilygstamą išmanymą, drabstosi „diskursais“ ir „intertekstualumais“, o tu kaip tyčia ką tik taisei to paties autoriaus korektūras ir puikiausiai žinai, jog jis turi rimtų problemų dėl elementarios lietuvių kalbos gramatikos. Kartais būna ir pikta – kai tas neišmanėlių „išmanymas“ pateikiamas su nuodingu pagiežos įdaru. Na, kita vertus, nėra čia ko pykti – mūsų šalis tokia, čia visi viską išmano, nuo politikos iki krepšinio. Kiekvienas šūdvežys čia išmano viską – išskyrus savo paties amatą.
O rašau – ir sau, ir kitiems. Visiems tiems, kurie skaito, kurie nenuslysta teksto paviršiumi, kurie priima mane tokį, koks esu. Nesugebėčiau – o ir nenorėčiau – pasikeisti ir rašyti kitaip vien tam, kad kažkam patikčiau. Kam? Kad išleistum kvailą, kvailių puikiai perkamą knygą? Knygų rašymas kaip verslo rūšis man atrodo gerokai abejotinas amatas. Jei jau taip reikia pinigų – užsiimk rimtu verslu, bent jau kokia leidyba. Ir vartyk sau šakėmis milijonus. Maža šlovės? Ar trynimasis viename televizoriuje drauge su abejotinos reputacijos tipais, akivaizdžiais pusgalviais ir silikoninėmis moteriškėmis ir yra šlovė?
Viskas paprasčiau: rašai, nes turi ką pasakyti, turi ką papasakoti. Kai neturi – nerašai.
Tik šitai paprastai tiesai suvokti reikia laiko.
Laimė, pasaulis pilnas visokiausių nuostabių dalykų, visokiausių istorijų, o aš smalsus sutvėrimas. Vis dar.
O rašyti, beje, visai neįdomus užsiėmimas. Kartais net varginantis. Toks formalumas, ir tiek. Kur kas įdomiau ir svarbiau yra tai, kas būna prieš rašymą: įsižiūrėjimas ir pamatymas, įsiklausymas ir išgirdimas.
To ir linkiu, tuo ir dalinuosi.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
