G.Skudžinskas: paskutinius marškinius atiduosiu
Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt
Klaipėdietis menininkas Gytis Skudžinskas sausio pradžioje grįžo iš Vokietijos, o vasarį ruošiasi į Prancūziją. Kartu su juo po svečias šalis keliauja ir jo menai, kuriuos kūrėjas plėtoja fotografijos, instaliacijos, knygų dizaino bei garso meno srityse. Puiki proga – pasišnekučiuoti apie šiuolaikinį meną.
Išbandymas tarptautiniame kontekste
– Ką tik grįžai iš Berlyno – ką ten veikei ir kaip ten atsidūrei?
– Sausio 7-ąją Berlyno menininkų įsteigtoje ir valdomoje projektų erdvėje „WerkStadt Kulturverein Berlin E.V.“ atidariau personalinę parodą „Traces 011“, kuri ten veikia iki vasario. Galimybę ją surengti gavau dalyvaudamas konkurse, kurį paskelbė galerija. Tokia praktika, kai galerijos metų pradžioje surenka menininkų pasiūlymus ir iš jų atsirenka autorius, kuriuos galėtų pristatyti savo erdvėje, yra paplitusi visame pasaulyje, tik retai pakanka laiko siųsti paraiškas. Kita vertus, tai puikus savęs išbandymas. Pavyzdžiui, „WerkStadt“ komanda pasakojo, kad gavo per 600 paraiškų iš kurių atsirinko 12 parodų 2011 metams. Man tai leidžia įvertinti savo kūrybos ir veiklos aktualumą tarptautiniame kontekste, ir svarbiausia, kad tokiu atveju niekam neįdomios lietuviškos pažintys, čia menininkams negali „advokatauti“ ambasados ir kiti. O būtent taip pas mus įprasta rengti lietuvių menininkų parodas užsienyje.
– Gal galėtumei papasakoti šiek tiek apie parodą, kurią ten atidarei, ir jos kontekstą?
– „Traces / Erdvės“ fotografijų ir instaliacijų serija yra bene fundamentaliausia ir daugiaplaniškiausia mano veikloje. 1999-aisiais, kai padariau pirmąją šios serijos fotografiją, net nenumaniau, kad tai išsivystys į tokį ilgalaikį ir kaskart kintanti projektą. Pagrindiniai sumanymo elementai yra du. Pirmas – fotografijos iš realiai aplankytų vietų (kol kas nuo Ispanijos iki Rusijos). Antras – „piešiniai iš atminties“. Kalbant apie fotografijas, jos taip pat nėra tik tikslus tam tikros vietos užfiksavimas. Tai dvigubos ekspozicijos, neretai iš skirtingų vietų, dokumentuojančios urbanistinio landšafto fragmentus. Ir su tomis fotografijomis aš turiu labai aiškų asmeninį santykį. Piešiniai ir brėžiniai ant sienų yra jau kolektyvinės atminties ir patirties ženklai. Jiems sukurti naudoju žemėlapių, planų ir kitą panašią universalizuotą ir apstrahuotą grafiką. Žiūrint tiesiog formaliai, jau pastebėsime, kad šiuose darbuose žanrinė problematika prasideda nuo fotomedijos ir tęsiasi iki site specific instaliacijų, o gal ir toliau. Konceptualiai suvokti kūrinius padėtų tokie raktiniai žodžiai kaip „suvokimas“, „pažinimas“, „informacija“, „migracija“, „lokalumas“ ir pan. „WerkStadt“ projektų erdvėje įgyvendinta jau 11-oji šio projekto versija, iki šiol jis rodytas Lietuvoje, Ukrainoje, Vokietijoje ir Švedijoje.
Jei į kūryba žiūri rimtai…
– Apskritai, kokie tau buvo praėjusieji metai, ką nuveikei savo kūrybos ir meno labui?
– O!.. Apie praeitį man visuomet sunku kalbėti, nes turiu daug planų ateičiai, neretai net savo gyvenimo aprašymą pamirštu papildyti. Manau, kad metai buvo neblogi ir aktyvūs. Pagrindinės parodos, kurias išskirčiau, buvo Maskvos grafinio dizaino bienalė, Kijevo fotografijos festivalis, Lietuvos menininkų projektas „Meno kūrinys lietuviškos pasakos motyvais“ (pastarojo projekto surengta per 10 parodų). Iš kuruotų projektų minėčiau „Erozijos“ bienalę ir „LT Pinhole fotografija“ renginį bei antologijos išleidimą. Pastaroji labai svarbi dar ir tuo, jog viską padaryti pavyko vien dėl menininkų entuziazmo, be jokio finansavimo iš fondų ar kitur. Kaip dizaineris džiaugiuosi Lietuvos fotomenininkų sąjungos žurnalais, kurios teko apipavidalinti, Vidmantės Černiauskaitės ir Antano Mončio knygomis. Ir dar praėję metai įsimins tuo, kad sugebėjau susikurti savo internetinį tinklapį – tai šiandien rimtai į savo kūrybą žiūrinčiam menininkui yra būtinybė.
– Kokie artimiausi planai, kokių turi sumanymų, svajonių, gal jau žinai šiemečius savo kūrybinius maršrutus?
– Šiuo metu ruošiuosi vasario viduryje Paryžiuje vyksiančiam festivaliui „Circulation(s)“. Jame pristatoma 30 jaunų Europos fotografų. Vienas įtakingiausių Europos fotografijos žurnalų „Image“ festivalio pristatymui pasirinko mano fotografijas iš serijos „Tyla“. Labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes šių darbu galutinį variantą plėtojau nuo 2008-ųjų. Surinkau labai daug informacijos apie man aktualią temą visoje vaizduojamojo meno istorijoje ir tik tada priėmiau finalinį sprendimą. Tas darbas nenuėjo veltui iškart buvau pakviestas į parodą Užutrakio dvare, vėliau sekė Kijevo fotografijos festivalis, o dabar – Prancūzija. Šiemet planuoju išleisti šios serijos albumą ir jam turiu labai ambicingų sumanymų, jei reikės paskutinius marškinius atiduosiu, kad juos pavyktų įgyvendinti. Kokybė visuomet yra lemiamas svertas.
– Kaip menininkas reiškiesi ne vienoje srityje – įdomu, kodėl jos kelios ir kaip sutaria tarpusavyje? Kuriai teiki pirmenybę?
– Apskritai niekada nesvarsčiau galimybės dirbti vienoje srityje, nes tai veda prie elementaraus amatininkiškumo. O juk ir visi didieji menininkai nuo renesanso laikų kūrė keliose žanruose. Visa veikla, kuria užsiimu, žinoma, papildo ir suteikia netikėtų sprendimų veikloms, kurios, atrodo, gali būti ir pakankamai nutolusios. Tarpdisciplininiai metodai jau daug metų yra naudojami moksle, sporte ar versle, siekiant kokybiškai geresnio rezultato. Nesuprantu, kodėl mene turėtų būti kitaip. Na, o mano kultivuojamų sričių prioritetų išdėstymas priklauso nuo tuo metu atliekamų darbų, taigi tie prioritetai nuolat keičiasi vietomis – irgi migruoja.
Kokybiškas menas ras auditoriją
– Pats organizuoji, kuruoji ir daug rašai apie šiuolaikinio meno projektus. O ką manai apie šiuolaikinį meną, jo situaciją pasaulyje, Lietuvoje ir Klaipėdoje? Kokias čia įžvelgi problemas ir perspektyvas?
– Jau seniai pasaulyje šiandien kuriamas menas yra diferencijuotas ir turi savas nišas. Grubiai galėtume suskirstyti… Pirmoji grupė – grandai, kurios pristato didžiausi ir pagrindiniai meno centrai, jų ir apie juos knygas leidžia prestižinės leidyklos, jų darbai publikuojami autoritetinguose žurnaluose. Antroji grupė – nepriklausomų galerijų atstovaujami menininkai, dažniausiai besireiškiantys projektinėje veikloje, keliaujantys po rezidencijas ir t.t. Ir trečioji – tai įvairių salonų bei meno mugių kūrėjų grupė.
Tenka pastebėti, kad trečioji grupė visur yra gausiausia, nors neretai tai šiandien kuriantys menininkai, bet neatstovaujantys šiuolaikiniam menui. Kita vertus, užsienyje pastaroji grupė ir supranta, kad jų darbai yra pragyvenimo šaltinis, skirtas dekoratyviais akcentais aprūpinti vidurinės klasės atstovų būstus. O Lietuvoje ir dar ryškiau Klaipėdoje toji trečioji grupė be jokios atsakomybės teigia, kad tai ir yra nūdienos menas. Galbūt ir galima diskusija, bet visų pirma parodykite man kokiame nors Pompidu centre Paryžiuje, Tate moderne Londone ar KW institute Berlyne kažką panašaus į tai, kas dominuoja Klaipėdoje.
– Tavo nuomone, ką galėtume ir turėtume pakeisti, kad mūsų uostamiestyje užsimegztų aktyvesnis meno ir publikos dialogas, kad kultūros ir meno poreikis taptų viena iš gyvenimo būtinybių ne tik patiems kūrėjams – kaip saviraiška, bet ir visuomenei, kuriai iš tiesų tie kūriniai ir adresuojami? O gal menas puikiai gali egzistuoti pats sau, be aplinkinių dėmesio?..
– Čia vėl susiduriu su problema… Jau kuris laikas pats asmeniškai negaliu skųstis dėmesio stoka. Darbus spausdina metraščiai, žurnalai, esu kviečiamas į parodas, skiriamas finansavimas, į mano kuruotus projektus susirenka žiūrovai… Bet negaliu ir teigti, kad viskas gerai (juolab kad visi minėti privalumai ateina ne iš uostamiesčio). Mano galva, yra dvi pagrindinės problemos. Visų pirma, vizualinio raštingumo trūkumas, pati edukavimo sistema Lietuvoje nesuteikia vizualinio išsilavinimo. Gal tik pastaraisiais metais šiek tiek rimčiau imta žiūrėti į dailės pamokas, anksčiau juk tai buvo tiesiog „piešimas“. O kur kinas, fotografija, kūno plastikos kalba ir t.t.?!. Antra, nėra institucijų, vykdančių kryptingą veiklą. Dabar išsilavinęs ir žingeidus suvokėjas, atėjęs į parodų rūmus, gali „rasti“ tokių parodų, kurias ir virtuvėje kabinti būtų nejauku. Ar tas žiūrovas dar kada ryšis eiti į tuos rūmus – klausimas. Tad kol realiais kokybiniais kriterijais pagrįstų ir strategiškai vystomų projektų nebus, nebus ir auditorijos. Na, o menas, jei jis kokybiškas, tikrai ras savo auditoriją.
Vizitinė kortelė
Gytis Skudžinskas plėtoja fotografijos, instaliacijos, knygos dizaino ir garso meno praktikas.
Gimė 1975 m. Papilėje, Akmenės raj.
Nuo 1989 m. mokėsi Šiaulių aukštesniojoje technikos mokykloje.
Nuo 1994 m. studijavo Šiaulių universitete.
1999–2006 m. – dizaino studijos Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 2006 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
Nuo 1999 m. dalyvauja fotografijos ir šiuolaikinio meno projektuose Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Švedijoje.
1999 m. – autorinė „Laboratorija garsas ir vaizdas“ ŠMC, Vilnius.
Nuo 1999 m. iki šiol surengė autorinio fotografijų ciklo „Traces / Erdvės“ 11 ekspozicijų Lietuvoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Švedijoje.
2001 m. – antroji vieta plakatų konkurse „Raudonasis kryžius – žmogiškosios misijos ženklas“, galerija „Akademija“, Vilnius.
Svarbesni garso leidiniai: solo projektai „Sable Mouvant“; „Out Of The Nightmare/Back To The Dream“, 7ep, Autarkeia.org; „Bridge Tat Leads Nowhere“, CD, Autarkeia.org.; koloboracijos – GyS & Gintas K., „When the drummer is smoking“, Net EP, http://www.con-v.org/cnv52.html, GyS + d.n.s., „Conspirence of silence“,CD, Dehidral Sound; su „Ensemble SP“ „Calligraphy“, CD, Blade records, Italija; „Botique de pense magique“, CD, Verato projects, Vokietija; „5×5“, 7ep, Austrija.
Gražiausiomis Klaipėdos metų knygomis pripažinti G.Skudžinsko apipavidalinti fotografijų albumas „Sukurta Nidoje“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, Klaipėda, 2007) bei Rolando Rastausko ir Remigijaus Treigio fotoeseistikos albumas „Berlynalijos“ (leidykla „Druka“, 2008).
2009 m. už „Berlynalijų“ apipavidalinimą – Lietuvos knygos meno konkurso „Vilnius 2008“ diplomas ir Baltijos knygų meno premija Baltijos knygų mugėje.
