Gaiviai ir pavasariškai džiugiai
Danutė Petrauskaitė
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros bendrame dėstytojų ir magistrantų koncerte skambėjo uostamiesčio kompozitorių kūriniai – premjeros ir naujos interpretacijos, kitos anksčiau parašytų opusų versijos.
Priminė gražią tradiciją
Tai buvo puiki proga išgirsti, kaip kuria studijuojantis jaunimas, kaip skamba jų dėstytojų muzika.
Anksčiau muzikinė miesto visuomenė buvo įpratusi beveik kiekvienais metais klausytis naujausių Klaipėdos kompozitorių kūrinių. Jie dažnai skambėdavo šiuolaikinės muzikos festivaliuose „Marių klavyrai“ ar muzikologų rengiamų konferencijų „Muzikos meno idėjos ir keliai“ metu. Deja, „Marių klavyrų“ laikas jau praėjo, o konferencijos, pradėtos organizuoti 1994-aisiais, kelerius metus buvo nutrūkusios.
Tačiau prisiminus gražią, bet šiek tiek primirštą tradiciją, Klaipėdos universiteto Muzikos teorijos ir istorijos katedra bei Muzikologijos institutas šiemet balandžio 29-ąją vėl pakvietė visus, besidominčius ir muzikos praeitimi, ir jos ateities perspektyvomis į mokslinę-metodinę konferenciją, kurią ir užbaigė kompozitorių koncertas.
Jame skambėjo ne tik klaipėdiečių kompozitorių-profesionalų Jono Pauliko ir Remigijaus Šileikos kūriniai, bet ir Muzikos teorijos ir istorijos katedros antrojo kurso magistrančių Ernestos Skerstonaitės ir Natalijos Kuzmenko, bandančių savo jėgas kūrybos srityje, pirmieji opusai. Nors pastarosios studijuoja muzikologiją, tačiau turi puikią galimybę gilintis ir į muzikos kūrimo paslaptis, padedamos daug patirties šiame veiklos bare turintiems pedagogams. Kaip joms pavyko atlikti šiuos darbelius, galėjo spręsti ir pačios autorės, pirmą kartą išgirdusios savo kūrinius, ir smalsi publika.
Adaptavo saksofonui
Koncertas prasidėjo E.Skerstonaitės „Pjese-preliudu“, kurį atliko doc. Ingos Maknavičienės fortepijono klasės studentė Virginija Smilgytė. Ši pjesė savo nuotaika labai tiko koncerto pradžiai, lyg įvesdama klausytojus į sudėtingesnės muzikos pasaulį.
Po šio kūrinėlio sekė prof. R.Šileikos, ugdančio jaunuosius kompozitorius, kompozicija „Šaulys“, skirta anglų ragui solo. Kūrinys, įkvėptas to paties pavadinimo M.K.Čiurlionio paveikslo, parašytas 2007-aisiais ir įtrauktas į Kijevo naujosios muzikos festivalio „Sezono muzikinės premjeros“ programą. Ten jį sėkmingai atliko obojininkas Robertas Beinaris, susilaukęs, kaip ir kompozitorius R.Šileika, daug gražių atsiliepimų.
Deja, obojininkų Klaipėdoje nėra daug, mažai studentų renkasi šį instrumentą ir Menų fakultete, tad nuolat iškyla ribotos kūrinio atlikimo galimybės. O kiekvienam kompozitoriui norisi, kad jo muzika skambėtų. Todėl R.Šileika nutarė „Šaulį“ adaptuoti sopraniniam saksofonui, iki šiol nepraradusiam populiarumo tarp klaipėdiečių. Koncerto metu kūrinį atliko prof. Pranciškaus Narušio saksofono klasės studentas Andrius Deveriančenka, pademonstravęs ne tik puikius techninius įgūdžius, bet ir atskleidęs kūrinio dramaturginį vyksmą bei laipsniškai privedęs jį iki efektingos kulminacijos.
„Variacijos“ – nepriekaištingai
J.Paulikas gerai žinomas kaip kamerinės muzikos meistras.
Ir šį kartą jis pateikė klausytojams „Variacijas 2006-ųjų vasaros tema“. Tačiau kūrinys nėra parašytas tradicine variacijų forma. Žodis „variacijos“ labiau apibūdina paties autoriaus variantišką minties eigą prisimenant prabėgusią vasarą. O pats kūrinys yra ne kas kita kaip trijų dalių ciklas (Pastorale, Scherzo, Cancona Orientale), skirtas fleitai, altui ir klavesinui. Jį neprikaištingai atliko Aušra Kuraitė, Auksė Kaziukaitienė ir Vaiva Purlytė.
Reikia pripažinti, kad J.Pauliko muziką atlikti nėra lengva. Joje daug polifonijos elementų, komplikuotų kontrapunktinių junginių, ritminės asimetrijos, serijiniam mąstymui būdingos logikos, slopinančios emocinę išraišką, tačiau kartu bylojančios apie meistriškai valdomą kūrinio formą bei muzikos išraiškos priemonių balansą.
N.Kuzmenko „Tris pjeses“ varinių pučiamųjų kvintetui (Prisiminimas, Rytietišku stiliumi, Išdaiga) galima būtų įvardyti kaip muzikinius momentus, perteikiančius akimirkos nuotaikas. Juose yra ir lyrikos, ir valiūkiško žaismo, išryškėja ir slavų muzikai būdingos intonacijos. Šias pjeses atliko dėstytojai ir studentai: prof. Vilmantas Bružas bei jo trimito klasės auklėtinis Linas Senkus, Monika Rakauskaitė (Algirdo Ulteravičiaus valtornos klasė), Arvydas Stakvilevičius (doc. Stepono Suginto trombono klasė) ir Jurgis Dargis.
Apdovanojo aplodismentais
Didžiausią įspūdį paliko paskutinieji koncerto kūriniai. Vienas jų – J.Pauliko „Liepsnojantis krūmas“ šešiolikai styginių.
Jo sukūrimą paveikė Senasis Testamentas, kuriame yra aprašomas Mozė, išvydęs degantį krūmą.
J.Paulikas siekė perteikti Mozės emocinę būseną, išvydus liepsną ir išgirdus Viešpaties balsą. Ir tai jam nuostabiai pavyko. Muzika hipnotizuoja, priverčia klausytis labai įdėmiai, nes garsų tėkmė yra nepertraukiama ir vis kylančia dramaturgine linija veda prie atomazgos. Tai lyg Mozės nustebimo, pasiryžimo suvokti protu nesuvokiamą reiškinį įprasminimas.
Prieš metus kūrinį atliko Klaipėdos kamerinis orchestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojamas Roberto Šerveniko, o šiame koncerte orkestrui dirigavo Tomas Ambrozaitis, sėkmingai perteikęs kompozitoriaus idėją. Klausytojai negailėjo aplodismentų ir net kelis kartus šūktelėjo „bravo!“.
Proga pasireikšti
Koncertą užbaigė prieš dvejus metus ansamblio „Vilniaus arsenalas“ užsakymu sukurtos R.Šileikos „Snieguoto pasaulio melodijos“, parašytos pagal Sigito Gedos eiles kameriniam orkestrui. Jei pirminė kūrinio versija skirta sopranui ir kameriniam orkestrui, tai antroji papildyta fleitos, alto ir klavesino partijomis. Jas atliko A.Kuraitė, A.Kaziukaitienė ir V.Purlytė kartu su dainininke Giedre Zeicaite, jau turinčia turtingą koncertinę patirtį.
„Snieguotos melodijos“ išryškina naujus stilistinius bruožus R.Šileikos muzikos kalboje – minimalizmo elementus, repetityviškumą, konsonansinius sąskambius.
Publika tokią lengvai suprantamą muziką priėmė entuziastingai.
Manyčiau, kad šis kūrinys dar geriau ir įtikinamiau skambėtų, jei būtų pakankamai vietos scenoje akustiškai tikslingai išdėstant atlikėjus.
Šį kartą skambų G.Zeicaitės balsą ir jos puikią vokalinę artikuliaciją slopino iš visų pusių ją supę instrumentalistai, todėl atliekamas poetinis tekstas buvo sunkiai suvokiamas.
Koncertą komentavo muzikos magistrė Auksė Valauskienė, kurios žodis scenoje skambėjo pirmą kartą. Tačiau ji puikiai atliko vedėjos pareigas, pristatydama ir kompozitorius, ir atlikėjus.
O pats koncertas, nuskambėjęs labai gaiviai ir pavasariškai džiugiai, parodė, kad tokių renginių muzikinei visuomenei reikia. Juk jie praturtina miesto muzikinę kultūrą, suteikia progą pasireikšti klaipėdiečiams įvairiais aspektais – pedagoginiu, kūrybiniu, atlikėjišku.
Todėl tokie koncertai turėtų būti rengiami periodiškai nors kas pora metų.
