Galerijos ir gatvės sankryžoje
Ignas Kazakevičius
Tris dienas ant „Kultūrpolio” galerijos sienų piešusi kaunietė dailininkė Ligita Marcinkevičiūtė klaipėdiečiams pristatė ką tik čia ir dabar gimusią 65 kvadratinių metrų kompoziciją „Cheminė reakcija“. Įspūdis toks, lyg galerija virto gatvės tęsiniu, skersgatviu.
Įsiskverbk su meile
Pasak L.Marcinkevičiūtės, „gatvė – galimybė reikštis laisvai. Tarkime, ant sienų. Eini gatve ir pamatai užrašą – lengvo pobūdžio frazę – ŠVIETIMAS SUPUVO. Na, ir ką galima pridurti? Nieko. Kas tai parašė? Kodėl? Galbūt tai tiesa. Važiuoji „mikru“, pro langą stebi, kaip namai lekia išpaišytomis, ištagintomis, išgrafitintomis sienomis. Viskas juda, keičiasi, transformuojasi, rašomi projektai, cirkuliuoja „babkės” – miestas ir gatvės menas gyvena. Visur visi, kas netingi, deda savo „tagus”. Ir man reikia kur nors padėti savąjį“.
Ir čia, taip sakant, pasipainiojo mūsų galerija…
Kas gali būti gražiau?! Moters kojos… Kojinės gražios. Ant vienos – Jėzus, ant kitos – Marija su kūdikėliu Jėzumi. Įsiskverbk su meile! – kviečia menininkės L.Marcinkevičiūtės aštri linija, sujungusi „Kultūrpolio” nišas, sienas ir kampus. Autorei pakanka tik vienos linijos savajam ideologiniam formatui ir emociniam bagažui išreikšti.
„Personažai – jie gerbia, bijo, niekina… Teisė reikštis visokiomis priemonėmis, būdais, net kopijuoti… Manekeninis žudikas šiandien Pabradėje išmetė juodą šiukšlių maišą… TV žinios. Tie žodžiai man skrieja iš burnos, nes noriu būti suprasta. Kalta dabartis – per daug skubos, sunku susikaupti, kam kauptis, jeigu galima siausti… Frazė iš filmo…”, – bėrė žodžius Ligita, tarsi bandydama pasivyti mintis, šokančias ant sienų.
Gatvės menas ir grafitai
Jos piešiniai – sukultūrintos gatvės stiliaus ikonos. Sunormintas žargonas. Viena linija išmargintos galerijos sienos. Šioje linijoje telpa visas pasakojimas, sudėliotas iš pamatytų realių gatvės sienų, TV titrų, laikraščių frazių… O mes tampame įkvepiančių gatvės šedevrų liudininkais.
Gatvės meno (street-art) ištakas ir kuo jis skiriasi nuo grafitų (graffiti) publikai parodos atidarymo dieną paskaitoje paaiškino (šios sąvokos nuolat painiojamos) Klaipėdos dailės parodų rūmų projektų kuratorius Darius Vaičekauskas. Jis pats du kartus inicijavo grafitų meno parodas uostamiestyje.
Street-artas, trumpai tariant, yra į galerinės kultūros rėmus (taip pavadinkime oficialiąją palaimintą kultūros sąvoką) netelpančių veiksmų visuma. Pačių įvairiausių veiksmų – vizualinių ir akcijinių, t. y. lipdukų klijuotojų, purškėjų stoikų, bomberių, flashmoberių ir kitų radikalų, neformalų, žinančių ir nežinančių, ko nori… Kokia plati visuomenė „anapus“ beesanti!..
Tik čia ir dabar
L.Marcinkevičiūtė rinkosi atstumus bei atmestus objektus ir sudėjo juos į naują, šįsyk kultūrinę terpę, pakeldama jų vartosenos kartelę.
Kai kilnojame metalinius svarsčius, vystosi kūnas. Kai kilnojame „dvasinius svarsčius“, išsivaduojame iš objektų vergijos. Galerinės ir gatvinės erdvių sankryža susiejo „aukštąjį“ ir „masių“ meną. Kičas – geriausi sferų klijai. Kičas suprantamas visiems. Jį paprasta ir vertinti, ir įvertinti.
Ligita savo personažus įvilko į kičo rūbą. Tačiau, o žiūrove, neleisk apgauti savęs, nepasikliauk pirmuoju įspūdžiu.
Jų protėviai gimė patvoriuose, o galeriniai giminaičiai mikelandželiškai nukalti vienu ypu. Drąsios, atviros, aštrios, „atvirkštinės“, storos, vietomis šokinėjančios, nupleišėjusios tarsi kliša džinso siūlė linijos, kaligrafiniai – platūs, juostiniai ir punktyriniai žymeklių potėpiai. Vykusiai panaudotos fachverkinės galerijos konstrukcijos. Ekspresyvumas. Ir sija, įsiterpianti kiaurai vaikučio galvą, daug paveikesnis nei šimtas šūkių miesto stenduose apie niekingą ir sužalotą vaikystę.
„Fiksuojama viena minutė, viena sekundė, čia ir dabar, momentas, veiksmas… Kam? Kodėl? Tiesiog, – šypsojosi menininkė. – Gatvėje galima pamatyti daugiau įdomių dalykų, negu parodų erdvėse. Ar nebijau ko nors tuo įžeisti. Ar žeisti? O ką tai gali įžeisti? Pavyzdžiui, vaizdelis – reality šou: Kaunas, senamiestis, trys kunigai prie katedros bazilikos nuo laido (pastaba: laidas kabo penkių metrų aukštyje) bando nuimti fluorescensinius kedus… Gatvės šėlsmas, argi ne? Pagautas momentas…”
Parafrazės su lengvu kičeliu
Šios parodos tikslas – galeriją transformuoti į sąlyginę menininko erdvę. Joje L.Marcinkevičiūtė gyvai kūrė tris dienas.
„Mano mažieji eskizai – pradinis dailininko darbo etapas dažniausiai nematomas plačiajai visuomenei, yra labai svarbus pačiam dailininkui. Įvyksta cheminė reakcija – ateina įkvėpimas, greitai griebi pieštuką ir paišalioji… Kam, kodėl? – chemija, kažkas galvoje, jaučiu kaip plonas raudonas siūlas ima ir nutrūksta”, – dailininkė kalbėjo apie kūrybinio proceso alchemiją.
Taip radosi jos paveiksliukiniai tapybos darbai, tokie gliukiniai saldainiukai, komiksine maniera puantilizuoti portretai, haliucinogeninės erdvės, potekstinis vakuumas ir internetinių žaidimų aplinka. Plius šiuo metu madingų socialinių, ekonominių ir kitokių globalių idėjų parafrazės, nors paverstos lengvu kičeliu, kaip antai – „Taika, ekologija ir teisingas pasaulis“, „Padėti tvirtus dorovės pagrindus“ – nenustoja pirminio užtaiso galios. Mes lyg ir tikime, norime tikėti šiais… Kuo? Aforizmais? Kita vertus, madona su pitbuliu neatrodo baisi ar puolusi, net priešingai – padykusi ir nusiteikusi bendrauti, o gal perkainoti vertybes.
Oi, apie ką aš čia?.. Populistams labiau patiktų tokios išvados: „Po penktojo aborto menininkė pradėjo tapyti gėles“, „Iš kriminalinio pasaulio gniaužtų ištrūkusi dailininkė pasiryžusi viską perkurti“, „Spalvingi narkotikų sapnai nepasiglemžė kūrybingos sielos“, „Savo šokiruojančias tatuiruotes ji vadina sielos randais“ ir t.t., ir pan.
Na, tai menas čia, ar vien tik kontekstų sukeitimas? Ar street-arto momentiškumo, staigmenos pabrėžimas? Paroda nespės atsakyti. „Cheminė reakcija“ egzistuos tik parodos vyksmo laiką, t. y. atsiradusi parodos atidarymo akimirką, ji bus sunaikinta parodos pabaigoje – gegužės 2-ąją, iš naujo perdažant galerijos sienas. Taigi – atsakymas patikėtas žiūrovams.
Deja vu išpardavimas
Ar pati autorė atskirtų, kas jos pa-rodoje padoru, ir tai, kas purvina?
„Visur dėčiau lygybės ženklą, – tvirtino L.Marcinkevičiūtė. – Juk kalbame apie mūsų visų kelią į rojų. Į tą užslėptą rojų. Užslėptą – tai reiškia ne visiems pasiekiamą, neprieinamą. Tarkime, valdžia, jos turėjimas ir nepasiekiamumas – geras dalykas, pasakei – vykdo, klauso, gerbia, bėga, atstumia, bijo, protestuoja, niekina. Menininkas kurdamas taip pat įgyja šiek tiek valdžios. Bent jau kūrybos proceso ir parodos vyksmo metu”.
Parodoje žymu stiliaus ir naudojamos medžiagos infantilumas, groteskas, eklektika. Banalu ir romantiška. Gatvėje tai išsimėtę zonomis, klesti arealais. Galerijoje – viskas vienu metu. Ką daro menininkė? Ji padalina galerijos erdves. Į vaikiškąją ir į skirtą suaugusiesiems, kurie dar nepamiršo, moka būti vaikais.
Scena iš galerijos: „Deja vu! – aiktelėjo atvykėlis iš Rygos, pamatęs išsiuvinėtą Ligitos piešinį „Iguana ir deimantai iš vazoninių gėlių“. – Andai Argentinoje mačiau tokią pačią iguaną ir smaragdus”. „Čia deimantai”, – pataisė Ligita. „Koks skirtumas. Svarbiausia, kad abu sapnavome beveik tą patį”. „Ką tai galėtų reikšti, ar nebandėte iššifruoti?” – autorės paklausė „dežavisto” žmona. „Ne, – Ligita vyptelėjo. Tarsi duodama suprasti, kad ir Jungas, ir Froidas čia niekuo dėti. – Ne, čia mano iguana, aš tokią auginau”. „Bet jūs susapnavote, tai žinia, kuri galbūt jums svarbi”, – neatlyžo viešnia.
O jų mergaitė tuo metu fotografavosi nerimtajame kambarėlyje su Simpsonų ikona bei kitais įrėmintais meškiukais. Vienas iš jų – sunkiasvoris boksininkas Valujevas…
Anot Ligitos, „niekas neturi laiko šiaip sau gurkšnoti kavą, stebėti pa-rodą, gilintis, skaityti anonsus, galvoti, kokia „konceptuxa” tuo metu kankino menininką. Nafig reikalinga toji koncepcija – visi yra protingi, bent jau toji grupė žmonių, kurie lankosi parodų vietose. O kita grupė… Tiesiog domisi naujais akropolio išpardavimais – nėra laiko”.
