Galimybė būti kitokiam
Gytis Skudžinskas
Klaipėdos fotografijos galerijoje stebėdami 30-mečio klaipėdiečio Marijaus Bružilos fotografijų parodą „Maudynės” neišvengiamai mintimis nuklystame būtent į techninius fotografijos gamybos aspektus.
Kaip manifestinis iššūkis
Atrodo, šiandien kalbant apie meną ne itin įdomu aptarti atlikimo techniką. Neretas šiuolaikinis menininkas pasitelkia konkrečios srities specialistus, gelbstinčius įgyvendinant sumanymą.
Tačiau jauno fotografo darbai tampa beveik manifestiniu iššūkiu visuotinai įsivyraujančiam skaitmeniniam vaizdo reprodukavimui.
Nespalvoti, apibendrinto turinio fotolakštai suveikia tarsi rakštis blizgančių atvaizdų kūrėjų pasturgalyje. Dar daugiau. Marijus, jau keletą metų būdamas aktyvus įvairių virtualių galerijų dalyvis bei lyderis, yra šiandienės fotografijos išsiskaidymo liudininkas ir skelbėjas.
Kai vaizdo manipuliavimo priemonės pasiekė tokią ribą, kad, galima sakyti, neribotos atvaizdo tobulinimo ir manipulavimo galimybės tapo prieinamos kiekvienam, dalis jauniausios kartos autorių aistringai atsigręžė į klasikines ar net anachronistines fotografijos priemones bei medžiagas.
Dažnas vyresnis fotografas tai vadina tik jaunatviško smalsulio patenkinimu, bet kai taip nuosekliai ir įvairiapusiškai naudojama neskaitmeninė technika, M.Bružilos atveju tai tampa strateginiu menininko principu ir kritine nuostata, taip pat galimybe būti kitokiam.
Krypsta kitu rakursu
Maudydamasis ryškalų ir fiksažo vonelėse, tūnodamas raudonos šviesos prieblandoje, autorius ne tik eksperimentuoja ar mokosi chemijos dėsnių, bet kartu sukuria autentiško, nenudailinto, tiesog patirto ir įsisavinto pasaulio atvaizdą. Ir tie personaliniai vaizdiniai tampa daug sodresniais pranešimais, nei dar vienas tiksliai išdėstytas pasaulėvaizdis.
Kita vertus, perkėlus Marijaus atvaizdus iš internetinės erdvės į autonomišką galerijos salę, šie vaizdai prarado dalį savo aštrumo. Izoliuoti nuo permanentinės photoshop’u nugludintų reginių atakos nespalvoti fotolakštai tapo įteisintais fotografinės tradicijos dalyviais.
Bet ir čia autoriaus žvilgsnis aiškiai krypsta kitu rakursu nei tradicinė lietuviškos fotografjos mokykla.
Visų pirma, čia neaptiksime tradicinio lemiamo momento, socialinio peizažo, nuobodulio estetikos, čia visiškai kitas – lengvabūdiškas ir nesankcionuotas pasaulis. Cikle „Maudynės” – socialiai ir ideologiškai nesuvaržytas veikėjas, atsisakęs kasdienybės rūpesčių ir prievolių.
Lakoniškesnis, dramatiškesnis
M.Bružilos dokumentuojami savaitgalio paplūdimio performansai tematiškai primena amerikiečio Ryano McGinley’s fotografijų serijas. Abiejų autorių darbuose įteisinama galimybė būti kitokiam, atrasti kitą savyje, abiem nesvetima švelni ironija.
Tik amerikietis dar neabejotinai spinduliuoja ir gyvenimo džiaugsmą, o Marijus lakoniškesnis ir dramatiškesnis. Priešpriešinė šviesa fotografijose sukuria stiprų kontrastą, ir dažnai nedidelė žmogaus figūra Marijaus atspauduose gali byloti ir apie kitoniškumo nepatvarumą, apie alternatyvos sąlygiškumą subalansuotame pasaulyje.
Taip M.Bružilos fotografijose techninis kitoniškumas susipina su sociokultūrinių alternatyvų paieška ir sukuria įtaigius vizualinius pasakojimus. Pats fotografas nelinkęs plačiai komentuoti savo darbų, o vandens įvaizdžio išplitimas kultūros diskurse išskleidžia plačias interpretacijos galimybes. Fotografijų paviršiais galime sekti nuo teologinių ar mitinių vaizdinių iki ekologinės ar geopolitinės problematikos.
Tas M.Bružilos fotografinių pranešimų talpumas turėtų suintriguoti ir patraukti nemažai fotografijos meno mėgėjų. Parodą Klaipėdos fotografijos galerijoje galima apžiūrėti iki balandžio.
