Gamta ir socialinė tikrovė R. Kmitos eilėraščių knygoje “Upės matavimas”

Gamta ir socialinė tikrovė R. Kmitos eilėraščių knygoje “Upės matavimas”

Alma Riebždaitė

Poezijos supratimas dažnai siejamas su tam tikru poetiškumo supratimu, kuris mums sėkmingai įdiegiamas dar mokykloje. Būtinai, kad rimuotųsi, būtų gražu, kalbėtų apie pakylėtus dalykus, išreikštų taurius jausmus. Proziški dalykai tegu lieka prozai arba publicistikai. Tokį poezijos supratimą pavadintume atvirukiniu arba proginiu, t.y. poezija suprantama instrumentiškai arba funkciškai. Ir šis supratimas dažnai mus lydi visą gyvenimą: rašome eilėraštį mamai, mylimajai, rašome įskaudinti, nusivylę, kartais apimti džiaugsmo ar suvokimo karštinės. Ir tai nėra blogai, natūralumas, be abejo, yra labai sveikintinas dalykas, tokie eilėraščiai reikalingi ir brangūs kaip asmeninės jausmų išraiškos. Tačiau gerų eilėraščių šia tema gimsta labai mažai, nes dažniausiai vadovaujamasi tuo pačiu stereotipiniu poetiškumo supratimu, dar vaikystėje išeita poetinių klišių mokykla.

Su kuo susiduria jaunas poetas? Pirmiausia su vidinių stereotipų laužymu, truputį vėliau ieško savo individualaus balso, vienintelio, nepakartojamo bendražmogiškų dalykų išreiškimo. Jis leidžiasi į savo kalbos kelionę: vieni atiduoda kalbai, kiti bando kalbą suvaldyti. Tačiau ką reiškia vidinių stereotipų laužymas? Tai – pačio asmens keitimasis, jo laisvėjimo, sąmonėjimo procesas, atsakomybės prisiėmimas. Skausmingas ir kartu džiugus procesas, džiugus, nes atveriami naujo suvokimo varteliai.

Daugelį stebina ar net piktina, daugeliui yra nesuprantama šiuolaikinė lietuvių poezija. Be rimo, išblaškyta, sutrumpėjusios eilutės, neaiškios mintys, o ką bekalbėti apie vertybes. Tikrai toli nuo klasikinės rimties ir romantinės retorikos. Bet pažiūrėkime į tai atlaidžiau, kaip į naujos kalbos, naujo kalbėjimo ieškojimą, naujų atramų, vertybių ilgesį pasikeitusiame pasaulyje. Poezija taip pat pasikeitė, ir ji turi išlikti ištikima sau, išlaikyti atvirumą pasauliui, kitaip ji būtų labai dirbtina ir visiškai neadekvati tikrovei, kokia ji bebūtų: svajonių, sapnų ar socialinė. Nelengvas uždavinys. Kaip kalbėti apie nūdieną, kuri tikrai nėra poetiška, kad tai būtų poezija. G. Grajauskas, E. Ališanka, S. Parulskis, A. Marčėnas, kiti bando tai daryti. Tarp jų – Rimantas Kmita.

R. Kmitos antrojoje eilėraščių knygelėje “Upės matavimas” ypač daug nūdienos socialinės tikrovės refleksijos. Be abejo, pirkimo ir pardavimo procesai, pasiūla ir paklausa, kuo didesnio vartojimo skatinimas, technologijos naujienos nėra labai poetiški reiškiniai, tačiau R. Kmita savo eilėraščiuose randa formą apie tai kalbėti. Ir ne tik apie tai: ir apie religinę eklektiką, technologijų siūlomus stebuklus, leidžia pajusti gamtos ritmą ir paprasto žmogelio kasdienybę.

Knygelės kompozicija paprasta: metai suskirstyti į dvylika mėnesių. Pagrindinės dvi stovyklos – gamtos pasaulis, jis paprastas, aiškus, turintis savo tvarką, kuriai paklūsta ir žolės, ir įvairiausi gyviai, ir žmogus. Žmogus ir gamta čia gyvena vienu ritmu. Žmogus įsiklauso į gamtą ir jai paklūsta, prisitaiko prie jos. Kalbėjimo tonas ramus. Kai kur dvelkteli pačia poezija. Mėnesių pavadinimus turintys eilėraščiai rašyti pagal 1982-ųjų “Kolūkiečių kalendorių”. Kiti pagal laikraščių nuotrupas rašyti tekstai, turintys lyg ir didaktinį atspalvį, liudytų apie nerašytas vidines moralines normas, tradicijų laikymąsi. Cituotos ištraukos iš laikraščių, išleistų neseniai, bet reikia turėti omeny, kad tai vadinamosios provincijos laikraštis. O provincijoje laikas teka lėčiau, ir požiūris į daugelį dalykų išlieka kur kas konservatyvesnis. Ir kai kurie R. Kmitos eilėraščiai, turiu omeny ne laikraščių ar kalendoriaus perrašymus, padvelkia meditatyvia įsiklausymo į gamtą ramybe:

vos šviesą užgesinus

į langą barkšteli šermukšnis:

gražus man tavo nebuvimas

(“Už lango: šermukšnis”)

Šermukšnis yra tikriausia ir gyviausia, ypač intensyviai jaučiama, nekvestionuojama realybė. Sakytum: tiltas į transcendenciją. Degančios uogos baltame žiemos fone, kai viskas apmirę, negyva, šalta. Sakytum, putinas. Bet ne: mažiau poetiškas, labiau kasdieniškas. Bet ar dėl to mažiau reikšmingas, ar dėl to mažiau brangus lytiniam subjektui?

Reikia pastebėti tai, kad apie gamtą bandoma kalbėti ne kaip apie objektą, tiek mėnesių aprašymuose, tiek gamtos meditacijose, o kaip tiesioginį patyrimą. Nėra santykio ir išreikštų vertinimų, kas leistų kalbėti apie subjekto patiriamus jausmus, įtampas, dramatizmą. Toks tikrovės vaizdavimo būdas išties gali būti pavadintas naiviu, šitokiu būdu bandoma kalbėti ir apie socialinę tikrovę. Subjekto santykio tarsi nėra, tačiau tekstinės situacijos yra neišvengiamai bylojančios kultūrinės ir individualios patirties kontekste.

R. Kmitos eilėraščiuose veriasi ir kita tikrovė: tikrovės simuliacija, kaukės arba įvaizdžiai, dirbtinumas, labai nepoetiškai skambanti korupcija, reklamos triukai. Ir visa tai reikia dekonstruoti, kažkokiu būdu atskleisti, parodyti. Šiuose eilėraščiuose kur kas daugiau žvilgančių realybės detalių arba jos sužvilga, pasirodo pro dirbtinumo šydą. Toks yra poeto tikslas, tokia yra poezija. O labiau intensyvi, įtempta gal todėl, kad tai – dabartinis gyvenamasis laikotarpis, dabar ištinkančios patirtys ir suvokimai, yra augama, tobulėjama. Ir tai jau yra R. Kmitos eilėraščiai, kai kurie geresni, kiti mažiau, bet tai nėra taip svarbu. O visa kita tebuvo dirva, autoriaus kūrybinis sumanymas, dviejų kontrastingų pasaulių derinimas, jų savybių ryškinimas. Vienas, gamtos, užtikrintų moralinių vertybių, buvęs kaip visada šiek tiek idiliškas, keliantis nostalgiją, nes žvelgiama iš kitos alkio perspektyvos, iš tolumos, o kitas, tas, kurio sultyse verdama ir kunkuliuojama dabar, kuriame mums, mirtingiesiems, kol kas viskas yra procesas ir kuriame reikia gyventi, spręsti, ieškoti atramų. Bet, kaip minėjau, vengiama objekto – subjekto priešpriešos: štai čia aš, o čia – simpatijas kelianti arba ne – tikrovė, o čia mano santykis. Pastebėtina, kad būtent gamta, jos patys mažiausi, regis, visiškai nereikšmingi elementai (“serbento uogelė ir tviskantis lašas”) yra įkvepiantys meditacijoms, o ne socialinės tikrovės nuoga faktologija, daugiau teikianti peno intelektui negu širdžiai ar sielai.

R. Kmitos vaizduojamas šiuolaikinis pasaulis švelniai, o kartais skaudžiai ironiškas. Kaip tai sukuriama? Tiesiog materialiojo, pragmatiškojo pasaulio dėsniai perkeliami į dvasios sritį arba priešingai. Tai itin ryšku eilėraštyje “Christmastime”.

(…)

prasidės

didieji atlaidai

iki 75 proc.

ir bus atleistos visos silpnybės pirkti

su nuolaida ADOMO ir IEVOS kostiumais

nors jokių garantijų, už kurias įsigytum

dangaus biržoj

ROJAUS akcijų

Šitaip ir panašiai dėliojant skirtingų dimensijų dėmenis išgaunamas graudaus komiškumo efektas. Kadangi modeliavimas kraštutinis, remiasi Šventojo Rašto ir reklaminių frazių derinimu, tai įgauna bauginantį egzistencinį atspalvį. Tos dvi dimensijos yra tarsi sumišusios, sunkiai atskiriamos viena nuo kitos. Eilėraštis “Didžiojo Įvaizdžio vienuolyno sesės”:

(…)

pragaro liepsnose degina riebalus

kankinantys gundymai lyg dykumoj: atskrenda keptas karvelis,

bulvių traškučių dubuo, nuolatiniai ledų miražai

Kitas socialumo aspektas R. Kmitos poezijoje – tai tiesiog buvimo visuomenėje, tarpusavio santykių apraiškos. Mano manymu, vienas geriausių tokių eilėraščių: “Ji sėdi rimtame vakare”. Pradžia ironiška – rimtas vakaras ateina iš buitinio vertinimo žargono, bet tai juk – eilėraščio pradžia. Trsi bylojama – gyvename netikrame, smokingų ir pažymų pasaulyje, pasaulyje, kuriame, regis, į mus nuolat nukreiptas objektyvas ir mes šypsomės šypsomės, linkčiojame, žinome, ką ir kur daryti. Eilėraštis “šypsotis”:

to reikia ant ryškiai apšviesto stalo,

atiduodant galus,

maloniai užleidžiant vietą,

o kitą užsiimant

labai to reikia

per išpažintį, tiesiog privalu

prieš darbdavį, kūno

ir sielos pirkėją

Vaidiname, atrodome, kuriame įvaizdžius, vaikomės madų, bet nesame (“Manęs nėra, aš tik atrodau”). Tačiau yra kažkas, net ir tokioje, regis, beviltiškoje situacijoje, kas pramuša šitą netikrumo luobą – “seilių purslai šviesoj”, “nukirpo nago puslankis”, “polietileninis jo maišelis/su spalvotom papūgom”. Šou, be abejo, turi tęstis, tačiau, jei poezija turi teisę būti ne konversiška, ne vien socialiniu ruporu, mes galime kalbėti apie poeziją, kaip ir apskritai meną, kaip transcendencijos vietą, galimybę (arba negalimybę) ar bandymą.

Jei reikėtų įsivaizduoti šių eilučių žmogų – įsivaizduočiau tokį slankiojantį žmogutį su terbele, kartais su draugais ar žmonike ant suoliuko geriant alų, kartais prismilkytame bute klausantį mantrų, sklindančių iš CD. Atskleidžiama kuriančio menininkėlio kasdienybė, tačiau su rakštim smegenyse. Jį supa elektriškas religijų ir dvasinių praktikų sąvokynas: krikščionių Dievas, dao, karma, mantros, budizmas ir t.t. Tačiau iš tikrųjų tai tėra aplinka, kurioje gyvenama, kuri yra, sunkiasi, veikia. Visi mes esame vienaip ar kitaip susidūrę su šia informacija, kaip nuo mūsų nepriklauso ir tai, kokios muzikos klausysimės važiuodami autobusu. Ir kartais mums to nenorint ar nesuvokiant, mūsų pasaulio suvokimas kreipiasi, ir greitai iš šito sąvokyno mes kiekvienas susikrausim individualios religijos mozaikėlę.

Eilėraščių žmogaus tarsi ir nėra, yra tik informacijos srautas (gamta, praeitis, asmeninės patirtys, tradicijos, reklama, technologijos, kitų kultūrų ir religijų elementai ir t.t.), kurį smegenys tik bando šiek tiek struktūrinti, kas iš to išeina – priklauso nuo kuriančiojo psichologinės individualybės: veikia tikrovės elementų atrankos ir derinimo mechanizmas, kad ir netiesioginis verčių sistemos pateikimas ir kt. Viena iš R. Kmitos eilėraščiuose atsiskleidžiančių siekiamybių (kaip vertės) – “kažkur girdėjai – visiškai atsisakyt savojo ego”. Eilutė paimta iš konteksto, kuriame ji skamba dviprasmiškai, tačiau nepaisant šito, būtent tai liudijama šio poeto kūryba. Ego atsisakymą, nesusireikšminimą. Pakvimpa rytais. Tai liudija gana dažnas sąvokų, tokių kaip dao, Buda, nirvana, samsara ir kt., atėjusio iš rytietiško repertuaro, vartojimas. Pastarąją poeto kūryboje sėkmingiausiai patiria taburetės, tarakonai: “taburetė (…) seniai jau romi,/ visom keturiom nirvanoj/ po mano/ nerimstančiu užpakaliu”, “tik tarakonas ant sienos – net ūsų nekrutina- / aptuisęs, apmiręs, o gal nušvitęs/ nuo tokių spalvotų vaizdų/ teko padėti užbaigti/ šitą samsaros ratą -/ krito už lovos, daugiau jo nematėm”). Vaizdai komiški, tačiau, aišku, kad lyrinama, šiek tiek besiblaškančiam ir besimuistančiam, eilėraščių veikėjui iki nirvaniškos ramybės toli, tačiau į tai žiūrima su šypsena, ir nesureikšminimo nuostata ar nuotaika yra keliaujanti per visą knygelę.

Galbūt visą šį informacijos srauto struktūrinimą ir galime pavadinti upės matavimu, beprasmišku bandymu matuoti begalybę, ją aprašyti, leisti jai fermentuotis į tam tikras formas. Bet toks yra poeto darbas. O jei eilėraščių žmogus ir pasirodo, tai su retom išimtim, pavyzdžiui, įsiklausydamas į už lanko augantį šermukšnį. Bet čia tas, mūsų supratimu, lyrinis. O iš tikrųjų kalba visi tekstai, pirmos ir antros knygelės, publikacijos, netgi būsimi tekstai, ir iš tikrųjų niekas neišsemia subjekto, niekas jo neužbaigia, tik atskleidžia kai kuriuos momentus, aspektus. Subjektas nebūtinai turi būti vien lyrinis (pasak tarptautinio žodžių žodyno “švelniai jausmingas, graudus”). Jis gali būti visoks: dramatiškas, isteriškas, proziškas, erotiškas, kritiškas ir t.t. Ir galbūt poezijoje turi atsispindėti ne vien jausmingi vidiniai išgyvenimai, bet pateikiami, pavadinkim, ir savaip suvokti objektyviosios tikrovės koreliatai.

Kai kas tokią poeziją vadina nesuinteresuota, atsainia, kai kas visa tai vadina žaidimu, žodžių ir sąvokų dėlione be širdies virpesio ar atsakomybės. Yra momentas, kurį galėtume įvardinti – ir žaidžiu, ir rimtai, o tu galvok ką nori; bet čia jau poetinė priemonė, priklausanti poetinio meistriškumo ir skonio sričiai. Tiesiog manau, kad šitokio pobūdžio poezija yra vienas iš surastų būdų aktualiai kalbėti apie nūdieną, kurios mes negalime ignoruoti ir užsidaryti įsivaizduojamo poetiškumo kiaute. R. Kmitos poezija, nekvestionuojant jos meninės vertės, išlaiko pagrindinį bandymą, ji yra atvira pasauliui, bando aprėpti kuo platesnį pasaulio formų spektrą, rasti būdus priimti ir kartu demaskuoti įvaizdį, kurį mes kuriame ne tik sau, bet ir pasauliui. galbūt jis visiškai kitoks nei mes galime įsivaizduoti, o jo esmė nepamatoma tol, kol ant visko plėšrūniškai klijuojamos kainos ir vertės etiketes, gyvenimo kokybė vertinama suvartojimo (ar produkavimo) kiekybe.

Apibendrindami galime pasakyti, kad R. Kmitos poezija ne tik nėra nesuinteresuota, iš tiesų ji nestokoja socialinės tikrovės faktologijos, pateiktos gan sumania kūrybine forma. Tiesa, pats kuriantysis subjektas nuo savo sukurto pasaulio yra tarsi atsiribojęs, tarsi atsainiai pasižaisdamas jį sukūręs. Ir tą įspūdį bene stipriausiai kuria ta per eilėraščius slenkanti nesureikšminimo nuotaika, kai pačio subjekto, kategoriškai vertinančio, prisiimančio atsakomybę ir sprendžiančio globalinius klausimus, nėra. Nėra jo, tiesiogine šių žodžių prasme, galbūt net stengiamasi jį eliminuoti, dėl to, kad ta teisė – vertinti ir spręsti, gerai tai ar blogai, kas vyksta ir kaip yra iš tiesų palikta skaitytojui, taip pat ir globaliame pasaulyje neišvengiama tolumos artumos įtampa. Skaitytojas lieka skaityti save arba kitaip: lieka eilėraštis, skaitantis skaitytoją.

Be abejo, norint geriau suprasti kai kurias R. Kmitos poezijos programines nuostatas ir išryškinti jo tekstų savitumą, reikėtų kalbėti apie įtakas, poetinę mokyklą. R. Kmitos kuriantysis subjektas yra tarsi informacijos laidininkas, neįsipareigojęs niekuo, tik atvirumu pasauliui. Bent neužsimerki (“nesipriešinti; neužsimerkti” kaip 1997 m. išleistame “Kataloge” viename eilėraštyje yra rašęs Gintaras Grajauskas). Tai jau yra labai daug, poetas jaunas, o nuotaikos toks dalykas, kurios keičiasi.

by admin