Gera dovana geram draugui

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Gera dovana geram draugui

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcijos organizuota paroda “Dovana draugui”, kurioje pristatomi naujausi pastarųjų metų kūriniai. Nuo pirmosios taikomosios dailės parodos praėjo dvidešimt metų, ir šis nedidelis jubiliejus skatina prisiminti taikomosios dailės situaciją mieste.

Mena pakilimą

Pirmoji taikomosios dailės paroda Klaipėdoje surengta 1984 metais ką tik atidarytuose Dailės parodų rūmuose. Tuo metu uostamiestyje gyveno jau beveik visų taikomosios dailės sričių atstovai. Po parodos dailininkai susibūrė į taikomųjų menų sekciją, kuriai daug metų vadovavo V. Juzėnas.

Devintajame dešimtmetyje taikomoji dailė išgyveno ypatingą pakilimo laikotarpį, jos poreikis mieste buvo didžiulis. Standartinius ir nejaukius septintojo, aštuntojo dešimtmečių visuomeninius interjerus ypač “sušildydavo” gobelenai, keraminiai pano, medžio ar kalinėto metalo dekoratyvinės kompozicijos. Tačiau ypač greitai kintanti interjerų estetikos samprata, patalpų privatizacija ar paskirties keitimas daugeliui iš jų vėliau buvo nepalankūs. Kai kurie devintajame dešimtmetyje Klaipėdos interjerams dailininkų sukurti kūriniai šiandien yra prarasti, ir tai verčia susirūpinti dar išlikusiais.

Aktyvių – tik pusė

Antroji taikomosios dailės paroda buvo surengta po keturiolikos metų pertraukos. Parodą “Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas” organizavo nuo 1997 metų ir iki šių dienų Taikomųjų menų sekcijai vadovaujanti keramikė D. Ložytė. Kitas parodas buvo stengiamasi rengti kas dveji metai. Vienos iš jų, trečiosios, atidarymas 2000 metais sutapo su LDS Klaipėdos skyriaus leidinio “Klaipėdos dailė. Taikomoji dailė” pristatymu.

O kaip atrodo Klaipėdos taikomoji dailė 2004 metų birželio viduryje ir kokios šios dailės srities problemos bei perspektyvos?

Nors šiandien LDS Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcija jungia 35 narius, iš jų gal tik pusė yra aktyviai kuriantys, dalis dailininkų perėjo į kitas veiklos sritis. Pastaraisiais metais į miestą neatvyko nė vienas jaunas dailininkas, o sekcijos narių amžiaus vidurkis artėja prie jubiliejinio penkiasdešimtmečio. Tai visai nereiškia, kad mūsų dailininkai per seni – metai kūrybai netrukdo, ir tai įrodo daugybė pavyzdžių iš dailės istorijos. Tačiau nusistovėjęs dailininkų ratas lemia kūrybos tradicionalizmą.

Atrodo tradiciška

Jei jūs ieškote drąsių eksperimentų ir tikitės šokiruojančio naujumo, to, žinoma, nei parodoje, nei Klaipėdos taikomųjų menų atstovų kūryboje nerasite. Taikomoji dailė, orientuodamasi į konservatyvų galimo vartotojo skonį, atrodo atsargiai tradiciška, vengianti eksperimentų ir akcentuojanti įprastas medžiagiškumo ir estetiškumo kategorijas.

Tačiau yra ir kita problemos pusė. Šiandien retas taikomosios dailės kūrėjas pragyvena vien tik iš kūrybos, be to, šiai sričiai ypač reikalinga gera techninė bazė. Neprofesionalų siūloma suvenyrinė produkcija – ir pigesnė, ir mielesnė vartotojui, kuris renkasi išraitytą vazą, “sakykim, rokokas”, o ne menišką dailininko keramiko kūrinį.

Taikomųjų menų srities dailininkų pasiryžimas nuosekliai rengti apžvalgines parodas yra sveikintinas ir labai reikalingas. Parodos, kuriose galima pamatyti visų sričių taikomosios dailės kūrinius, vis retesnės, – ir šiuo požiūriu išlaikoma tam tikra tradicija, o visuomenė gali susipažinti su kūrinių visuma.

Koncepcijos link

Penktoji paroda pristato naujausius Klaipėdos dailininkų kūrinius ir patvirtina, kad turime gražų brandžių kūrėjų būrį. Ji primena, kad unikalūs taikomosios dailės kūriniai gali ne tik praturtinti, puošti mūsų aplinką. Šiandien juose, kaip ir vaizduojamosios dailės kūriniuose, plėtojamos ir originalia forma išreiškiamos aktualios, bendražmogiškos idėjos.

Taikomosios ir vaizduojamosios dailės raiškos vienodėjimas, ribų tarp meno rūšių nykimas yra būdingas laikmečiui.

Pats terminas “taikomoji dailė” dažnai skamba kontroversiškai, matant, kaip kūriniuose pritaikomumas užleidžia vietą dekoratyvumui. Jau dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį akivaizdžiai pradėjo kisti taikomosios dailės kūrinių formatas ir jų stilistika. Suirus dešimtmečiais egzistavusiai užsakymų interjerams sistemai, įsivyravo parodų erdvėms pritaikyti kūriniai, vis daugiau buvo kuriama parodinės arba vadinamosios konceptualios keramikos, metalo plastikos, tekstilės.

Lietuvos mastu taikomojoje dailėje tradiciškai pirmauja keramika ir tekstilė, o Klaipėdoje visada stipriausi buvo keramikos ir metalo plastikos specialistai. Dėmesys amato meistrystei, lengvai nuspėjama funkcija visada buvo būdingi miesto taikomųjų dailininkų kūrybai. Išlaikant pusiausvyrą tarp tradicinio taikomosios dailės kūrinio funkcionalumo ir šiuolaikiškos formos, yra akcentuojamas medžiagiškumas, dažniausiai pasirenkamas žaidybinis formos ir minties reiškimo būdas, akivaizdžiai pirmenybė suteikiama estetiškumo kategorijai.

Tarsi dvi dalys

Visus šiuos požymius matome ir penktojoje parodoje, pavadintoje “Dovana draugui”. Ar tas pavadinimas atskleidžia pasąmoninį dailininkų pojūtį, kad jie yra likę sau ir tik sau įdomūs, dovanomis tarpusavyje besikeičiantys?

O dovanos labai kasdieniškos ir, žinoma, reikalingos: lova, vonia, stalas, tiesa, su hanibalizmo likučiais, aliumininiai ir vienas kitas geresnis šaukštai, metalo laužo likučiai, raudonais žybsniais pulsuojančios širdys… Prie jų prilimpa ir paveikslinio principo medžio reljefai bei emalės kompozicijos. Tai dalis parodos eksponatų, kuriuose vyrauja dekoratyvus vizualusis pradas. Jie geriau ar blogiau įkūnija ir išreiškia idėjas, nuo seno pripažintas grynojo meno sričiai, ir patys į tą sritį pretenduoja.

Kitą parodos dalį sudaro kūriniai, tradiciškai išlaikantys pritaikomumo funkciją – keramikinės vazos, juvelyrika, batika ir mini gobelenai, meninės kalvystės dirbiniai. Abiejų krypčių kūriniai draugiškai dera parodos erdvėje, o kartais ir vieno autoriaus kūryboje (D. Drulio “Žvakidės” ir “Šauksmas”), kurdami elegantiškai menišką visumą.

Įspūdingi kontrastai

D. Ložytė eksponuoja kelias jos braižui neįprastai dideles vazas. Trys šviesios, paneigiančios molio sunkumą vazos “Jos” (2003) plastiška forma ir pastelinėmis dekoro spalvomis primena secesijos keramikos lengvumą. Švelnios matinio ir blizgančio paviršiaus dermės, banguojančios moterų ir paukščių siluetų linijos tą įspūdį dar labiau sustiprina. “Geišos” šalia jų atrodo sunkiai konkrečios.

S. Bertulio šviestuvuose labai įdomi stiklo ir smulkių, kruopščiai apgalvotų metalo detalių jungtis. Skirtingos prigimties medžiagų panaudojimo dėka sukuriamas įspūdingas kontrastas, šviestuvai papuoštų bet kokį interjerą.

Technikos subtilybės

Iš tekstilės darbų išsiskiria A. Adomavičienės batikos darbai, liudijantys apie puikiai įvaldytą techniką. Lengvuose batikos šilkuose vyrauja figūriniai motyvai, audinio plokštuma traktuojama paveiksliniu principu, pasirenkant subtilų spalvinį sprendimą. Šiuo požiūriu artima V. Juzėno reljefinė kompozicija iš beržo žievės gabaliukų, kurioje puikiai dera faktūriniai, tekstūriniai ir spalviniai momentai, o žievėje likusios kažkieno įrėžtos vos įskaitomos raidės suteikia kompozicijai netikėtą prasmę.

Aptakią ir jaukią, “gyvą” formą suteikia V. Giniotytė “Dėžei” (2004). “Klaipėdos galerijoje“ kaip tik veikia V. Giniotytės individuali paroda, kurioje paradoksaliai žaismingas formas ir funkcijas įgauna ne tik medis, bet ir oda.

S. Petreikienė “Improvizacijoje” (2003) komponuoja tradicinio gobeleno technika atliktus nedidelius fragmentus, o Ž. Kriukaitė renkasi mini tekstilės formatą (“Dygis”, 2004).

Juvelyrikos dirbinius pristato du autoriai: N. Žoludevas eksponuoja masyvius papuošalus, kuriuose jungiamas gintaras, reljefiškai dekoruotas kaulas ir sidabras, P. Balčiaus smulkiuose vėriniuose metalas derinamas su įvairiais akmenimis.

Naujai ir netikėtai

Vanduo nebanguoja R.Inčirausko “Negyvojoje jūroje” (2004). Autorius panaudoja seną vonią, kurioje metalo vandenyje “plaukioja” metaliniai popierinius vaikiškus lankstinius primenantys ir mintį apie suaugusių žmonių žaidimus inspiruojantys laiveliai. Tai vienas iš efektingiausių parodos objektų.

V. Karčiauskas ir V. Mockaitis savo darbuose panaudoja aliuminio šaukštus. Jų atsiradimas šalia tikrų medžiagų ir vieno, ir kito autoriaus atveju kelia mintis apie laikinumą, išreikštą masinės gamybos produktu, ir senų, tikrų medžiagų bei amato vertę. Kartu susimąstai apie tai, kaip amžinos medžiagos dailininko rankose kiekvieną kartą atsiskleidžia naujai ir netikėtai.

by admin