Gera naujiena – jokių naujienų
Kalendorinei žiemai jau besibaigiant, bet šalčiams dar net nesiruošiant trauktis Klaipėdos kultūrų komunikacijos centras (KKKC) nusprendė sušildyti miestelėnus, pasiūlydamas jiems meno dozę viešoje erdvėje. „Daugiau informacijos!“ – skelbia naujas ir intriguojantis projektas.
Gytis Skudžinskas
Menas eina į viešumą
Kiti koncepcijoje surašyti šūkiai jau gerai žinoma ir mėgstama KKKC taktika, bet intervencija į letargo miego kaustomo senamiesčio vitrinas žadėjo meninę įvairovę, unikalius sprendimus ir išsiplėtusį kontekstą.
Išeiti į gatves pas mus dažniau išdrįsta tik valdžios sprendimais nusivylusios profesijos atstovai ar įžeistos socialinės grupės. Iš menininkų šia „privilegija“ naudojasi tik „klasikiniai“ „street art“ atstovai. Bet toks angažuotumas kaip ir savaime suprantamas. Viena vertus, kūriniai patys savaime negali egzistuoti ir suvokėjui lygiavertiškai transliuoti pranešimą skirtingose aplinkose. Kita vertus, gatvės menas nėra naujovė ir turi solidų XX a. „backgroundą“.
Jau pats klasikinis graffiti šiandien yra įgijęs begalę atmainų, tokių kaip plakatų, lipdukų, teksto menas, trafaretai, ir toks gatvės aktyvizmas jau įvardijamas kaip post graffiti. Tačiau meniniame kontekste graffiti ir kitos gatvės meno formos, inspiruotos pačios gatvės, tik sąlygiškai priskiriamos gatvės menui, o Johnas Fehneris net apibrėžia, kad gatvės menas – tai visas menas, kuris nėra graffiti.
Toji meno viešoje erdvėje forma, į kurią ir taikoma projekte „Daugiau informacijos“, turi ne ką mažesnę ir labai turtingą istoriją. Nuo tada, kai Fluxus judėjimo atstovai JAV ir performanso menininkai šiapus Atlanto išvedė menininkus į gatvę, sukaupta solidi tokios raiškos antologija, kurios pagrindinė ašis – site specific. Tokios pakraipos menininkai aiškiai artikuliuoja savo meno kūrinį gautos erdvės atžvilgiu, ir tai yra bene pagrindinė prielaida šiai meno formai ir menui viešumoje egzistuoti.
Intencijos ir siekiai – artimi
Nesiimsiu čia pristatyti visos meno viešoje erdvėje istorijos, bet noriu paminėti keletą projektų, kurių intencijos ir siekiai yra artimi projektui „Daugiau informacijos“.
Visų pirma, reikia prisiminti prieš penkerius metus čekų ir slovakų vykdytą projektą „Billboart“. Pastarojo rengėjai organizavo meninius projektus bent šešiose Europos valstybėse, ir meno kūriniai buvo pateikiami miestų ir užmiesčių reklaminiuose stenduose. Kuratoriai pasirinko paprastą, bet veiksmingą strategiją – viešai kviesdami menininkus teikti pasiūlymus sukurti specialų, vietai pritaikytą projektą. Žinoma, dauguma darbų, eksponuotų šioje „galerijoje“, transformavo ir įvairiais aspektais nagrinėjo informacijos pateikimo, pertekliaus, viešumo ir panašią problematiką. Patį projektą galima laikyti tiesiog chrestomatiniu meno viešoje erdvėje ir socialumo mene pavyzdžiu.
Kitas glaudžiai su klaipėdietišku projektu besisiejantis projektas tai Liuksemburgo „Aika“ organizuojamas renginių ciklas specifinėje erdvėje „Kiosk“. Taip, tai tradicinis kioskas miesto sode. Šiuo atveju kuratoriai jau kitaip orientuoja savo veiklą – kviečia žymius menininkus, bet ir vėl prašo jų sukurti specifinį pastatui skirtą, jo funkcijas pabrėžiantį ar naikinantį meno kūrinį.
Pasirinko lengviausią kelią
Bet grįžkime į mūsų mylimą uostamiestį. Neabejodamas sveikinu projekto „Daugiau informacijos“ rengėjus, nes nesaloniškos improvizuotos galerijos, kritinis, analitinis ir specifinis menas uostamiestyje yra pats didžiausias deficitas. Taip pat juk tas pats KKKC jau prieš kelerius metus surengė įspūdingų, gal ir nekritiškų, bet su vietos specifika glaudžiai „bendraujančių“ renginių, atvedusių į „Pamirštas vietas“.
Deja. Ko gero, sudėtingiausias uždavinys pristatant projektą „Daugiau informacijos“ yra aptarti rodomus kūrinius šio projekto rėmuose. „Menas gali būti socialus“, – skelbia projekto koncepcija. O būdamas vitrinoje jis turi būti dvigubai socialus, nebūtinai provokatyvus ar efektingas, nebūtinai šokiruojantis ar perteklinis, bet visuomet aiškiai apibrėžiantis savo sąveiką su vieta, kontekstu ir šiandienos aktualijomis. Bet projekto kuratoriai ir jame dalyvaujantys menininkai pasirinko patį lengviausią, bet ir projektą, ir meno kūrinius „nužudantį“ kelią – paprasčiausiai darbus iš dirbtuvių ir galerijų „užuovėjų“ pastatė akistaton su krizės ištuštintomis ir dulkių numatintomis vitrinomis, su pavargusiu ir skubančiu miestelėnų abejingumu.
Rašyti apie kiekvieną darbą atskirai tiesiog nėra prasmės, nes juos reikėtų aptarti ne kaip projekto „Daugiau informacijos“ archetipus, bet kaip atskirus kūrinius. Todėl paminėsiu vos keletą. Juolab kad meno gerbėjui didžioji dalis darbų jau matyti Klaipėdoje ir jau aprašyti miesto spaudoje.
Auksas ir pelenuose žiba?
Štai Irmos Leščinskaitės tapyba, „eksponuojama“ Herkaus Manto gatvėje, yra pats puikiausias projekto rengėjų ir autorės abejingumo pavyzdys. Galime įžiūrėti du kūrinius, „atsuktus“ į gatvę, kitų dviejų beveik neįmanoma pamatyti, bet praeivio atspindys stikle, atsispindinčios reklamos ir pravažiuojančių automobilių šviesos pastebimos kur kas geriau. Ir taip visos Irmos tapybos stipriosios pusės tiesiog niveliuojamos bendrame miesto vizualinio triukšmo sraute.
Svarsčiau, gal tai sąmoninga taktika – „auksas ir pelenuose žiba“, bet tokiu atveju daug geriau „pasisekė“ pirmajame „Daugiau informacijos“ cikle rodytiems Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Odos paveikslams“. Akivaizdžiai urbanistinių detalių suspausti „Odos paveikslai“ dar labiau išryškino menininkės pasirinkimą rodyti nerodomas ir negražiausias kūno detales, ir tas nedidelis lango plyšys tapo kone sumanymo dalimi.
Anatolijus Klemencovas, savo darbą „Įkvėpimo vienetas – 1 klemas“ pristatęs Apygardos teismo vitrinoje, įdomiai suskambėjo atvirame kontekste. Teismo pastato specifika A.Klemencovo darbą padarė kone ikonografišką, ir juokaudamas paklausčiau Anatolijaus: „Kiek įpūtėte, maestro?“. Po parodos „Meno tvermės dėsnis“ rašiau, kad A.Klemencovas yra šmaikštus ir išradingas menininkas, bet jam daug tinkamesnė vieta šalia gatvės grindinio, o po šio projekto tik dar kartą galiu pakartoti – A.Klemencovas turi būti gatvėje.
Pasikliauja atsitiktinumu
Visiškai kitką rašyčiau apie Žanetos Jasaitytės ciklą „Varenije“, jei aptarčiau jį ne projekto „Daugiau informacijos“ rėmuose, o po personalinės parodos. Po jos, surengtos KKKC galerijoje, bene akivaizdžiausia buvo, kad autorė beveik vienintelė Lietuvoje, žinoma, išskyrus K.Grigaliūną, puikiai panaudoja grafikos duotybę – tiražavimą. Dabar kaip ir A.Klemencovo atveju, Ž.Jasaitytės darbas, eksponuojamas toje pačioje Teismo rūmų vitrinoje, ir pastato specifika perkoduoja kūrinius. Ir pavadinimas „Varenije“ nebereprezentuoja autorės vaikystės patirčių, bet, ko gero, stimuliuoja daug šmaikštesnes asociacijas.
Neabejotinai sėkmingiausiu „Daugiau informacijos“ pasirinkimu reikėtų pripažinti Jūratės Kazakevičiūtės „Moterį-skruzdę“. Išlaikydama visus ankstesnius reikšminius dėmenis, J.Kazakevičiūtės moteris prisipildė papildomų vitrininių manekenų asociacijų, ir dar labiau išryškėjo kūnų rekonstrukcijos bei reprodukavimo kritika. Pasirinkta vieta, priklausanti šokio studijai „Coda“, taip pat šūvis į dešimtuką, jūs juk suprantate, apie ką aš?..
Kol kas projektas „Daugiau informacijos“ pristatė tik du renginių ciklus ir tikėtina, kad atšilus orams projektas išaugs į daugiaplaniškesnį ir konceptualiai išplėtotą renginių seriją, nes pirminė idėja tikrai verta to. Kol kas atrodo, jog projekto autoriai pasikliauja atsitiktinumu. Apibendrinant galima būtų prie šūkio „Daugiau informacijos!“ prirašyti šūkį „Gera naujiena – jokių naujienų!“, bet taip pat linkiu organizatoriams užsispyrimo, energijos ir svarbiausia – atsakomybės.
