Gintaras Grajauskas
 |
| Alio Balbieriaus nuotrauka |
Toks žaidimas, ir tiek
ei tėti blogieti
tuoj mirsi
na gerai, sakau, mirsiu
ką jau ten, negi dar ginčysies,
jei jau reikia tai reikia
mums tai ką, tiems blogiečiams
blogiečiai juk tam ir yra, kad numirtų
įspūdingai, visaip susivartę
bet žinai, sakau, šiandien aš
žiauriai pavargęs blogietis
bijau, kad imsiu ir nesusivartysiu
taip kaip reikia, taip itin įspūdingai
gal galima banaliai miesčioniškai
gal net lovoje gal net užsimerkus
(o miego kaip norisi; velnias,
tikrai pavargau; kaip daviaus už centus
kaip šunė po sniegą)
tik kad suspigs kažkur
viduje ar išorėj, nebesupaisysi:
tėti tėti, tu tik nemirk,
taigi mes taip tik žaidžiam,
na ir koks iš tavęs blogietis,
nagi greitai, nemirk, atsimerk:
viens du trys – jau gerietis tu,
kelkis.
Nemirtingasis
nemėgsta jo panteone, šalinasi
visi – apsiblausęs, nukaršęs,
akim traiškanotom, ir iš burnos
klaikiai dvokia
bet ankstyvais rytais,
senu dievų papročiu
nusileidęs pas mirtinguosius,
savo atsiima:
įsimaišęs minion šypsosi,
žvalgosi, uodžia sunkų orą,
kartais iš smagumo net
spygteli
tarp visų tų pusmiegių
nuogaišų, pilkaveidžių,
vienintelis iš tiesų nors
šiek tiek dieviškas
jau nebereikalaujantis aukų anei
garbinimo, alkūnėmis stumdomas,
anoniminis, kaip visi
alkoholikai
bet vardą ir pareigas puikiai
pamena: Dionisas, viešo
transporto dievas.
Prieblanda
ar diena, ar naktis: susidegu
visas lempas, iki vienos, o
tamsu vis tiek, net skaityt
neišeina: vargsta akys,
vargsta smegenų ląstelės,
stiebiasi šviesos link, tarsi
bulvių daigai iš rūsio, vargsta
nervų kibirkštėlės,
bėgioja pirmyn ir atgal
užsnigtais kūno bėgiais,
tamsoj
įsitaisiau tokią lempelę
kaip angliakasio – prisitaisai
ant galvos ir rašai, kol
elementai nusėda
žmona, naktį nubudus savuoju
reikalu, anei kiek nenustebo,
vos užmetė akį įvertindama –
tau tinka, sako
kur jau netiks:
kiek save pamenu, visąlaik
burbėjau – „daugiau šviesos!“
kuo puikiausiai nujausdamas
savo slaptas giminystes
su kurmiais ir šachtininkais.
Pramerkus akis – po sapno,
kurio neatsimenu
„Labas rytas, Sachara.“
„Sveiki, beduinai.“
Vakarų saulėlydis
šitiek prekių! šitiek spalvų
ir puošnumo! kaip senam
Samarkando bazare.
tik kodėl taip tylu, jokių
ginčų nei klegesio. Ar
numirė kas?
tik muzika vos girdima,
dusli, tarsi iš už juodų
portjerų.
tik pardavėjos – lyg niekur
nieko: linki geros dienos,
kiekvienam, vos neverkdamos.
Simonas,
Stulpininkas
aukštos įtampos linijoj: sėdi sau,
koja ant kojos, viskas tik zvimbia
aplinkui, plaukai piestu, 12 000
voltų po subine, o jis sėdi, mulkis,
knygeles sau kad skaito
Žurnalistė
Dirba. Kalbina pašnekovus.
Šifruoja iš diktofono.
Šlifuoja, brauko. Keičia
pavadinimą. Išklauso
antrąją pusę. Bėgioja
su korektūromis.
Skambina telefonu.
Patikslina pavardes.
Patikslina įvykio
aplinkybes – vienas
žuvęs, du tebėra komoje.
Ištaiso korektūrinį.
Atiduoda spausdinti. Dirba.
Kalbina kitus pašnekovus.
Kai vietoj trijų mašinraščių
išspausdina vieną,
susinervina: paverkia kur
kamputy. Trumpai ir greitai.
Pasiteiravome mūsų herojės:
– Kodėl jūs pasirinkote būtent
žurnalisto profesiją?
„Man labai patinka
bendrauti su žmonėmis“,
paaiškino ji.
***
aš žiūriu į tave ir
galvoju: mylimoji,
mudu turime laiko marias
tu žiūri į mane ir
galvoji: mylimasis,
mudu turime laiko marias
laiko marios, linguojam
galvom – mylimųjų skenduoliai,
nešami laiko upės
Mes jį nužudėme
nes nieko
nėra įžūliau
už jo nuolankumą
***
varge, ir vėl ta raudona mazda
po langu: liguistai jautri, tarsi kas
būtų nulupęs jai odą, kliegia nuo
vėjo gūsio, menkiausio dvelktelėjimo
į kruviną raumenį
ir aš taip rėkiau, nuluptaskūris,
vos pajutęs prisiglaudžiant
gyvenimą – rėkiau dejavau,
skundžiausi, kad šiurkštus
tas kalės liežuvis
paskui nutilau: turbūt išsikrovė
akumuliatorius – maniau, pailsėsiu,
pamedituosiu pasaulio triukšmą,
bet kur tau, ogi rėkiu ir toliau,
ir tylėdamas
(nuo vėjo gūsio, nuo menkiausio
dvelktelėjimo, gi sakiau jau)
prašau, Šeimininke, būk gailestingas
tam gal ir netikusiam daiktui, kurs visgi
tarnavo tau, kaip mokėdamas ir
išmanydamas, visa savo
juokinga mechanika
prabusk, Šeimininke, ištiesk savo
gelbstinčią ranką – tau juk pakanka
vien pirštą pajudint, kad nutiltų
tas klyksmas, maldauju,
spustelk pultelį.
