PAŠNEKESIAI
Gintaras Grajauskas: „Jaučiuosi tuo, kuo ir jaučiausi, – klaipėdiečiu, lietuviu, europiečiu“
Rita BOČIULYTĖ
Rugpjūčio 23 – lapkričio 21 dienomis klaipėdietis poetas Gintaras GRAJAUSKAS lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten jis dalyvavo Tarptautinėje rašymo programoje, organizuojamoje Ajovos universiteto (International writing program at Iowa university). Grįžęs poetas sako patyręs kultūrinį šoką, bet ne JAV, o namuose…
– Kaip Tu ten atsidūrei?
– Tiesiog gavau kvietimą dalyvauti Tarptautinėje rašymo programoje prie Ajovos universiteto. Ta programa yra labai sena ir pakankamai garsi. Dabar buvo berods 36-asis sezonas. Dalyvavę ten yra pačių keisčiausių personažų – nuo visiškai nežinomų ir niekada netapsiančių žinomais rašytojų iki… Bene pati žinomiausia figūra, dalyvavusi toje programoje, yra Viktoras Pelevinas. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad po dalyvavimo šioje programoje jis pradėjo rašyti geriau ar blogiau. Ir tai galioja visiems – ne tik geriems rašytojams, bet ir visiškiems grafomanams, kurių ten, beje, irgi pasitaiko.
– Tai ko gi ten žmonės važiuoja? Išmokti rašyti?
– Iš esmės tai nėra rašymo mokykla ar kas nors panašaus. Tiesiog galimybė tris mėnesius gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendrauti su rašytojais iš viso pasaulio ir… Tiesą sakant, dėstyti trumpą nacionalinės literatūros kursą.
– Vadinasi, Tu JAV populiarinai lietuvių literatūrą? Kokiu būdu?
– Atidirbau už kiekvieną stipendijos centą. Kita vertus, aš nelabai tikiu, kad, tarkim, Des Moines viešosios pagrindinės mokyklos auklėtiniams lietuvių literatūra yra gyvybiškai svarbi. Bet man pačiam buvo visai malonu ir visiškai netikėta kaži kur Amerikoje, tarp kukurūzų laukų susilaukti klausimo: „Ar Lietuvoje vis dar valgomas kugelis?“ Tai buvo vienas labiausiai šokiruojančių Amerikos įspūdžių. Ir už jį aš dėkingas bene pačiam mažiausiam vienos Mineapolio viešosios mokyklos klasės auklėtiniui – tokiam ryžam amerikonui šiaurietiškai mėlynomis (geriau įsižiūrėjus) akimis. Jo senelė buvo lietuvė. Aš jį suprantu. Mano senelė taip pat buvo lietuvė…
– Tai ką Tu ten visgi veikei? Šnekėjaisi su ryžais berniūkščiais?
– Ir su ryžais berniūkščiais, ir su tituluotais profesoriais, ir su juoda geto komanda. Visko buvo, kadangi skaitymai, diskusijos, pranešimai vykdavo kiekvieną dieną skirtingose terpėse, skirtingose situacijose. Reikėjo išmokti žaisti pagal visai skirtingas taisykles. Žaibiškai persiorientuoti. Skaitymai vykdavo tiek bibliotekose, tiek universitetuose, tiek ir minėtose viešosiose mokyklose. Kiekvienoje situacijoje tekdavo elgtis visiškai kitaip, kad būtum nors mažumėlę suprastas.
– ?..
– Vienas dalykas skaityti eilėraščius, tarkim, Ilinojaus universitete ir visai kitas – prisistatinėti bei pristatinėti lietuvių literatūrą katalikiškoje Vašingtono viešojoje mokykloje, kurioje, pasirodo, mokosi vien juodaodžiai. Absoliutūs geto vaikai, žinantys, kas yra skurdas, – bet labai simpatiški. Beje, paieškoję žemėlapyje, gan mikliai suranda ir Lietuvą. Ir ieško jos ne Balkanuose ir ne Afrikoje.
– Ar iš tikrųjų amerikonai tokie kvaili, kaip pas mus kalbama?
– Pas mus kalbama, kad ir amerikonai, ir švedai, ir vokiečiai, ir estai, juolab latviai yra kvaili. Bent jau gerokai kvailesni už mus. Kadangi mes matę ir šilto, ir šalto, perėję ugnį, vandenį, karus ir marus, ir mes tokie vieninteliai – visi kiti gyveno kvailą komfortabilų gyvenimą, kol mes kovojome už išlikimą. Dalis tiesos tame yra, bet faktai rodo, kad jokia istorinė atmintis mūsų negelbsti – net iš tų pačių tūkstančius kartų patirtų ir pralaimėtų situacijų.
Piktinamės, jog kai kurie amerikonai nieko nėra girdėję apie Lietuvą. Na, gal nebent šį bei tą apie Sabonį. Šiaip tai nieko keista – ką mes žinom apie kokią nors Portugaliją ar tą pačią Čekiją? Geriausiu atveju – turistiniai įspūdžiai, ne daugiau.
Kvaili ir stori amerikonai? Storų žmonių ten iš tiesų daug, o kvailų… Gal tai tiesiog tų pačių lietuvaičių, atvykusių „užkalti pinigo“ Amerikoje, fantazijos produktas. Suprantama, jeigu tu dvylika valandų plauni indus bare su puertorikiečiais ir meksikonais, prieš tai Lietuvoje baigęs aukštąją mokyklą, turi visus šansus pasijusti neįtikėtinu proto bokštu ir visus amerikiečius išvadinti kvailiais. Net jei, tiesą sakant, nė vieno tikro amerikiečio taip ir nesutikai. Žinoma, kvailių yra visur, – o kaip sakė vienas lietuvių literatūros klasikas, „didelėj tautoj daugiau durnių“. Bet, atvirai kalbant, ir mūsų mažoje valstybėje jų per akis. Statistika rodo – apie 50 procentų…
Beje – Amerikoje nusipirkau tokį lipduką, ant kurio parašyta: „Sąjūdis už JAV be kvailių“…
– Į JAV mūsų šalyje žvelgiama dvejopai: vieni į ją žiūri kaip į Pažadėtąją žemę, kiti keiksnoja jos holivudišką kultūrą, vadindami ją Europos kultūros maru. Tu išankstinę nuostatą turėjai? Ar ji pasitvirtino?
– Išankstinė nuostata ir buvo tokia: nei ten rojus, nei ten pragaras. Tai ir pasitvirtino. Be Holivudo, Amerikoje yra daugybė kitų dalykų – gera poezija, geri filmai, gera muzika… Kitas klausimas, kas kaltas, kad Europą– o ypač Lietuvą – užtvindė holivudinė kultūra, makdonaldai ir kitokios pigybės. Mes gi patys ją pasirinkome. Ko gero, problema yra arčiau, negu manoma. Mūsų baisusis Sadamas tebetupi senam lietuviškam rūselyje – kartu su paskutiniu bulvių derliumi. Kas galėtų paaiškinti, kodėl, būdami tokie išmintingi, renkamės tai, kas prasčiausia: žiūrime kvailiausius holivudinius filmus, klausomės arba blogai pavogto ruspopo, arba taip pat blogai pavogtų vokiškų šlagerių klaikiais lietuviškais tekstais. Ir visa tai pateikiama kaip lietuviška pramoginė kultūra. Kas čia yra lietuviška?
– O kas Amerikoje – amerikietiška?
– Iš tiesų amerikietiški Amerikoje tėra Native American – kitaip sakant, indėnai. Visa kita yra suvežtinė kultūra, kurioje kol kas vyrauja europiniai mitai. Žinoma, maitinami – ir labai sočiai maitinami Azijos, Afrikos… Amerika man graži kaip mažas pasaulio modelis: pasuki už kampo – patenki į graikų kvartalą, praeini pora „blokų“ – ateini pas meksikiečius; antradienį pietauji japonų restorane, trečiadienį užsuki pas etiopus… Sustojęs Čikagos priemiestyje, parduotuvėlėje nusiperki lenkiško alaus, kurį tau parduoda kinas, mandagiai lenkiškai besiteiraujantis, kokio norėtumei, – atšaldyto ar kambario temperatūros, o atsisveikinantis lietuviškai: „Viso gero…“ Lygiai taip pat neįmanoma būtų daryti išvadų apie visą Ameriką. Jei kas paprašytų surasti bendrą vardiklį tarp puritoniškos Ajovos ir totaliai ištvirkusio Nju Orleano, giliai susimąstyčiau. Ir atsakymas būtų vienas: Amerika yra mažas pasaulio modelis.
– Kaip Tau sekėsi jį pažinti?
– Taip ir sekėsi. Kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, kad šitos geografijos aš visiškai nepažįstu. Ir jeigu norėtum ją iš tiesų pažinti, ten reikėtų gyventi visą gyvenimą. Iki mirties.
– Nekilo noras ten pasilikti, įsikurti? Juk manoma, kad tai didelių galimybių šalis. Ko gero, daug didesnių nei mūsiškė ar bet kuri kita Europos valstybė.
– Dar gerokai prieš išvažiuodamas žinojau, kad bent jau du mitai apie Ameriką nepasitvirtins. Pirmasis, – kad tai yra kažkokia išskirtinė „didelių galimybių“ šalis. Ir antrasis, – kad kiekvienas gali tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Tai negalioja net daugeliui tikrų amerikiečių. Jau nekalbant apie mane…
Apie emigraciją, prisipažinsiu, kartais pagalvoju. Bet tikriausiai ne į lietuviškų svajonių šalį Ameriką. Mieliau negalvočiau, bet vos ne kiekvieną kartą grįžęs namo iš bet kurios stabilesnės valstybės pasijuntu paprasčiausiai kvailai. Ypač šį kartą.
– Kodėl gi?!
– Kažkokia absurdo viešpatija. Viską vainikavo garsioji frazė – „aš nekaltas“. Tiesiog kaip Britny Spyrs – „permanently inocent“… Be kita ko, pajutau kultūrinį – ir finansinį! – šoką. Kultūrinis šokas, dėl kurio perspėjamas kiekvienas europietis, atvykęs į JAV, mane ištiko čia. Namuose. Tėvynėje. Kokią trečią ketvirtą dieną po grįžimo. Tiesiog nuėjau į turgų. Gavau dozę „teisingos“ muzikos. Vos spėjau parbėgti namo. Užsidariau dar savaitei.
Turbūt tai ir vadinasi aklimatizacija.
– O koks tas finansinis šokas?
– Sunku suprasti, kaip tautiečiai išgyvena, gaudami tokius juokingus pinigus. Kainos – kaip Amerikoje, tik algos – ne. Jau nekalbant apie pensijas ar kokį nors suknistą socialinį teisingumą. Lietuviai stebuklingai gajūs. Turėtų gyventi po tris šimtus metų. Kaip kokie pasakų juodvarniai.
– Kažkas yra postringavęs, jog didžiausi šedevrai atsiranda kalėjime ir pageidautina – badaujant. Tu kitos nuomonės?
– Ar tie postringautojai nėra tie patys, kurie kadaise įnirtingai aiškino, jog kultūra privalo išsilaikyti pati? Tokie tipiški Gariūnų liberalai? Manyčiau, kad yra ir kita versija. Įdomumo dėlei galima pabandyti susodinti į kalėjimus tuos pačius Gariūnų liberalus ir laukti bent keleto naujųjų „Don Kichotų“. Visi raštingi. Tegu sau rašo šedevrus.
– Betgi Amerikoje kultūros irgi niekas neišlaiko?..
– Amerika neturi Kultūros ministerijos. Bet tai nereiškia, kad kultūros ten niekas neremia. Remia, ir pakankamai apčiuopiamai. Mecenavimo tradicijos ten ne ką jaunesnės nei Europoje. Tik remiama šiek tiek kitaip – ne valstybės, o privačių fondų. Menininkui mirti iš bado (arba patekti į kalėjimą) daug daugiau šansų Rytų Europoje.
– Gal prieš mirdamas parašytum šedevrą?
– Kad aš visai nenoriu prieš mirdamas. Būtų visai simpatiška truputėlį dar pagyventi.
– Jei Amerika padės?..
– Veikiau padės motulė Rusija, nes amerikonams mes, tiesą sakant, kaip šuniui penkta koja. Šiaip ar taip, parvežti Putino saulės nevažiuosiu. Blogiausiu atveju pasiprašysiu Nju Orleano pilietybės.
– Nju Orleano pilietybės?..
– Yra šalis, kur upės teka… Misisipės delta – ko gero, pati mieliausia ir labiausiai pamišusi vieta visame pasaulyje. Nuo žemyno atskirta pelkių. Daugybę metų į Nju Orleaną traukdavo pabėgę vergai ir mišrios poros – „normaliuose“ rasistiniuose pietuose už tokį lytinį prasižengimą tuoj pat kabindavo ant žibinto. Be kita ko, anuomet ten gyveno Folkneris, Viljamsas (jo „Geismų tramvajus“ tebevažinėja)… „Preservation Holl“ seni juodžiai tebegroja tikrą diksilendą, o baruose ant kelių sėdasi tikros šokoladinės mulatės.
– Gal žinai jų kainą?
– No comments. O kodėl klausiate?
– Tiesiog svarstau, ar turėjai ten laiko dar ir ką nors parašyti.
– Mulatės man trukdė daug mažiau, negu akademinė bendruomenė… Keturi penktadaliai programos dalyvių iš tiesų nieko neparašė. Nieko nuostabaus, nes pagal programos tvarkaraštį rašymui buvo skirti rytai – iki antros, trečios valandos. Trečią valandą skubiai ką nors praryji, įsimetęs į mikrobangę, ir eini bendrauti su publika. Vėliau, suprantama, bendrauji su kitais programoje dalyvaujančiais rašytojais. Kartais iki vėlyvos nakties. Vaidini aktyvų. Komunikuoji. Siaubas…
– Tai ir Tu nieko neparašei?
– Šį bei tą spėjau. Spjoviau į visokius aktyvumus ir rašiau. Parašiau pjesę. Specialiai Dariui Meškauskui.
– Ar Amerikoje įgijai naujų draugų?
– Visų pirma susitikau senus. Čikagoje, Ilinojaus universitete, studijuoja keletas mano pažįstamų. Vienas jų – buvęs klaipėdietis Žydrūnas Drungilas. Humanitaras, filologas, literatas. Vedęs tokią pačią humanitarinę lietuvaitę (linkėjimai abiem!). Nuo Ajovos miesto, kuriame gyvenau du mėnesius, iki Čikagos, Amerikos mastais žiūrint, juokingai arti – kokie 400 kilometrų. Programai besibaiginėjant atsirado savotiški ritualai – savaitgaliniai cepelinų valgymai, „Kalnapilio“ alaus gėrimai ir pan. Jiedu sėsdavo į nuomotą „Dodge“ ir atmaudavo manęs aplankyti. Pačioje pabaigoje suorganizavom fantastišką balių – iš Čikagos atvežtoje krosnelėje nelegaliai kepėm šašlykus. Viešbučio kambaryje. Baikščioje puritoniškoje Ajovoje. Šioje Tikros Mėsos orgijoje dalyvavo ir bene artimiausias mano Ajovos bičiulis – mongolų rašytojas Luvsandamba Dašnijamas. Tiesiog šamanų apeigos – mėsainių karalystėje…
– Mongolija? Skamba egzotiškai… Kas dar dalyvavo toje programoje?
– Egzotikos užteko. Šiaip geografija labai plati – Norvegija, Vokietija, Lenkija, Rumunija, Bosnija-Hercegovina, Vengrija, Izraelis, Didžioji Britanija (važiuojam toliau?..), Argentina, Čilė, Kinija, Korėja, Vietnamas, Japonija, Birma, Botsvana – 24 rašytojai iš viso svieto.
– Kaip tokioje margoje kompanijoje jautėsi lietuvis poetas? Tu buvai vienas iš Lietuvos?
– Iš Lietuvos – vienas. Jaučiausi turbūt kaip daugelis. Blogiausiai, ko gero, jautėsi rašytojas iš Birmos – politinis tremtinys. Mes visi žinojom, kad po trijų mėnesių grįšim namo. Jis žinojo, kad negrįš. Nes nebėra kur…
– Tai kaip Tu dabar save identifikuoji po viso to? Kas nors pasikeitė?
– Kas pasikeitė? Visų pirma – po tų trijų mėnesių supratau, jog visiškai nieko nežinau apie Ameriką. Pavydžiu švento naivumo tiems, kurie mano, kad kažką žino apie ją. Identiteto problemų neiškilo. Greičiau atvirkščiai: kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi tuo, kuo ir jaučiausi ne vieną dešimtmetį, – klaipėdiečiu, lietuviu, europiečiu.
